Archeologui V.Vaitkevičiui įteikta valstybinė premija

Vyriausybė archeologui, istorikui ir rašytojui Vykintui Vaitkevičiui premiją skyrė už kūrybinę, mokslinę ir švietėjišką veiklą etninės kultūros srityje, etninės kultūros tradicijų plėtojimą.

Kasmetinė J. Basanavičiaus premija laureatui iškilmingai įteikta Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

V. Vaitkevičiui premiją teikė ir sveikino Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius, Kultūros ministras Arūnas Gelūnas bei kiti garbūs svečiai. V. Vaitkevičius sako premijos nesitikėjęs, tačiau džiaugiasi savo darbo įvertinimu.

Ona  ŠAKIENĖ

Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus etnologė

„Laukti ir tikėtis – nesitikėjau, juk tai ne kasdienis dalykas. Dabar esu pagerbtas pačiu aukščiausiu lygiu. Tai didelis įvertinimas ir garbė tiek man, tiek ir mano komandai. Tikrai malonus apdovanojimas, nors premijos nesitikėjau ir nelaukiau, dirbau kasdienį darbą. Džiugu, kai gaunamas toks apdovanojimas už darbą iš širdies, nelaukiant jo įvertinimo“, – sako V. Vaitkevičius.

Kai kurie J. Basanavičiaus premijos laureato darbai jau yra suguldyti ir įamžinti leidiniuose, pradedant pirmąja, daugiau kaip prieš dešimtmetį,  1998 metais, išleista knyga „Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija“ ir baigiant ką tik pasirodžiusia „Lietuva. 101 legendinė vieta“, kurioje pirmą kartą išsamiai atskleidžiamos legendinės šalies vietos kaip kertinė Lietuvos kultūros dalis.

Vykintui Vaitkevičiui premija paskirta už kompleksinius Lietuvos etninių žemių tyrinėjimus, archeologinius tyrinėjimus, istorinio paveldo paminklų paieškas, jų populiarinimą ir kovą dėl jų išsaugojimo, taip pat lituanistinių šaltinių skaitmeninimą bei mokslinių tyrimų viešąją sklaidą.

V. Vaitkevičius jau porą dešimtmečių intensyviai darbuojasi etninės kultūros tyrimo ir puoselėjimo baruose. Istorikas, archeologas, kultūrinio kraštovaizdžio tyrėjas nuo pat akademinės ir kūrybinės veiklos pradžios kryptingai plėtė tyrimų lauką, palaipsniui aprėpdamas bemaž visas pagrindines etninės kultūros raiškos sferas – organiškai susiejo senųjų šventviečių, laidosenos ir kitų religijos sričių, etnologijos, kalbotyros, folkloro, mitologijos, sakytinės istorijos, kultūrinės atminties ir geografijos tyrimus.

Valstybinė Jono Basanavičiaus premija kasmet skiriama už reikšmingiausius paskutiniųjų 5 metų Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių lietuvių darbus, susijusius su etninės kultūros tradicijų plėtojimu, puoselėjimu, ugdymu ir tyrinėjimu, taip pat kūrybinę ir mokslinę veiklą etninės kultūros srityje.

Vykintas Vaitkevičius  jau keleri metai tyrinėja Elektrėnų savivaldybės Bajorų kapinyną.

Šiandieną galime džiaugtis, kad Vykintas, dirbdamas Bajorų kaime, yra pastebėjęs: ,,Man Bajorai – tai atrastoji Troja.“

„Maždaug prieš du dešimtmečius netoli Elektrėnų esančiame Bajorų kaime gyvenanti Ona Gudelienė aptiko geležinį ietigalį ir parsinešė jį į namus, bet apie šį radinį ji prasitarė tik 1994 metais, kai pas ją atvyko etnografai užrašinėti dainų ir pasakų. Apie tai sužinojęs archeologas Vykintas Vaitkevičius prieš penkerius metus pradėjo kasinėjimus Bajoruose.

Archeologas tikėjosi aptikti XIII–XIV a. plokštinį kapinyną, tačiau po kelių sezonų vis labiau pradėjo dominti klausimas, kodėl nuo pilkapių laidojimo tradicijos iki krikšto nėra mūsų protėvių laidojimo žemėje pėdsakų. Ši problema tapo pagrindiniu tyrimų objektu, kuris pareikalavo tiek dėmesio, kad tyrimai Bajoruose vykdomi iki šiol.

Prieš 30 metų buvo suformuluota hipotezė, kad mūsų protėviai galėjo būti laidojami vandenyje, nustebino archeologų bendruomenę. Tačiau profesoriaus Vytauto Urbonavičiaus iškelta hipotezė pasitvirtino. Obeliuose, Marvelėje, Kernavėje ir Bajoruose vykdyti tyrimai leidžia susipažinti su šiuo viduramžiais lietuvių naudotu laidojimo būdu.

„Viena iš prielaidų: žmonės, kuriuos degindavo, krikščioniškoje Lietuvoje nebūdavo priimami į tas kapines, kurios priklausė apkrikštytos Lietuvos dvasininkijai ir valdovams,“ – pasakoja V.Vaitkevičius.

Degintiniems kapams parinkdavo liūnus, balas, miške esančius ežerėlius, pelkes, svarbiausia – nešventintas žemes. Tai kartu ir nepasikrikštijusių žmonių laidojimas pagal seną paprotį. Ir po krikšto ilgai gyvavusi tradicija – kartu su žmonėmis deginami ir žirgai, jų daiktai.

Vykdyti tokius kasinėjimus ir pastebėti radinius vandenyje – fiziškai sunkus darbas. Vykintas sako, kad tokį procesą galima prilyginti povandeninei archeologijai. Tam neužtenka kantrybės, valios – reikalinga ir ištvermė, ir susikaupimas.

Atsargiai narstomas kiekvienas žemės sluoksnelis. Nuimama po 1-2 cm žemės, atskiriamos durpės, smėlis. Žemė plaunama – taip atskiriami radiniai. Viskas yra žymima etiketėmis, o prieš sudedant į maišelius, radiniai džiovinami.

Svarbi ir metodika, tad tenka mokytis iš savo klaidų. Iš pirmo žvilgsnio tyrinėtojams atrodė, kad nėra jokios sistemos. Tačiau po kantraus fiksavimo pastebėta, kad radinių grupės telkiasi vienoje vietoje. „Mūsų tyrimų plotas toks nedidelis, kad mūsų protas ir vaizduotė negali net šukės įlipdyti į tą puodą,“ – pasakoja archeologas.

Tik atvykęs į Bajorus pamatai entuziastingą tarptautinę 16 žmonių grupę – iš Vilniaus, Klaipėdos, Giotingeno (Vokietija) ir Liverpulio (Anglija) miestų universitetų, komandą papildo du archeologija besidomintys moksleiviai, o neatsiejamu simboliu tapo šuo Amsis.

Jau antrą savaitę kasinėjimuose dalyvaujanti, archeologijos studijas baigusi Ana Markevič vertina galimybę prisidėti prie šių kasinėjimų, be to, jai ypač patinka lėtumas – tik kruopščiai ir atidžiai dirbant įmanoma pastebėti mažyčius radinius.

Tyrimo dalyviai visą dieną praleidžia laužydami durpių grumstelius, pirštais čiupinėdami kiekvieną žemės smiltelę ir tikėdamiesi kažką užčiuopti.

Naudodamiesi panašiomis į gaisrininkų žarnas, archeologai stipria srove surinktą žemę atskiria į mažas, lengvas daleles, kurios išplaunamos per sietą. Tik tuomet galima įžvelgti radinius. Jie – miniatiūriniai. Seniausi – iš mezolito – ankstyvojo neolito laikotarpio.

Kapinynas, esantis žemumoje tarp Bajorų ir Šuolių kaimų, rytinėje Briaunio ežero pakrantėje, pelkių apsuptyje kelia daug klausimų. Anot V.Vaitkevičiaus, papildomą intrigą Bajoruose kuria tai, jog laidojimo vieta egzistavo ežero, matyt, kitados vadinto Švento ežero (Švenčiaus) vardu, seklumoje. Ši vieta buvo nuolat apsemiama, o šiaurinėje šios salelės papėdėje, durpėse, radiniai slūgso pirminėje vietoje, kur pateko tuomet, kai ežero pakraščiai jau buvo užaugę ir pelkėti.

Į klausimą, ar iš tikrųjų mūsų protėviai degindavo mirusiųjų palaikus ir išberdavo juos kartu su sutrupinta keramika bei įkapėmis į vandenį? Po šių tyrimų archeologai tikisi į šį klausimą atsakyti teigiamai.

Iškeltos ir kitos hipotezės. Pavyzdžiui, gali būti, jog žmonės būdavo laidojami ne tik žemėje, vandenyje, bet ir keliant palaikus į medžius,“ – tokią informaciją apie archeologo darbą Elektrėnų savivaldybėje galima rasti publicistikoje.

Esu laiminga, kad gavau  Vykinto pakvietimą dalyvauti J.Basanavičiaus premijos įteikimo ceremonijoje. Patyriau nuostabių akimirkų, rodės, šioje verksmo ir skundų užtemdytoje Lietuvoje staiga nušvito saulėta valanda. Tik nereikia, mielieji , mūsų tautos tiek gąsdinti, tiek skandinti ją nevilties jūrose. Ir mokyklose ir darbų baruose yra nuostabaus jaunimo, yra mokslo vyrų, jie kaip švyturiai, kaip vedliai ir mūsų Vykintas, kaip senovės žemaičių kunigaikštis Vykintas, atstovi tautos interesus, tėvynę su jos istorija, su garbinga praeitimi su seniausia pasaulio etnine kultūra ir kalba.

O štai ką apie lietuvių kalbą kalba pasaulio mokslininkai.

Theodore S. Thurston straipsnį dienraštyje „The New York Times” iš anglų kalbos išvertė Karolis Karalevičius:

,,Lietuvių kalba, kokia sena ji bebūtų, pasižymi nuostabia struktūra, tobulesne už sanskritą ir graikų kalbą, žodingesnė negu lotynų kalba ir nepalyginamai įmantresnė, negu bet kuri iš paminėtų trijų. Ir vis dėlto lietuvių kalba turi su visomis trimis kalbomis didesnį giminingumą, negu kad gamta būtų galėjusi sukurti, ne tik veiksmažodžių šaknyse, bet ir taip pat ir gramatinės struktūros formose bei žodžių morfologinėj konstrukcijoj. Toks aiškus giminingumas, kad bet koks filologas gali matyti labai aiškiai, kad sanskritas, graikų ir lotynų kalbos turėjo išsivystyti iš bendro šaltinio – lietuvių kalbos.

Mokslininkai yra pripažinę lietuvius primityvios arijų kultūros ir civilizacijos atstovais. Įžymūs filologai sutinka, kad lietuvių kalba yra ne tik seniausia kalba pasaulyje šiandien, bet ir arijų pripažinta kaip jų kalbų šaltinis prieš pastebint sanskrito evoliuciją. Lietuvių kalbos senumas ir jos gramatinė struktūra priskiria ją tam pačiam laikotarpiui kaip ir seniausias sanskritas – 2000 m. pr. m. e. arba dar anksčiau.

Turtingiausias lietuvių kultūros paveldas yra jų kalba, kuri yra vienas iš didžiausių žmonijos pasiekimų. Ji pralenkia visas kitas Europos kalbas savo antikiškumu, garsų grynumu ir savo nuostabia gramatine struktūra. Galima aiškiai matyti aukščiausiai išvystytos gramatikos ir iš natūralių ir gražių jų kalbos garsų, kad lietuviai iš tiesų turėjo kūrybingumo genijų labai ankstyvoje mūsų civilizacijos eroje. Lietuvių kalbos balsių sistema yra labiausiai antikinė savo stiliumi. Ji yra senesnė negu sanskritas, latvių, graikų ir lotynų kalbos čia išdėstyta tvarka.

Lingvistinės paleontologijos duomenimis yra tiesa, kad iš visų kalbų tik lietuvių kalba išlaikė primityviosios arijų šnekamosios kalbos grynumą nuo to tolimo antikinio laikotarpio iki šių dienų.

Daugelis antikinių kalbų seniai išnyko iš žmonijos istorijos, tačiau lietuvių kalba yra kaip antikinis balto marmuro paminklas, kuris tebestovi neapneštas laiko dulkėmis po daugelio šimtmečių ilgaamžės žmonijos istorijos.“

Kiekvieno doro lietuvio širdį paglostantys dalykai, nes jeigu kalba – viena seniausių pasaulyje, reiškia ir tauta – viena seniausių pasaulyje. Tik reikia žinoti, reikia domėtis pasaulio istorija, tada atrasime, kad ne visada mes buvome pavergti, ne visada mes buvome nuolankūs, ir išlikti išdidžia seniausios pasaulyje kultūros dalele.

Džiaugdamiesi, kad mokslininkas Vykintas Vaitkevičius  dirba ir Elektrėnų savivaldybės teritorijoje, ir sveikindami jį linkėkime stiprios sveikatos ir sėkmės, už jo mielą nuoširdumą ir paprastumą, kuriuos  esame patyrę susitikimuose ir už pagalbą darbuose.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų