Ar jūs dažnai pagalvojate, kodėl laikas taip greitai bėga? Arba kodėl visi darbai užgriūva vienu metu ir kaip išsliejęs Etnos ugnikalnis užlieja jūsų ramią kasdienybę?
Man taip būna. Aš kartais pagalvoju, kad esu vienintelė su tokiomis problemomis, bet atsitokėjus, suprantu, kad žmonių, gyvenančių Afrikoje, problemos yra nesulyginamos. Arba žmonių, kurie dirba kelis darbus, kad išlaikytų šeimą, bet viską spėja. Vertybės kitos. Arba vertybės tokios pačios, tik poreikiai kažkokie skirtingi.
Viktorija DUMALAKAITĖ
Štai anądien mačiau kaip elgeta vienos moters prašė bandelės, kurią ji nešėsi rankose. Ji su panieka sviedė tą bandelę jam: „Užsprink“ – tepasakė. Taip ir nesupratau, ką ji tuo norėjo pasakyti. Bet juk ji turėjo du pasirinkimus: duoti arba neduoti. Jeigu duoti, tai noriai atiduoti bandelę elgetai, jeigu neduoti – tuomet nueiti nieko nesakant. Nejaugi žmonės tokie užguiti, tokie susirūpinę savais reikalais, kad negali mąstyti blaiviai, jog kiekvienas toks žodis gali stipriai paveikti kitus asmenis? Galvoja (na beveik kaip ir aš), kad tik JŲ problemos yra pačios svarbiausios. Žmonės, įsijunkit televizorių, pamatysit, kas tikrai pasaulyje vyksta! Ne jus vienus kamuoja tiek rašto darbų, tiek namų ruošos darbų. Ne tik aplink jus pasaulis sukasi.
Beje. Ar jums yra buvę, kad susiplanavus dieną, atsiranda kitų reikalų? Ir kodėl gi aš klausiu. Atsakymas ir taip aiškus. Šventės: gimtadieniai, tradicinės. Štai, pavyzdžiui, neseniai buvo Vėlinės (na, tai, savaime aišku, ne šventė, turbūt ir taip supratote). Beveik visa diena skiriama aplankyti artimųjų kapus. Sako: „Laikas – pinigai“, bet kur jau tu čia skaičiuosi pinigus ar laiką, kai tokia diena tik kartą metuose. Šiaip tai be šių įvairių tradicinių paminėjimų ir panašių kalendoriuje svarbių raudonai paryškintų dienų, mane dažniausiai užpuola įvairios ligos, kurios man trukdo atlikti užsibrėžtus darbus laiku. O kas kaltas, kad mano toks imunitetas?
Visgi, kai jau atrodo, kad beveik visi darbai baigti ir galėsi pailsėti – atsiranda naujų. Juk tau taip yra buvę? Aš ir sakau, kad čia viskas labai panašu į…? Prisiminiau. Žinote, kaip sakoma: bėda po vieną nevaikšto. Tai ir darbai po vieną nevaikšto (o ar darbai išvis gali vaikščioti? Nesvarbu.). Jaučiuosi suirzusi, bet ir jaučiu palengvėjimą. Kodėl? Darbai niekada patys savaime nepasidaro. O tai blogai. Iš kur palengvėjimas?, – klausiate. Aš bent jau ne viena tokia su problemom, problemytėm, reikalais, reikaliukais. Man mama visada sakydavo (ir iki šiol vis dar tai kartoja): visi tai įveikė ir tu įveiksi. Aš suvokiu šitą mintį, bet dažnai panikuoju, kaip sakoma, anksčiau laiko. Visai kaip ir Tomas su Džeriu (na žinote, iš to filmuko). Džeris jau bijo Tomo, panikuoja, kaip gelbėtis, nors Tomas dar jo net netyko. Čia panašiai. Turbūt. Greičiausiai nevykęs pavyzdys.
Jei rimčiau. Turiu ydą (kaip ir daugelis turbūt moterų ir merginų). Prisipažįstu. Kai reikia atlikti rašto darbus (arba visokius kitokius), atsiranda entuziastingas noras tvarkytis namus (pažįstama situacija?), žiūrėti serialus. Pavyzdžiui, kartą per savaitę pasirodantis serialas „Nusivylusias namų šeimininkes“. Na tai kaip nepažiūrėsi. Tuomet viskas, ką reiktų padaryti, nusikelia paskutinėm dienom. Tinginė? Žinau.
Taigi nusprendžiau. Reikia keistis. Dabar viską darysiu kitaip. Visi darbai bus atlikti laiku. Aš pasikeisiu. Rytoj (?). Ką gali daryti tuoj, niekad nedaryk rytoj! O dabar reiktų pailsėti, pasitvarkyti, nes eilinį kartą darbuotis rankos net nekyla.