Nerijus Miginis tarptautiniame seminare Active Bodies = Active Minds. Fotografas Kipras Štreimkis
Deimantė Jančiūnaitė
Dauguma iš mūsų turi bent vieną autoritetą – žmogų, kurio darbai ar poelgiai mums atrodo sektini. Jų vaidmuo mūsų gyvenime gali būti įvairus: vieniems padeda siekti užsibrėžtų tikslų, kitiems jie – vertybinis pavyzdys. Įprasta manyti, jog autoritetas – būtent ta asmenybė, kurios darbais žavisi tūkstančiai ar milijonai žmonių visame pasaulyje. Kodėl mes manome, jog sektinų pavyzdžių reikia ieškoti kitame pasaulio krašte? Nesusimąstome, kad, galbūt, tokių žmonių yra tarp mūsų – juos galime sutikti gatvėje, parduotuvėje ar kitoje mums įprastoje vietoje. Tokios mintys mane užplūdo po pokalbio su Nerijumi Miginiu, kurio darbai daro įtaką ne tik jauniems žmonėms, bet ir visiems aplinkiniams.
Internete apie Jus rašo, kad esate mokymų vadovas. Įvairių renginių skrajutėse ar straipsniuose esate vis kitaip apibūdinimas: jaunimo politikos srities tyrėjas, ekspertas, renginių, hakatonų organizatorius ir moderatorius, Erasmus+ puoselėtojas, verslininkas ir t.t. Esate įvairiapusė asmenybė. O kaip pats save pristatytumėte?
Kadangi tų renginių ir veiklų yra daug, tai dažnai tenka šiek tiek skirtingai prisistatyti. Jeigu dirbi su savivaldybėmis, tai jaunimo politikos ekspertas ir tyrėjas yra aktualu. Jeigu dirbi su organizacijomis, kurios nori įvykdyti kokius nors projektus, o aš juos jau 20 metų vykdau, todėl mano patirtis jiems yra aktuali. Dar tenka vesti ir mokymus mokytojams, todėl prisistatau ir edukologu, nes esu baigęs švietimo politikos magistrantūros studijas. Taigi, kartais tokie labai tikslingi pavadinimai arba raktiniai žodžiai yra reikalingi, kad apibūdintum, kuo gali būti naudingas. Dažniausiai, bendras apibūdinimas, kuris man patinka – jaunimo srities ekspertas, nes 20 metų dirbu šioje srityje. Išmanau dalykus, kas yra susiję su jaunimu: projektai, tarptautinės galimybės, paslaugos jauniems žmonėms, programos jaunimui, kaip dirbti su jaunais žmonėmis. Taigi esu jaunimo srities specialistas, ekspertas, taip galėčiau prisistatyti.
Baigėte mokyklą Vilniuje. O kaip esate susijęs su Elektrėnais?
Aš pats esu gimęs ir augęs Vilniuje, ten baigęs mokyklą ir studijavęs. Ir dabar gyvenu Vilniuje. Elektrėnuose prieš penkiolika metų įsidarbinau Elektrėnų kultūros centre. Šio centro direktorius dalyvavo mano vedamuose mokymuose ir nusprendė pakviesti mane darbuotis projektų vadovu į savo komandą. Buvo įkurta nauja pareigybė ir mano „profesinis“ gyvenimas Elektrėnų savivaldybėje tada ir prasidėjo.
Jūsų profesinis kelias yra neatsiejamas nuo bendravimo su jaunimu ar su jais susijusiais asmenimis. Bakalaurą baigėte Vilniaus Gedimino technikos universitete, vėliau įgijote edukologijos magistrą Vilniaus universitete. Kaip nusprendėte tapti mokymų vadovu bei orientuotis į darbą su jaunuoliais? Galbūt mąstėte apie tai ir būdamas moksleiviu?
Aš, būdamas jaunuoliu, prisijungiau prie vieno iš pirmųjų jaunimo centrų Lietuvoje „Babilonas“ – savanoriavau, po to dirbau. Tas pats jaunimo centras ir paskatino mane pasirinkti šią karjeros kryptį, kadangi su mumis ten dirbo taikydami neformaliojo ugdymo metodus. Aš pats apie tai pradėjau galvoti bakalauro studijų metais. Tada ir mokymus pradėjau vesti, tomis veiklomis užsiimti. Aš iš tikrųjų norėjau būti bankininku. Studijavau Verslo vadybą, finansų pakraipą. Daug mano kurso draugų dirba bankuose ir šiandien. Bet aš studijų metu dirbau: vedžiau mokymus, stovyklas, įgyvendinau tarptautinius projektus. Kartais pajuokauju, jog tapau gerų dešimčia metų anksčiau „freelanceriu“ (laisvadarbiu), nei tas terminas atsirado Lietuvoje. Mano pirminis karjeros etapas labai natūraliai susiklostė. Tolimesnis karjeros pasirinkimas – švietimo politika (edukologija) iš to ir išplaukė. Turėjau kokius gerus 7 metus darbo neformaliojo ugdymo lauke patirties ir norėjosi tas kompetencijas pripažinti ir pasisemti daugiau žinių. Įstojau į Edukologijos magistrantūros studijas Vilniaus universitete. Net išlyginamąsias studijas pasibaiginėjau, nes jau tada supratau, kad būtent tokį karjeros kelią renkuosi. Norėjosi turėti atitinkamą išsilavinimą. O verslo vadybos studijos labai praverčia rengiant ir įgyvendinant projektus: planuoti jų veiklas, biudžetą, vystyti organizacijos paslaugas, rengti strateginius planus.
Norint būti mokymų vadovu bei skaityti pranešimus, reikia sukaupti daug patirties. Kaip kaupėte darbinę patirtį, kas buvo geriausi mokytojai?
Geriausi mokytojai – kolegos, su kuriais vedi mokymus. Tas formatas, su kuriuo dirbu, yra žaidimo pedagogika, patirtinės užduotys, iššūkiai. Smagūs mokymai, kur dalyviai daug diskutuoja ir įsitraukia. Daug išmoksti iš kolegų – perimi jų metodus, patirtis, kartu kuri dalykus. Dar prieš baigiant edukologijos magistrantūros studijas, esu pabaigęs Europos Komisijos mokymų vadovų kursus, kurių trukmė buvo dveji metai. Ten taip pat sutikau labai daug kolegų. Su bent kokiais šešiais mokslo draugais teko projektus įgyvendinti, dirbti konferencijose, mokymuose užsienyje. Įpuoliau aš į tą lauką labai anksti, buvo daug galimybių ir stengiausi jas visas išnaudoti. Susirenki metodiką, susirenki patirtis. Žmonės vertina, kai gali papasakoti kitų šalių pavyzdžių, kaip ten veikia jaunimo centrai ar jaunimo organizacijos. Kai esi pats įgyvendinęs projektus, gali pasakoti apie sėkmes, nesėkmės ir iššūkius, kai esi pats dirbęs jaunimo centre su jaunais žmonėmis, irgi gali dalintis šia patirtimi. Labai natūralu, kad norint būti geru mokymų vadovu, reikia turėti darbinės patirties ir bent minimalaus metodų išmanymo – kaip įdomiai, interaktyviai pateikti medžiagą, kaip įtraukti žmones į mokymus.
Su Jūsų pagalba rašant projektus buvo atidarytas Elektrėnų jaunimo centras, kuris sėkmingai gyvuoja ir šiandien. Viename straipsnyje buvo rašoma, jog šį projektą laikote įsimintiniausiu. Kaip apibūdintumėte pačią pradžią, pirmus žingsnius? Ar buvo lengva parodyti valdžios atstovams, jog iš tiesų jaunimui reikia tokios vietos?
Ne tokia lengva pradžia buvo. Mums tik iš trečio karto pavyko gauti finansavimą Jaunimo centro įsteigimui, nes jo įsteigimas buvo susijęs su remonto darbais. Kultūros centro rūsys buvo gilintas, buvo daroma rekuperacijos sistema, durų nišos keičiamos. Ten buvo rimtas statybų projektas. Tokie projektai yra labai retai finansuojami. Sakyčiau kartą per dvejus metus, o gal ir per trejus toks konkursas yra skelbiamas. Elektrėnų jaunimo centras šiemet švęs 7-rius metus gyvavimo. Mūsų komandai gauti finansavimą šiam centrui užtruko kokius šešerius su puse metų, nuo tada, kai pradėjau dirbti. Be savivaldybės palaikymo, be specialistų būtų neįmanoma. Paraiška buvo viena ketvirtoji iš visų darbų. Buvo reikalingi ir partneriai iš užsienio. Be tuometinės Jaunimo reikalų koordinatorės Neringos Pulauskienės, Elektrėnų kultūros centro direktoriaus Remigijaus Suslavičiaus, Giedrės Tomkevičiūtės-Kalinauskienės, Ūkio plėtros ir investicijų skyriaus vedėjos, bei tuometinio mero Kęstučio Vaitukaičio pastangų nebūtų pavykę. Apsilankius Elektrėnų jaunimo centre, svečiai mato tą lentelę, jog centras yra finansuotas Europos Sąjungos lėšomis. Svečiai dažnai klausia apie tokias galimybes gauti finansavimą, bet jos yra retos.
Elektrėnų savivaldybės jaunuolių buvote įvertintas apdovanojimuose (Gal)Aktyvūs’24 – gavote Metų tarptautinio ambasadoriaus nominaciją. Ką Jums reiškia šis įvertinimas?
Per mano 20 metų karjerą dirbant su jaunais žmonėmis, tai tik mano antras apdovanojimas. Tikrai reiškia labai daug. Man jis netikėtas, nes Elektrėnuose dažniausiai aš dirbu užkulisinį darbą – nuotoliniu būdu, prie kompiuterio, rengiant projektų paraiškas. Bet tie projektai irgi sukuria galimybes jauniems žmonėms išvažiuoti į Erasmus+ programos jaunimo mainus užsienyje arba užsieniečiams atvykti į Lietuvą ir kartu savaitę mokytis įvairiomis aktualiomis jaunimui temomis, kaip verslumas, karjera ir kt. Labai yra malonu, jog tas darbas yra pastebimas.
Esate įvertintas jaunuolių ne tik savivaldybės lygmeniu, bet ir nacionaliniu, t.y. 2019 metais gavote Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos apdovanojimą kaip metų žmogus, kuris labiausiai nusipelnė jaunimui. Ko gero, šie įvertinimai dar labiau motyvuoja bei leidžia suprasti, kad einate teisingu keliu. Kokia yra pripažinimo kaina?
Pastangos, kai dirbi, negaili laiko, nes tau tavo darbo kokybė yra svarbi. Aš sakyčiau: kai dirbi nuoširdžiai, įdedi pastangų, nepagaili papildomų valandų ir norisi gerai padaryti, tas rezultatas tada ir matosi. Apdovanojimai primena, kad pasirinktas kelias yra geras.
Įvairios jaunimo organizacijos kviečia Jus vesti mokymus visoje Lietuvoje. Kuo domisi šių dienų jaunuoliai? Kokių nori įgyti kompetencijų mokymų metu?
Aš pridurčiau, jog ne tik jaunuoliai domisi, bet pastaruosius dvejus metus tenka dirbti su paauglių tėvais. Mane kviečia mokyklos, ateina mokinių tėvai ir išgirsta apie paauglystės amžiaus tarpsnio psichologiją, apie sociologinius jaunų žmonių pokyčius, apie santykio kūrimą su paaugliais. Tokios temos yra aktualios tėvams, mokytojams. O jaunuoliai Lietuvoje dirbti nori. Motyvacija, karjeros planavimas, finansinis raštingumas, savanorystė, kaip ją išnaudoti kaip įsidarbinimo galimybes. Taip pat važiuoja į mokymus apie projektų paraiškų rengimą, nes nori įgyvendinti europinius projektus ar išvažiuoti savanoriauti į užsienį pusei metų. Lyderystė dabar taip pat aktuali tema, grįžusi po gerų dešimties metų. Norisi būti lyderiais, norisi kitus jaunus žmones užkrėsti pozityviomis mintimis daryti pokyčius, bendruomenės iniciatyvas.
Vedate mokymus ne tik jaunimui, bet ir apie jaunimą. Neišsemiama tema yra kartų tarpusavio santykiai. Kaip sekasi dabartiniam jaunimui, Jūsų nuomone, bendrauti su kitomis kartomis: mokytojais, tėvais, seneliais? Ar pavyksta surasti jiems bendrą kalbą?
Yra tam tikri dalykai, kurie išlieka nekintantys, pavyzdžiui įsimylėjimas, meilė yra visada aktuali paaugliams tema. Iššūkis yra ne jaunuose žmonėse, bet dažniau toje vyresnėje kartoje. Tarp jaunimo sociologiniai, psichologiniai, draugystės poreikiai išlieka tie patys: visiems svarbu karjera, kur studijuoti, kaip susirasti draugų, linksmai praleisti laisvalaikį. Dažnai tą bendravimo formatą keičia socialiniai tinklai, mobilieji telefonai – naujesni reiškiniai, nors temos ir problemos yra išlikusios tos pačios. Pas jaunuolius viskas yra apie santykius: santykiai tarp savęs, su mokytojais, tėvais, draugais, pasauliu. Suaugę žmonės labai dažnai užmiršta, kad irgi yra buvę jauni. Vokietijoje jaunimo darbuotojams buvo taikoma tokia rekomendacija, kad jeigu tu esi tris kartus vyresnis nei tavo tikslo grupė, tau rekomenduojama pagalvoti apie persikvalifikavimą, nes tu neprisiminsi, ką reiškia būti 15-kos metų įsimylėjusiam, ką reiškia pergyventi dėl egzaminų naštos, ką reiškia būti idealistui ir kovoti su „vėjo malūnais“. Dažnai suaugusiam žmogui sunku suprasti tą jauną žmogų ir jo pasaulį, nes suaugęs žmogus dažniausiai galvoja racionaliai – iš savo perspektyvos, logiškai. Jaunas žmogus yra emocionalus, pirma padaro, o po to galvoja. Tai ir yra esminis skirtumas, kad kartais nesugebame pamatyti skirtingų požiūrių atskaitos taškų. Dėl to tam jaunam žmogui yra sunku.
Jūs taip pat organizuojate bei moderuojate hakatonus. Gal galėtumėte mūsų skaitytojus supažindinti su šia sąvoka ir papasakoti plačiau apie tai?
Hakatonas yra toks programavimo aplinkos renginio formatas, kai yra sprendžiamos savivaldybės problemos. Pavyzdžiui, savivaldybė paviešina duomenis, kokioje gatvėje įvyksta daugiausia eismo įvykių ir tada renginio dalyviai susiburia į komandas ir kartu galvoja, koks galėtų būti techninis sprendimas, kad tą miesto problemą išspręstų. Hakatonai jaunimo srityje yra skirti tam, kad gerintų jaunų žmonių gyvenimą savivaldybėje. Jauni žmonės susirenka, įsivardija, kokias problemas ar iššūkius turi. Ir tada su politikais, tarybos nariais, savivaldybės darbuotojais, merais diskutuoja, kaip tas problemas būtų galima išspręsti, kaip būtų galima pagerinti jaunų žmonių gyvenimą. Sakykime, jog tai kūrybiškas procesas, sprendžiant jaunų žmonių problemas. Tai leidžia suaugusiems žmonėms pamatyti savivaldybę jaunų žmonių akimis: kas jiems kliūva, ką jie nori patobulinti, kuo jie gyvena. Man pačiam yra įdomu, jog jauni žmonės kalbasi apie kelių kokybę, apie susisiekimą. Taip pat apie tai, jog jie nori pavėsinių, dviračių takų, sporto aikštynų – būti fiziškai aktyviems ir kartu prisidėti prie miesto puošimo.
Taip pat ne vienus metus dirbate prie Olimpinių vertybių ugdymo programos (OVUP) mokymų kartu su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu. Kokie yra pagrindiniai šio darbo aspektai?
Dirbu jau turbūt daugiau kaip 15 metų su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu. Turiu tokią garbę prisidėti prie Lietuvos olimpinės šeimos. Olimpinėse žaidynėse dažnai dalyvauja 5–10 atletų, plius jų komandos nariai. Bet už jų stovi didelė „piramidė“: kūno kultūros mokytojai, didžiulis „Olimpinės kartos“ ugdymo įstaigų tinklas – sukurta didelė bendruomenė, apimanti visą Lietuvą. Man pačiam tenka dirbti su Olimpinių vertybių ugdymo programa mokant mokytojus, mokyklų direktorius. Mes diskutuojame, kaip skatinti didesnį jaunų žmonių fizinį aktyvumą, kaip vaikai ir paaugliai galėtų būti fiziškai aktyvesni, kaip integruoti aktyvius metodus ir fizinį aktyvumą į istorijos, geografijos, literatūros pamokas, kaip tas jaunas žmogus galėtų būti aktyvesnis ir sveikesnis. Kaip sakoma, sporto piramidės veikimo principas: tam, kad mes nusiųstume penkis olimpiečius, mums reikia šimto tūkstančio sportuojančių.
Elektrėnų kultūros centre esate kultūros projektų vadovas. Kokia yra šio darbo kasdienybė? Kokie yra jūsų uždaviniai, tikslai?
Mano darbas nestandartinis – aš per metus turiu 5–7 paraiškų teikimo terminus, iki kurių turiu pateikti projekto paraiškas ir pasiūlymus. Kai kurie paraiškų finansavimo konkursai yra kasmetiniai. Pavyzdžiui, Erasmus+ programa. Du kartus per metus: vasario ir spalio mėnesiais. Tai tu ir planuojiesi darbus, jog tas paraiškas pateiktum. Nacionalinių konkursų kvietimai keičiasi, infrastruktūrų projektų kvietimas gali būti kartą per keletą metų. Pamatai informaciją, pradedi kurti projekto idėją. Tam, kad gerą idėją sukurtum, dažnai turi pasikalbėti su jaunais žmonėmis, išsiaiškinti, kokie jų poreikiai, pasikalbėti su jaunimo darbuotojais, kurie dirba jaunimo centre, sužinoti, kokių poreikių jie turi. Pasižiūri ir į strateginius dokumentus: tenka paskaityti ir Vyriausybės planą, kas ten parašyta apie jaunimą, ir Elektrėnų savivaldybės strategiją pasiskaityti, Europos Sąjungos dokumentus. Žiūri, kaip tos idėjos gali „tilpti“ į projekto paraišką. Paskutinės savaitės prieš paraiškų teikimo terminą būna labai intensyvios, nes negali vėluoti – turi viską pateikti laiku. Šis darbas taip pat reikalauja teksto, kūrybinio rašymo. Man mokykloje lietuvių kalbos mokytoja sakė: „Nerijau, tau sekasi labai prastai rašyti, nestruktūruotos mintys. Tu gyvenime veik bet ką, tik nerašyk“. O kai jau studijavau magistrantūroje mano profesorė edukologė sakė: „Nerijau, labai gerai, kad moki rašyti, mintis gerai dėlioji. Matosi, kad knygų nepaskaitęs visų, bet labai malonu skaityti, ką esi parašęs.“ Vadinasi, kad rašymas yra įgyjamas įgūdis – mokykloje man sunkiai sekėsi, o dabar jau 15 metų, kai dirbu kultūros centre projektų paraiškų rengėju, rašytoju. Taigi, pateiki paraišką, tris mėnesius lauki ir sužinai, ar projektas yra finansuotas ar ne. Jeigu finansuotas, jį dažnai reikia patobulinti, sukurti tobulinimo planą ir tada prasideda projekto įgyvendinimo kelias. Tai gali būti pusė metų, metai arba dveji. Pabaigoje rašai vėl tokio pat dydžio dokumentą – ataskaitą. Aprašai, kaip tau sekėsi įgyvendinti. Paraiškas rašyti yra paprasta – azartas, nes nori gauti finansavimą, įgyvendinti savo idėją. Labai sunku rašyti ataskaitą, nes jau viskas padaryta, bet tau dar reikia papasakoti, kaip pavyko. Čia yra sunkioji dalis.
Kuo skiriasi darbas būnant mokymų vadovu nuo darbo kultūros centre? Kas labiausiai patinka, o kas ir šiek tiek erzina?
Mano šios dvi profesinės veiklos padeda pailsėti vienai nuo kitos. Kai vedi mokymus, tai tenka daug bendrauti su žmonėmis. Nuo jų gali pavargti, tada norisi sėdėti prie kompiuterio – dirbti su dokumentais, parašyti tekstą ir taip pabūti vienam. Jeigu reikia parašyti dvi ar tris ataskaitas, tai tada norisi labai dirbti su žmonėmis. Šie darbai papildo vienas kitą – taip išlaikai balansą. Kaip minėjau pradžioje, vienas dalykas labai padeda kitam. Tai, kad aš praktiškai rengiu ir įgyvendinu projektus, labai pastiprina mano, kaip mokymų vadovo darbą ir veiklą. Projekto paraiškose tai irgi yra labai gerai. Kai bendrauji su žmonėmis, išgirsti mintis, idėjas, pasiūlymus, statistiką, duomenis, geruosius pavyzdžius. Tą po to gali panaudoti rengiant projektų paraiškas, kad jos būtų vaizdingesnės, pateikiant kartu ir pavyzdžius. Šiaip labai skirtingi darbai, bet jie man patinka.
Mokymus vedate ir užsienyje. Kuo Lietuva gali pasigirti ir ko reikėtų pasimokyti iš kitų šalių?
Pasigirti mes turime daug kuo. Jeigu žiūrėtume į darbą su jaunimu ir jaunimo politiką, tai struktūros, teisinio reglamentavimo prasme mes esame vienas iš geriausių pavyzdžių visoje Europoje ir netgi sakyčiau pasaulyje. Libano valstybei teikėm siūlymą, nes jiems buvo labai aktualus Lietuvos pavyzdys. Libanas tuo metu buvo labai panašaus dydžio žmonių skaičiumi į Lietuvą. Mūsų šalis buvo vienas iš gerųjų pavyzdžių, iš ko jie norėjo mokytis. Man teko dirbti ir Ukrainoje, ir Norvegijoje, ir Saudo Arabijoje. Visiems yra įdomi mūsų patirtis. Saudo Arabijoje dirbau su Lietuvos olimpiniu tautiniu komitetu – mokėme mokyklų inspektorius, kaip skatinti fizinį aktyvumą. Norvegijoje kalbėjome apie jaunų žmonių dalyvavimą, įtraukimo struktūras, jaunimo reikalų tarybų veiklą. Turime kuo pasidalinti. O apie skirtumus, tai mane labai norvegai žavi. Lietuvoje, kai per mokymus pradedi kalbėti apie pokyčio darymą, naujų paslaugų kūrimą, lietuviai dažnai galvoja: „Ką čia mums daryti, kad nedaryti reikėtų“. Norvegai sako: „Čia yra mūsų darbas ir pagalvokime, ką turėtume padaryti“. Mes dažnai turime tokį požiūrį: kaip sustabdyti, kad reiktų nedaryti. Taip pat pamatome kiekvieną problemą, kuri yra kilometras prieš mus. O ten jie kitaip mąsto. Tačiau dalykai Lietuvoje keičiasi į teigiamą pusę.
Puoselėjate Erasmus+ programą. Kaip ją atradote? Galbūt pirmiausia teko sudalyvauti pačiam? Kas Jus labiausiai žavi šioje programoje?
Pirmiausia, taip, pačiam teko sudalyvauti. Atradau ją savo jaunimo centre. Septyniolikos metų vykau į jaunimo mainus Vokietijoje. Savaitę gyvenome stovyklavietėje ir dalyvavau grafiti užsiėmimuose, kur mokiausi piešti pagal šablonus. Ta patirtis labai sužavėjo, daug davė ir kalbos mokymuisi, ir kitomis prasmėmis. Šios programos Europoje egzistuoja daugiau nei trisdešimt penkeri metai. Per mano dvidešimties metų karjerą, aš juokauju, jog keturiose skirtingose programose dalyvavau. Pagrindinis principas išlieka toks pats: duoti galimybes jauniems žmonėms susipažinti su kitais jaunuoliais iš užsienio, pabendrauti, pasimokyti, pažinti kitas kultūras ir turėti drąsos kažką kurti. Vienas dalykas, kai tu esi pasyvus dalyvis. Kitas dalykas, kai pats pabandai suorganizuoti, parengti projekto paraiškas ir pakviesti kitus jaunus žmones mokytis. Kitas žavus momentas: per tuos dvidešimt metų ne vienas mano projekto buvęs dalyvis po to tapo kolega, su kuriuo ar projektus įgyvendinome, ar mokymus kartu vedėme, ar bendras veiklas vykdėme. Tai dažnai pats turi tokią galimybę, o po to matai, kad padedi kitiems irgi užaugti bei tobulėti.
Ruošdamasi interviu pastebėjau, kad mokymuose skiriate pakankamai daug dėmesio fiziniam aktyvumui švietimo srityje, jaunimo sveikatai. Jaunimas yra dažnai kritikuojamas dėl priklausomybės socialiniams tinklams, įvairioms technologijoms. Kaip jaunimui sekasi su fiziniu raštingumu? Ar yra būdų, kaip būtų galima patobulėti?
Fizinis raštingumas šiaip Lietuvoje yra naujovė. Per COVID-19 pandemiją mes pradėjome apie jį šnekėti. Kaip pasakoja specialistai, dirbantys universitetuose, su kuriais bendradarbiaujame ir skatiname fizinį aktyvumą, jog dažnai iš užsienio atvykę studentai paskaitų metu sako: „Dėstytojau, kodėl jūs paskaitų metu mums aiškinat, kaip reikia daryti apšilimą, susidaryti fizinio aktyvumo planą? Mes tai mokėmės mokyklose“. Tai, ką mes mokome studentus – būsimus mokytojus, trenerius, užsienyje jau dažnai mokyklose jaunuoliai su tais dalykais yra susipažinę. Lietuvoje reikėtų tą fizinio aktyvumo mokymą keisti. Prie to jau stipriai dirba Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Taigi po truputį mes judame. Tik ta mokykla pas mus tradiciška – esame pripratę sėdėti 45 minutes, o to fizinio aktyvumo buvo pas mus trys pamokos. Reikia ieškoti skirtingų būdų, kaip įtraukti ir padaryti jaunus žmones aktyvesnius. Turime labai gražią iniciatyvą Lietuvoje – #walk15 programėlę. Mažeikiuose man teko daryti jaunimo sveikatos tyrimą, ten visos mokyklos buvo įsitraukusios ir kiek kalbėjome su mokiniais, mokytojais, visi yra dalyvavę ėjimo iššūkyje. Mano mama priklauso senjorų klubui, tai ir mama, ir jos senjorų klubas taip pat daug žingsnių nuėję. Tokios iniciatyvos kartu su technologijomis padeda skatinti fizinį aktyvumą. Tas pats žaidimas „Pokemon GO“, kai jauni žmonės vaikščiojo po miestą ir gaudė pokemonus, jis irgi skatino aktyvumą. Telefonas gali būti įdarbinamas fizinio aktyvumo skatinimui „sužaidybinant“ veiklas.
Praėjusių metų vasarą Seimas patvirtino naujus Jaunimo politikos pagrindų įstatymo pakeitimus, kuriais įteisinta jaunimo darbuotojo profesija. Tai turėtų įsigalioti nuo 2026 metų. Kaip vertinate dabartinį jaunuolių, žmonių, dirbančių su jaunuoliais, ir politikų dialogą Lietuvoje? Kokioms šiandien aktualioms problemoms spręsti reikėtų didesnio abipusio bendradarbiavimo?
Aš sakyčiau, jog paskutiniuosius dešimt metų dialogas vyksta labai gerai. Jaunimo politikos pagrindų įstatymas yra keistas bent tris kartus, vis papildant kažką ar perdarant. Vadinasi jaunimo tema darbotvarkėje yra aktuali. Finansavimas jaunimo centrams, mobiliam darbui su jaunimu yra didėjantis. Politikai tikrai skiria dėmesio. Pavyzdžiui, Elektrėnuose organizavome birželio mėnesį konferenciją apie darbą su jaunimu. Meras dalyvavo visoje konferencijoje. Taigi dėmesys buvo pakankamai didelis. Mes taip pat turime dialogo formatų: konferencijos, susitikimai, jaunimo organizacijos, hakatonai. Kitas svarbus dalykas: 2027 metais Lietuva antrą kartą pirmininkaus Europos Sąjungos tarybai. Tai bus puiki galimybė kelti jaunimo klausimus europinėje darbotvarkėje. Teko skaityti Jaunimo reikalų agentūros užakytą jaunimo problematikos tyrimą: tik 5% jaunų žmonių, kuriems reikia paslaugų, jas gauna. Žinoma, paslaugų daugėja, bet jų turėtų būti dar daugiau bei didesnis finansavimo intensyvumas. Nors jaunų žmonių skaičius Lietuvoje mažėja, tačiau poreikis didėja, temos darosi sudėtingesnės: priklausomybės, elektroninės cigaretės, narkotinės medžiagos, psichologinė bei fizinė sveikata. Kitas svarbus momentas: pradedame kalbėti apie būstą jauniems žmonėms. Savivaldybės galvoja, kaip reikėtų susigrąžinti jauną žmogų į mažesnius miestus. Politikai ieško sprendimų. Tačiau jauni žmonės dažniausiai nori lanksčių, greitų būdų, kaip dalykus daryti, o dažnai valstybinis aparatas nėra toks greitas.
Jūsų gyvenimas yra neatsiejamas nuo bendravimo su jaunimu: kaip galėtumėte palyginti šių dienų jaunimą su savo karta? Ar šių dienų jaunimas pasižymi pilietiškumu, patriotiškumu?
Rinkimų rezultatai pas mus banguoja. Turbūt tiek, kiek esu šiame lauke – 20 metų – jaunų žmonių dalyvavimas rinkimuose vis po truputį kilo. Tik buvo nusivylimas paskutiniais Seimo rinkimais. Aš galvoju, galbūt čia viskas taip susiklostė, jog praėję metai pasižymėjo rinkimų gausa. Faktas, kad jaunuolių pilietiškumas didėja. Skaitmeninis dalyvavimas didėja – pasirašo už peticijas, palaiko įvairius judėjimus. Labai daug individualaus įsitraukimo – į renginius, į prasmingas veiklas. Savanorystė labai stipriai plečiasi. Vienas tyrimas parodė, jog pusė Lietuvos jaunų žmonių turi savanorystės patirties. Mokykla su pilietinėmis-visuomeninėmis valandomis taip pat skatina būti pilietiškiems bei aktyviems. Aš sakyčiau, jog pilietiškumas didėja, nors įsitraukimas į jaunimo organizacijas mažėja. Jaunuoliams sunku įsipareigoti, jiems sunku išbūti ilgai vienoje darbo vietoje, jie besikeičiantys, aktyvūs, bet visuomenė norėtų pastovumo. Mes taip pat turime ir labai gerų pavyzdžių: jaunų merų, kurie yra jau gimę Nepriklausomoje Lietuvoje, ir jaunų Seimo narių, ministrų bei viceministrų. Praėjusioje kadencijoje turėjome pirmąjį viceministrą, gimusį po 2000-ųjų.
Matosi, kad šiose srityse atiduodate visą save, prisidedate prie jaunuolių ugdymo, esate jiems autoritetas. Kas Jums yra prasmingiausia šioje veikloje?
Jau buvau turbūt minėjęs, kai tu matai poveikį po bendravimo su žmogumi po trejų, ketverių ar penkerių metų, kai jis patampa kolega ar sako, jog padėjai suprasti, atrasti ar patarei. Norisi matyti jaunų žmonių pokytį, augimą ir kad jie taip pat kurtų kitiems jaunuoliams galimybes.
Tiek veiklų atima daug jėgų. Ar lieka pakankamai laiko šeimai, laisvalaikiui, pačiam sau, atsiversti knygą ar peržiūrėti filmą?
Motociklu mėgstu važinėtis. Tai yra mano pastarųjų trejų metų įgyvendinta paauglystės svajonė. Motociklas labai padeda ataskaitas rašyti. Parašai ataskaitą ir tada vakare išvažiuoji pasivažinėti. Vaikai mano truputį yra paaugę, praėjusiais metais į porą stovyklų vežiausi kartu dalyvauti su paaugliais. Tai ir jiems labai didelė augimo galimybė buvo pabendrauti su vyresniais jaunuoliais. Kažkaip bandai tuos dalykus sujungti, kiek tai leidžia. Bet kartais nuo darbų reikia „atsijungti“ – skirti laiką šeimai, išvažiuoti paatostogauti ar savaitgalį vaikams blynų iškepti. Su filmais ir knygomis yra sudėtingiau – lapkritį ir gruodį net ir neteko… Tik po Kalėdų pirmą filmą pasižiūrėjau, nes tikrai buvo labai intensyvi metų pabaiga. Sakyčiau, kad viskas vyksta etapais. Kai yra mažiau darbų, daugiau gali skirti laiko sau, o kai yra intensyvesnis laikotarpis, tenka tą knygą ar filmą paaukoti…
Dėkoju pašnekovui už skirtą laiką. Buvo įdomu paklausyti jo įžvalgų ir linkiu ateityje idėjų gausos kiekvienoje veiklos kryptyje!