Novelė

Pagalvė

Šienapjūtės įkarštyje, ankstyvo ryto rasoje, šalikelėje nukirsti dobiliukai ir laukinės gėlės kvepėjo savo įgimtais syvais.

Leonas Baltrukėnas

Ėjau į tėvų tėviškę, Pipiriškes. Strėvininkuose, kaimyno sodyboje, lauke ant išneštos kėdės, sėdėjo senolis Burokas. Jo viena veido pusė iš prigimties buvo perkreipta. Bet jis prie savo negalios buvo pripratęs ir nesivaržė. Rankoje laikė stiklinę bonkutę, į kurią per guminį šlangelį rinkosi šlapimas. Aš supratau, kad jam padaryta operacija. Pasisveikinome. Burokas džiaugėsi, kad jam čia, augintinės dukros globoje, gera būti gamtoje, gėrėtis jos grožiu. Tik negerai, kad iš tos stiklinės bonkutės eina negeras kvapas ir bitėms labai nepatinka… Jo žento sodyboje matėsi nemažai avilių. Pakalbėjome. Atsisveikindamas palinkėjau geros sveikatos ir pasiskubinau eiti tėviškėn. Tėvų sodyba buvo netoli ir gerai matėsi nuo kalno.

Savaitei praėjus vėl ėjau tuo pačiu keliu pas tėvus. Reikėjo padėti ir tėvams patalkininkauti. Buroko žento sodyboje visi dirbo lauke, grėbė išdžiūvusius dobiliukus. Nesimatė tik anūkės jaunikio, kurio motociklas su priekaba stovėjo prie namo. Nebuvo matyti ir pasiligojusio senolio. Nekreipdamas dėmesio į kitų žmonių buitį, ėjau toliau savo keliu.

Taip susiklostė mano savaitgalio laikas, kad šeštadienį vėl reikėjo būti tėviškėje. Diena buvo saulėta ir giedra. Priartėjus prie Buroko žento sodybos, iš namo išbėgusi 5-6 metų mergaičiukė pradėjo kalbėti, kad senelis užduso. Ant senelio nuo krosnies užkrito pagalvė, ir jis užduso. Tuo metu iš trobos išėjusi mergaitės motina subarė:

– Ką čia tauški nesąmones, einam į vidų,- ir jos pranyko tarpduryje.

Tie mergaitės pasakyti žodžiai, kad nuo krosnies užkrito pagalvė ir senelis užduso, neišdilo iš atminties, nedavė man ramybės.

Šitą senolį aš pažinojau dar nuo sovietmečio laikų. Vieną rytą jį sutikau skubiai einantį Vievio miestelyje. Jis buvo įsiaudrinęs ir ieškojo milicijos.

Vėliau man motina pasakojo, kad sveikas būdamas jis gyveno savame name, raugdavo naminukę  ir ją pardavinėdavo. Kažkas susidomėjo jo veikla, ir jam nesant namuose, pasiglemžė jo sukauptus šešis tūkstančius rublių. Tais laikais tai buvo nemaži pinigai. Pinigai buvo paslėpti ant aukšto, po bidonu, kuriame ir laikė naminę degtinę. Buroko gyvenimo sukauptą „bičių medų“ suvalgė kiti…

Neišdilo iš mano atminties ir krikščioniškoji frazė „Kad medis, neduodantis vaisių, pasmerktas žūti“. „Koks kam reikalas, kaip aš gyvenu ir ką aš darau…?“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų