Netektis

Netektis

Balandžio 21 d. savivaldybę pasiekė žinia apie skaudžią netektį. Netikėtai, eidamas 55 metus, mirė Vievio meno mokyklos mokytojas, dailininkas ir fotomenininkas Augenis Kasputis. Penktadienį Lentvaryje atidaroma jo darbų paroda, bet Augenis parodos atida­rymo nesulaukė.
Prisimindami pedagogą, laikraščio bendradarbį, menininką, iškilų žmogų A. Kasputį, spausdiname ištraukas iš straipsnio „Menas jungia žmones“, spausdintą laikraštyje „Elektrėnų kronika“ 2020 m. liepos 24 d. Nr. 30.

Kuo norėjo būti…
Mokykloje tradiciškai klausdavo, kuo norėsiu būti užaugęs. Tai nuo pirmos klasės sakydavau, kad dailininku. Iš kur tas pasirinkimas… Manau, iš tėvų. Tėvas fotografuoti mėgo, turėjo „Fed“, „Zenit“ aparatus. Aš ir labai norėjau fotoaparato, tai pusę metų pietums duodamus pinigus taupiau. 50 rublių sukaupiau, tada mama juos rado. Pasisekė – nebaudė, netgi pridėjo kiek trūko ir nupirko „Zenit-E“. Kasdien fotografavau, naktį vonioje nuotraukas ryškindavau. Puikus laikas buvo. Dabar sūnus fotografo specialybę pasirinko, neatsitiktinai, matyt. Tėvas Vytautas Kasputis vis pasakojo, kad norėjo Dailės akademijoje studi­juoti, o baigė VISI (Valstybinis inžinerinis statybos institutas), liko ten dirbti dėstytoju. Tapo mokslų daktaru, profesoriumi, ilgus metus vadovavo Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos filialui. Be to, nuo mažens gyvenau tarp tėvo sukurtų pastatų maketų, paveikslų ir medžio skulptūrų. Nuo penktos klasės mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, ten jau visi dailininkais no­rėjome būti. Mokė nuostabūs mokytojai, esu dėkingas likimui, kad ten galėjau mokytis. Logiška, kad vėliau pasirinkau studijas Vilniaus dailės akademijoje (tada Vilniaus dailės institutas). Vasaras leisdavau Kunigiškių kaime, drožinėjau, o studijų metais netgi uždirbdavau iš to.

Apie pedagoginį darbą
Viena yra ateiti su bizūnu ir bandyti auklėti, o kita – ateiti kaip pas žmones, nesvarbu, ar vaikas mažas, ar didelis, jis yra lygiavertis žmogus… Aišku, kad su visais stengiamės nuoširdžiai bendrauti. Yra mokinių, su kuriais palaikome ryšį ir po mokyklos baigimo. Anksčiau organizuodavome susitikimus su mokiniais, baigusiais meno mokykloje dailę. Jie ateidavo ir pasakodavo vaikams apie savo pasiekimus, studijas, apsisprendimą renkantis specialybę. Vieniems mokiniams lankyti meno mokyklą svarbu, kad galėtų pasiekti kažko, o kitiems svarbus bendravimas su draugais. Būna taip, kad mokiniai nenori eiti namo, nes mokykloje susikuria malonią aplinką.

Apie meninę veiklą
Mes nuolat dalyvaujam pleneruose – nuolat vyksta parodos. Tai ne autorinės parodos, bet grupinės. Galima pasvajoti ir apie autorinę parodą, yra tų darbų, bet kai dalyvaujama plenere, po vieną ar du darbus reikia palikti, tai sukaupti savo paties kolekciją yra sudėtingiau. Pastaraisiais metais dalyvavome parodose Vilniuje, Nidoje, Elektrėnuose, Vievyje, Pilialaukyje, Kėdainiuose, Kaune, Pagėgiuose, Ukrainoje, Semeliškėse, Bauskės muziejuje ir Pilsrundale Latvijoje, Joniškio Baltojoje sinagogoje ir kitur.

Nuo redakcijos
Paroda Lentvaryje jau vyks be Augenio. Sunku su tuo susitaikyti visiems jį pažinojusiems. Nuo­širdžiai užjaučiame jo gyvenimo ir kūrybos bendražygę Adelę Kasputienę, sūnų Kiprą ir visus artimuosius:
Jus palietė tamsa ranka vėsia,
Dabar jokia užuojauta neguodžia,
Nebent viltis, kad neišnyks dvasia,
Kad liks darbai, sumanymai ir žodžiai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų