Obenių ir Šuolių dvarai ir kaimai

Obenių ir Šuolių dvarai ir kaimai

Palivarkas – XVI-XVIII a. LDK iki XIX-XX a. nedidelis Vidurio Lietuvos dvaras. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje palivarkai atsirado XV–XVI a., kai Valakų reformos metu iš esmės buvo pakeista iki tol buvusi žemės valdymo sistema. Lietuvos teritorijoje palivarkų itin padaugėjo XVIII a., plečiant ekonomijas ir prasidėjus manufaktūrinei gamybai. Palivarko sodybai stengtasi parinkti tokią vietą, kad gretimų kaimų valstiečiai galėtų patogiai pasiekti dirbamus palivarko laukus. Kai kurie palivarkai vėliau tapo atskirais kaimais, kiti – miesteliais Palivarkai galėjo priklausyti ne tik valstybiniams ūkiams, bet ir bažnyčiai bei dvarininkams.
Tai buvo viduramžių dvaro padalinys su atskira sodyba (ūkiniais pastatais, dirbama žeme). LDK palivarkai atsirado feodalui plečiant dvaro arimus.
Palivarką paprastai sudarydavo administracijos pastatas, ledainė, sandėlis, kumetynas, svirnas, tvartas, malūnas. Vėliau juose atsirado gamybinės dirbtuvės, alaus bravorai.

Pagrindinė palivarko darbo jėgos panaudojimo forma buvo lažas. Iš gamybinės veiklos nuo palivarko buvo mokamas aukos mokestis, činšas, renta, kai kurie kiti mokesčiai.

Iš dvaro istorijos
Pasakojo Juozas Ramanauskas
Mana prodiedukas ir diedukas buva eiguliai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Obenių dvare buva miškininkystės centras, vadinamas liesničiestvo. Diedukas nešioja paštu iš Bačkonių iki Obenių. Vėliau Obenių dvaras buva sudegytas, žemės išdalytos žmonėm.
Pasakojo Veronika Puidokaitė
Sakė, kad Obenių dvare vėliausiais laikais gyvena kažin koks kapitonas. Kapitonienė sava vaika krūtim nemaitina. Merga buvo apsigavus, turėja vaiku, tai ją paėmi dvaran, kad maityt kapitonienės vaiku. Valgyt’ davi labai gerai, rengi ją švariai, prausi, ji gyvena kap ponia.
Pasakojo Vladas Šatavičius
Muravjovo laikais, po 1863 m. sukilimo, Obenių dvara žemėse buvo apgyvendinti pravoslavai, apie 10 šeimų. Vėliau visi isikiloja visur ar sulietuvėja. Mana senelis Šatievič Vosilij, o aš – jau Šatavičius.
Už mūsų kiemo yra Kazoko pieva. 1914 m. Vokiečių abozas* važiavo Obenių vieškeliu link Kietaviškių. Kazokai pasikavoja pievose iš abiejų kelio pusių, juos lydėjo iki Strėvos. Iškapojo 500 vokiečių. Buvo palaidoti Senų Kietaviškių kapinėse.
Pasakojo Domicelė Jurkevičiūtė Janavičienė
Kaimas
Buva Mažoka, Dvivalkstis (šakių pavidalo), Sausoplovas, Degėsiai, Rudupė, Šlapeliai, Kapinėłės, Ganyklos, Šermoniškės, Pastrėvis, Striubalės, Dzikovinai, Skerdimai, Pelesai, Meškaraistis, Kazokų pieva.
Obenių kaimas toj pačioj vietoj kur ir dabar nuo kelia posūkia aja iki Strėvos upės abiem kelia pusėm. Namai visi buva galais in gatvi, su langinėm nuo ledų, nuo vėja. Mūs troba buva su grindim, menu kaip linus kuldava an grindų, kad siemenys būt švarūs. Paskui linų stiebelius kūliukais, vadinamom saujom, surištus plukdim su valtim pas Vansevičių pirtin džiovyt’ ir mynt’. Linų sieja daug, priraudavam apie 30 kapų, visus reikieja sutvarkyt’, suverpt’, išaust’. Tada ir pievos žydieja kitaip. Menu 1929 metais, kai ajam an sklypų, tai vaikščiojam per pievas, o gielių žydiejimas! Nier kur kojus pastatyt’, visur bitis. Kėlisi an sklypų, statisi jau vadinamuose Kampuose, nors jiej priklausi Obenių kaimui, tik taip vadina, prie Anykštos ažera, an kranta, palei Perkūnakiemia kaimu. Elektrini stovi an Kazimiera Macijauska žemis, ty buva vieta, vadinama Šlapełėm, buva daug šaltinių, in rytus buva Kampai, arčiau Anykštos. Tekieja Rudupi. Ji visa buva rūdim apiejus, tekieja nuog pelkynų Strėvon, kur dabar šiltas kanalas.
Maža būdama sekiau visus darbus, katrie buva daromi namie – kap mezga, kap audžia, kap siūna. Krosnį va ir dabar meistrai padari – dūmina, tai iemiau ir susitvarkiau pati. Kai jau paaugau, lankiau Obenių mokyklu, paskui – Kietaviškių. Šarkinės miške palei Geibonis būdava skautų stovyklos. Aplink buva dideli miškai, pušynai, daug uogavam, grybavam. Kartą uogaunant’ ir užiejam ton stovyklon. Drąsios buvam, susipažinam, isipasakojam. Jauni – padainuot’, pašokt’.
Tėvas mokinasi teisės mokslus Trakuose, ale mokslų nebaigi – reikieja ait’ žemis dyrbt’. Brolis vyresnis žuva, tai jam teka mokslus mest’. Tėvas buva šviesus žmogus, daug žmonių kreipdavosi, kai reikieja tvarkyt’ reikalus, surašyt’ popierius. Kara metu tėvai buva paslėpį du žydukus, paskui vokiečiai juos paėmi. Menu, kap tiej žydukai saki, kad ne Hitleris kaltas, kad jų tauta pati kalta, užsitrauki Dieva bausmį. Paskui tėvu vokiečiai buva paiemį, ale nieka neinrodi, jis mokieja isisukt’. Tėvelis turėja 5 arklius, 10 karvių, pulkus avelių, veršelių, vištų, žąsų.
Pas mumį buva radija. Janavičiai iš Lubakos irgi atnešį sava, bijoja laikyt’ namie, tai buva du aparatai. Kap aja frontas, ateja rūsai, tai tėvui kara lauka teismu grasina. Saka, jūs šnipai. Tėvas mokieja rūsiškai, tai vienas karinykas ukrainietis patari tėvui, saka, gal turit’ kokį pažįstamų komunistų, tai šaukit’ jį, gelbėkitės, ba jau šeimyna pasmerkta. Vos isigelbieja.
Paskui tėvus vežė Sibiran. Išveži tris mana seseris ir broli, jiej dar nebuva atsiskyrį nuog tėvų, kartu gyvena. Vežė pirmiausiai tuos, katrie dyrba, turieja žemis, sava rankom ją išdyrba nuo šviesos iki tamsos, statisi namus, augina, mokina vaikus. Užtat veži. Mes gi nieka niekam nepadarim. Kai kolūkiai tvėrisi, reikieja namų. Kur gražesni, geresni ir ištuština. Subuožina. Fermu iš mūs tvartų pastati Obeniuose, svirnu išveži Kietaviškėsna, iš nama – kontoru padari. Nuo ko gi ubagai pradės? Nuo tarbos, nuo lazdos? Buva tokių, katrie sėdieja ir lauki rūsų kap dūšia dangaus. Jiej sėdieja lūšnose, net stoga negałėja nendrėm usimest’. Buva šnekų, kad ateis biednų valdžia, nuo bagotų atims ir gyvens. Kam rūpintis ir vargšes rankas daužyt’? Ir sulauki. Lika apsieti laukai, tai surinka, nupjovi, pasidalina ir suvalgi, tik pasiet’ užmirša. Tep pradieja. Išvežė šeimynų Sibiran. Aš jau buvau ištekiejus, mes statimės namus, tai visa mano pasoga, visas turtas lika namie pas tėvus. Likau nuoga, basa, kaukiau iš skausma. Kai davi žinių, tai nułėkiau Kietaviškėsna atsisveikyt’. Tenai buva surinkti visi, katruos veži iš mūs krašta. Žmonys rauda. Mamytė manį pamačius moja ranka, saka, biek, paims ir tavį. Aš jau septintam mėnesij, pavardė kita, kur ty paims. Atsisveikyt’ łaida. Geras papuołė rūsų kareivukas, pałaida ir mana brolį. Jo žmona gimdė Semeliškėse, tai isipraši. Gyvena Šakaldonyse pas žmonos tėvus. Sesuo žuva Jenisiejuj plukdant’ sielius. Rųstai isiskyri ir jinai inkrita vandenin. Tik po savaitės tinklais pagava. Motina irgi miri Sibire. Tėvas grįža Lietuvon. Parsivežim ir mamų, ir seserį metalinėse dėžėse, palaidojam an Senų Kietaviškių kapinių.
Šuoliai
Pasakojo Motiejus Komparskas
Buvo vietos – Aujėdas, Briaunis, Bėrakalnis, Bendrovė, Baltaravys, Po Bėrakalniu, Didžia pieva, Gyslełės, Jagėlonių upė (Spengla), Kapstotų upełė, Kamšos upė, Kareivonių upełė, Koplyčios kalnas, Kurlavičiaus kalnas, Kapstotai, Karankevičiaus pieva, Kuzmičia raistas, Kapčiukas, Nuotakos, Naujoka pieva, Pašaltinys, Pakoplyčiai, Rezgikės, Švenčius, Švenčiukas, Sieriukų bala, Špitolnynė, Po Vindziuliais (kalnas), Po Vindziuliais ( pieva).
Pasakoja Aleksas Bliujus
Šuolių kiemavietė buva didelė, ėja abiem gatvės pusėm, virš 20 sodybų. Pavardės – Kurmičius, Vasiliauskas, Stankevičius, Simonavičius, 7 Bliujai, Kurlavičius. Turėja ir pravardes. Mes – Martukai, baba buva Marta, nuo jos visi vaikai – Martukai.
Marcinkevičius – Šniorimas. Kap tai baba barė, saka arė lauką ir nuvarė kreivu vagu, tai saka – šniorimas. Ir prigija jam. Paskui ir vaikam.
Buva Medinis, buva Aglinis, Rabinas buva, Šiaučiai, Zelziūkas, nu toks Lišauskas vaikščioja kaip antinas, kaklu ištempis, tai ir praminė. Žvirgždas buva. Saka Radvila Ignasius tris dienas nebuva darbe, paskui atėja toks apžėlis, nesiskutis su barzdeła, tai Šniorima Martynas saka:,,Ava, Rabinas ateina“. Nu ir prigija, Rabinu ir numirė.
Seniau ir visi raisteliai, visi kalneliai turėja sava vardus. Buva Gyslałės, Dubija, Samanynas, Birutės kalnas, Koplyčios kalnas.
Dvaravietė
Šuoliai – senas kaimas, kadaise buva dvaras, va čia dvara žemi. Mana prodiedas valdi šitu žemi. Žemė kaip tai priklausė Onuškia klebonui, kunigas jų nuomava kaip tai… Mana prodiedis Bliujus Juozas jų valdi, buva tvarka. Jis turėja 3 sūnus, paskui jiej prasigėrė, bankrutava.
Prodiedis atėja iš Bajorų kaima dvaran, nuomava dvaru, palivarku, reikėja duokles atidavinėt’, dvaru valdyt’. Dirba kaip ūkvedžiu. Tėvas jau čia gimęs. 3 prodieda sūnai, kai jis mirė, pragėrė dvaru, nelika nei atsiskaityt’ su savininku, nei tarnam mokėt’, nieka. Nei patys dyrba. Tada paėmė valstybė, dvarus tada porceliava. Taigi mana prodiedis Juozas Bliujus atėja iš Bajorų, diedukas Jokūbas jau Šuoliuose buva gimis.
Prodieda Juoza sūnai buva – Kubas, mana diedukas, Ignasius, Pranas ir Juozas. Pranas Amerikon išvažiava, kiti lika Lietuvoj. Diedukas Kubas (Jokūbas) ir lika čia gyvent’. Paskui Pranas per šitu jau karu grįža iš Amerikos, rūsai paėmė jį karan ir žuva. Lika Amerikoj du vaikai ir žmona anglė.
Va yra prūdas. Baba seniau pasakoja, kad jį kasė baudžiauninkai rankom, jis didelis, visas hektaras plota. Paskui visas jo dugnas buva išgrįstas akmenim, o an jo viršaus stovėja spirita varykla. Kitoj pusėj – Kolpyčios kalnas. Lauke ir dabar dar yra raudonų plytų, kolūkia laikais norėja padaryt’ karjieru, žvyru kast’, tai kur tik užkabina, tenai vien kaukolės ir kaulai. Visam plote. Prieš daug metų buvį kapinės, fotografava, paskui kasinėja, kaulai 60 – 80 centimetrų gylij, negiliai.
Koplyčia irgi dvara žemėse, ale jau tik an kapinių, nuo seniausių laikų. Dvaras medinis buva, tvartas, klojimas labai didelis.
Buva, laikė samdinius. Plika Vincas samdinių vyresnis buva, saka, prodiedis juom labai pasitikėja, labiau negu sūnum. Viską augina, saka, jaučiais joja turgun Žiežmariuosna, o jei neparduoda – atgal’ grįžta. Kunigui kas rudenį reikėja nuomos duokłi atiduot’ – paukščių, gyvulių, javų.
Mano babos vyru per 1 pasaulinį karą nukankina, žemi paskui paskirsti, išdalina. Gava Kurlavičiai, Lišauskas kaip savanoriai, kiti žmonės iš Jagėlonių kaima, šniūrais išdalina kitu pusi Šuolių kaima žmonėm. Reikėja pirkt’, darmai nedalina, visi, ir mes išsipirkinėjam. Dvara žemi buva nuo Švenčiaus ežera iki Aujieda, nuo Šuolių kiemavietės iki Jagėlonių Antanavičia kalna, didelis plotas. Kas apgalėja ari, sėja, pjovi, dirba žmonės seniau.
Mes pas tėvu buvam 3 broliai. Vienas miri, vienu užmuši, likau vienas. Mana diedukas ilgai gyvena. Buva toks įvykis. Diedukas gėri Kietaviškėse, paskui aja namo keliu, o ty an kalna rada užmuštu vokietį, jis pakliuva kaip tik ait tenai, o jis buva spritnus, mėgėjas pasimušt, jau 11 vaikų turėja, o vistiek pagerdinėja. Saka per kokių tai šventi jis pasigėri, šoka muštis ir pradėja rėkt’:,,Ir tau bus kaip tam vokiečiui“. Kas tai praneši valdžiai ir jį uždari. Jis neprisipažina, ba nebuva to padaris, tai mėnesį palaiki, padauži ir palaida. Karankevičia Jasius sėdėja su juom kartu.
Lišauskas savanoris, jam davė čia sklypu an dvara žemis, ale jis čia nėja gyvent’, atidavė žemę broliui, tas atėja čia, o jis pats lika Žykaronyse, tėvų žemėj.
Spirita varykla stovėja an ažuola polių, dar prieš 10 metų ištraukdavai polių, o prūdas jau nuseki, užžėli. Kur kasi – akmuo, apaugį ir stovi.
Dveji Radvilos buva kaime, jie iš bajorų. Tvarkingi gaspadoriai – bičių, sode kriaušių, slyvų, gerai gyvena. Saka, kai pasigers, tai papila sauju pinigų an žemės ir an jų šoka.
Geriausiai gyveno prieg man Kurlavičius. Laikrodis pirmiausiai atsirada pas jį, radija tai pas Grigu. Buva tokia pūškełė, akmenukas, adata ir ausin insidėjis klausa… Bada, bada ir pagauna. Buva mada vakare nuveit’ ,,an radijos“, nu paklausyt’, tai vyrai susirenka. Tata kai nusipirka radiju dar senon grynčion, parveži iš Vylniaus, pastati, tokia baterijinė buva. Baba, amžiną atilsį, klausia:,,Juozai, kas čia?”. Tas saka: ,,Radija“. Ji nevaikščioja jau, sena buva, tai praša: ,,Pavedėk manį, aš pridusysiu, čia nečystas dūkas, velnias, aš jų sudaužysiu su lazda, nełaisk jos.“ Tėva mama, mūs baba Braziukė buva atitekėjus iš Kareivonių kaima, ji buva turtinga, jos broliai vienas pamiri, kitas išvažiava Amerikon, tai jai viskas lika, stati namus. Paskui jie turėja 11 vaikų, jų sūnus Juozas buva mana tėvas iš 11 brolių, visi suaugį buva, vienoj pirkioj gyvena, buva kamara, priemenė ir didełi pirkia. Buva asla, medinės lovos, keli miegoja vienoj lovoj. Buva 9 seserys ir 2 broliai.
Pasakojo Ona Česonytė Rumsevičienė
Šuolių dvaras buva kur dabar Bliuja Olesius gyvena. Buva dvaras. Mana tėvas buva biednas, turėja 5 vaikus, tai laida juos tarnaut’. Seseris tarnava Jagėlonių malūne, turėja 18 metų. O pas tėvu ateidinėja toks dvariokas, senas bernas Juzas, tai vis šnekina ir šnekina tėvu, kad nełaist jos tarnaut’, vis saka, ty žmonių visokių, ty koks tai bernas tarnauna, dar atsitiks kas. Saka, grūžyk jų namo. Mana tėvas buva siuvėjas, tai jis, tas Juzas tai kelnes atneša pałankt’, tai ką ir vis šneka. Saka, ji jauna, graži, kam ty jų laikyt’? Jis buva gal au 33 metų ir vis inšnekinėja, saka ty malūne baliavoja, tai šoka. Prigąsdina. Ir inšnekėja. Kai sesuo pareja namo, mama jai ir saka, gal tu ty neik, netarnauk, va ką Bliujus šneka. Ir nelaida. O jis jų insimyłėja ir apsiženina. Ale aš pasakysiu. 3 metus ji dar namie pas mamu gyvena. Jo motka pasaki: ,,Mes biednų nepriimam“ va ir dvariokai. Kokia šneka. Bliujus turėja žemis, gerai gyvena, paskui jau jo mokta saka:,, Tegul’ tėvas tau nuperka nor ratus ir arklį, tadu jau pareik”. O tai seseris namie ir jis namie. Jis atneša jai visko, ale namo nesiveda. Bija mamos. Tadu ir pirka koki arkli, ir išėja iš namų.

Parengė Ona Rasutė Šakienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų