Nepabūgę sunkaus darbo

Nepabūgę sunkaus darbo
Šiais metais Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė (HAE) švenčia savo 20-tąjį gimtadienį. 1992 m. liepos 14 d. buvo užtvindytas aukštutinis baseinas, priimti ir pašventinti pagrindiniai Kruonio HAE statiniai. Prisiminimais apie šios elektrinės  atsiradimą ir reikšmę  pasidalino Lietuvos nusipelnęs energetikas, ilgametis Lietuvos elektrinės direktorius, Elektrėnų garbės pilietis Pranas Noreika.

Hidroakumuliacinės elektrinės statyba nenudžiugino Lietuvos valdžios ir Lietuvos energijos vadovų. Prieštaravo ir TSRS Plano komitetas. Priežastys rimtos. Vieni bijojo, kad tokio masto statybai reikės apie trijų tūkstančių įvairių specialybių statytojų, todėl Lietuvos statybos ir žemės ūkis neteks vairuotojų, mechanizatorių, suvirintojų, elektrikų ir statybininkų. Kai kas bijojo, kad iš kitų respublikų privažiuos specialistų ir jie čia pasiliks gyventi, o butų trūko ir lietuviams. Kiti nesuprato, kam reikalinga tokia brangi elektrinė, kuri elektros energijos ne tik  negamins, bet dar sunaikins 25 proc. kitose elektrinėse pagamintos energijos pilstydama vandenį aukštyn – žemyn. Planuotojai manė, kad naktinę elektrą geriau parduoti pigiai – už kuro dedamąją – arba  nakčiai stabdyti šilumines elektrines, ir taip išlyginti vartojimo grafiką. Taip atrodė sėdintiesiems kabinetuose. Tačiau dirbantieji šiluminėse elektrinėse jau žinojo, kad galingų blokų dažni stabdymai labai gadina įrengimus, prasideda avarijos, neplaniniai remontai, ženkliai padidėja kuro sunaudojimas.
Prabėgus 10 metų nuo aikštelės parinkimo hidroakumuliacinei elektrinei (1963 m.), prasidėjo Ignalinos atominės elektrinės statyba, bet hidroakumuliacinės elektrinės statybos nejudėjo. Supratome, kad laukti nebegalime. Pasiūlėme Vyriausiosios gamybinės energetikos ir elektrifikavimo valdybos viršininkui Vladui Grigaravičiui perduoti   Kruonio HAE užsakovo funkcijas Lietuvos elektrinei be papildomo atlyginimo. Sutiko! Nuo 1975 m. sausio 25 d. Lietuvos elektrinė perėmė sutartį su „Hidroprojekt“. Pirmaeilis uždavinys buvo parengti techninį projektą. Reikėjo specialistų, o elektrinėje neturėjome nė vieno hidrotechniko. Daug išmokau važinėdamas pas projektuotojus, modeliuotojus, statybininkus, išklausydamas pražilusius specialistus. Tada išgirdau svarbiausią taisyklę – su vandeniu, kaip ir su ugnimi – žaisti negalima. Ši taisyklė mane lydėjo visus 17 metų projektuojant ir statant elektrinę. Hidrotechniniai įrengimai statomi šimtmečiams, jie turi būti labai patikimi. kruonis_i_svetaine
Maskvos „Hidroprojekt“ tuo metu buvo didžiausias hidroenergetinių objektų projektavimo susivienijimas. Jis projektavo galingiausias hidroelektrines Rusijoje ir kitose šalyse. Čia dirbo geriausi specialistai. Darbas organizuojamas pagal vertikalę – sprendimus priima ir pasirašo vyriausieji specialistai iki instituto direktoriaus imtinai.
Pirmasis būsimos elektrinės variantas buvo priimtas labai įdomus: reikia užšaldyti žemę visam statybos laikui, išbetonuoti didelį šulinį, agregatus sustatyti ratu, o vandens privedimo ir nuvedimo vamzdžius sumontuoti tuneliuose. Visi tokiu projektu žavėjosi, daug diskutavo, bet nugalėjo formulė – su vandeniu žaisti negalima. Grįžome prie klasikos. Didžiausia statybų rizika buvo dėl grunto. Praslinkę 3 ledynmečiai iš Skandinavijos sunešė įvairiausio akmenų grunto sąvartyną.  Nukasus 80 m iki pamatų lygio rasta smulkaus melsvo vandeningo smėlio – alevritų. Rastos kriauklelės bylojo, kad prieš daug milijonų metų čia tyvuliavo vanduo. Buvo neaišku, kaip alevritai elgsis nukasus milžinišką svorį. Elektrinės pastatas planuojamas monolitinis ir sunkus – jei bus nusėdimų, pastatas gali lūžti. Prognozės nelinksmos, bet statyboms kito kelio nebuvo. Dabar galime džiaugtis, kad su Dievo palaima Kruonio HAE dirba 20 metų, yra reikalinga, ir techninis statybos  brokas niekur neišlenda.
Bet grįžkime prie techninio projekto pradžios. Pradžioje mano komanda nebuvo didelė: Jurgis Steponavičius, Sebastinas Bagdonavičius, Algimantas Balčiūnas ir Leonas Rubinšteinas. Dirbome kartu su projekto vyriausiu inžinieriumi Georgiju Avdejevu. Tai buvo aukščiausios klasės specialistas,  turintis  didelę darbo patirtį, labai mielas ir linksmas žmogus.  Ilgą ir sudėtingą kelią reikėjo nueiti iki techninio projekto patvirtinimo. S. Bagdonavičius buvo pirmas patyręs specialistas. Dirbo Petrašiūnų elektrinėje, buvo Kauno hodroelektrinės užsakovas, ją statė ir ilgus metus vadovavo eksploatacijai. Labai malonus, nuoširdus žmogus, fantastiškai mylėjo hidrotechniką. Pirmoji ir skaidžiausia netektis pokario laikotarpio energetikoje buvo staigi S. Bagdonavičiaus mirtis. 1979 m. gruodžio 9 d. jį ištiko insultas. S. Bagdonavičių pakeitė Kauno HE statytojas, vyriausias hidrotechnikas Stanislovas Danila, Kruonio HAE statyboje dirbti pradėjęs nuo 1978 m. pradžios.  Vėliau statybose dirbti pradėjo patyręs Kauno HE statytojas Romualdas Charūnas. Ant šių žmonių pečių laikėsi visa Kruonio HAE hidrotechnika ir statybos: S. Danila buvo atsakingas už viršutinį baseiną, R. Charūnas – už pagrindinį elektrinės pastatą.
Labai atsakingas darbas buvo viršutinį baseiną sujungti su pagrindiniu pastatu. Ilgai ieškojau tinkamo specialisto, kuriuo galėčiau pasitikėti. Netikėtai gavau laišką iš Ričardo Birmano, kuris dirbo Projektavimo institute. Jis pageidavo dalyvauti didelėse statybose. Pakvietėme statyti Kruonio HAE ir neapsirikome. Laikas yra geriausias darbų vertintojas. Po 20 metų dėl Kruonio HAE statybos neturime jokių priekaištų.
Bet vykdant statybas įvairių trukdžių buvo apstu. Pradėjus skaičiuoti statybos sąmatą, paaiškėjo, kad vieno įrengto kilovato kaina žymiai viršija galiojantį paprastų hidroelektrinių statybų normatyvą, todėl sąjunginio statybos komiteto ekspertai nepraleido šio projekto. Darbas sustojo. Aiškiname, kad negalima lyginti akumuliacinės elektrinės su paprasta hidroelektrine. Ekspertai supranta, bet pasirašyti nesutinka, reikia naujo normatyvo. Padaryti ir patvirtinti naują normatyvą užtruktų metus, o gal dar ilgiau. Šis kelias netinka, reikia ieškoti kitos išeities. Projektuotojai tyliai siūlo mums pakeisti užduotį ir projektuoti ne 6 agregatus po 200 MW galios, bet 8 po 200 MW ir bendrą kainą dalinti iš 8. Du papildomi agregatai, lyginant su hidrotechniniais įrengimais,  kainuoja nedaug, todėl vieno įrengto kilovato kaina bus mažesnė. Ekspertai supranta – daugiau vandens viršutiniame baseine neatsiras ir papildomi agregatai nedirbs, bet pasirašyti sutiko. Dabar visi klausia, kada statysime visus 8 agregatus. Tokia galimybė yra, tačiau techniškai ir ekonomiškai užtenka šešių po 200 MW.
Negalėjome laukti, kol bus patvirtintas techninis projektas ir paskirtas finansavimas. Nuvažiavau pas Justiną Nekrašą, kuris tuo metu dirbo TSRS Energetikos ir elektrifikavimo ministro pavaduotoju. Sutarėme, kad reikia gauti pinigų ir pradėti paruošiamuosius darbus: statyti kelius, laikinus pastatus ir kitus ne pagrindinius objektus, tiesti elektros linijas. Kartu nuėjome pas TSRS Plano komiteto pirmininko pavaduotoją. Pokalbis nebuvo lengvas, nes Plano komitetas nenorėjo statyti šios elektrinės. J. Nekrašas aiškina, kad  mes labai mažai prašome – tik 200 tūkst. rublių. Pavaduotojas atsako: duok jums pirštą, tai kitąmet prireiks ir rankos. Jis suprato, kad pradėta statyba automatiškai bus tęsiama. Mes to ir siekėme.
Grįžome į Ministeriją, čia sukūriau raštą, kurį Ministerijos vardu pasirašė J. Nekrašas ir nunešiau į Plano komitetą. Kitą dieną gavau teigiamą atsakymą ir namo važiavau turtingas. Kaip pradėti statybas plyname lauke, jau žinojau.
Pinigai gerai, bet juos reikėjo paversti darbais. Jeigu nebus įvykdyti planai, vėl viską gali reikėti pradėti iš pradžių. Nežinia, kas gali atsitikti per metus, kas bus valdžioje ir kokios bus nuotaikos. Entuziazmo dėl šių statybų nebuvo nei Maskvoje, nei Lietuvoje.
Statybose sunkiausia yra pradžia ir pabaiga. Žemės neskirta, laukai užsėti, žmonės gyvena. Nuo ko pradėti? Nuo kelio. Žinoma, nuo kelio į elektrinę. Bet kur bus ta elektrinė?
1977 m. liepos 5 d. stovime ant Alytaus kelio aukščiausioje vietoje, dairomės. Visur banguoja rugių laukai. Vietinis gyventojas klausia, ko ieškome. Pradedame aiškinti: čia statysime elektrinę. O štai čia, kur stovime, bus didelis ežeras. Šitas kelias bus po vandeniu ir visos gyventojų sodybos bus po vandeniu. Nemunas pasisuks į kalną ir viską užlies. Panašu į pasaką – tokia galinga upė – Nemunas – pradės tekėti į 100 m aukščio kalną. Nepatikėjo kruonietis.
Suradome siaurą vingiuojantį keliuką ir nutarėme vietoj jo pastatyti 12 m pločio betoninį kelią. Bet reikia turėti žemės, ant kurios statysime, o žemė – kolūkio. Laukai apsėti, banguoja neprinokę rugiai. Einu pas kolūkio pirmininką, prašau parduoti rugius ir žadu gerai sumokėti. Jis galvojo, kad juokauju, teko papasakoti apie visus planus. Sumokėjome ir leidome nusišienauti žaliam pašarui. Pirmininkas nežinojo, kad čia buvo tik pradžia, vėliau paprašėme pusės geriausios kolūkio žemės.    
Kitas vizitas buvo pas Kaišiadorių rajono Vykdomojo komiteto  pirmininką Mykolą Gudžių su prašymu leisti remontuoti  vietinį keliuką. Pirmininkui pasakiau tiesiai: jeigu šiais metais nepadarysime  darbų už 200 tūkst. rublių, tai kitais metais reikės vėl prašyti leidimo statyboms pradėti. Maskvoje viskas greitai keičiasi, visko gali būti. Dabar viskas priklausė nuo mūsų.
M. Gudžius garsėjo kaip vienas geriausių šeimininkų šalyje, todėl ilgai įkalbinėti nereikėjo – sutikimą davė iš karto.   1977 m. liepos 11 d. nusipelnęs statybininkas – buldozerininkas Juozas Kepežinskas pradėjo žemės darbus pirmojo HAE privažiavimo kelio trasoje. Mažas vingiuotas keliukas virto 12 m pločio betoniniu keliu į didžiąją statybą.
Vaikščiojau po šimtametes sodybas, kalbėjausi su gyventojais, aiškinau, kad jiems teks apleisti gimtuosius namus –  čia žemes užlies Nemuno vanduo. Žemė čia buvo gera, dideli sodai, gražios sodybos, gražūs miškai – ąžuolynai. Nelikome skolingi šios žemės šeimininkams – jie gavo pakankamai pinigų, kad galėtų įsikurti naujoje vietoje. Istorinis Kruonio miestelis neatpažįstamai pasikeitė.
Kas vyko toliau – labai gražiai aprašyta Stanislovo Danilos knygose.  
1978 m. balandžio 4 d. patvirtintas techninis projektas, 1978 m. lapkričio 16 d. – titulinis sąrašas.
Buvo įprasta naujoms statyboms organizuoti sudaryti užsakovo Direkciją, kuri dirbo, kol vyksta statybos, o eksploatuoti ateidavo kvalifikuoti specialistai su dideliais atlyginimais. Aš norėjau šeimininkus užauginti statyboje – jie statė sau, nes liko eksploatuoti. Geresnio stimulo, kaip dirbti sau, nebūna. Didžiausias įmonės turtas yra kadrai – įmonės šeimininkai. Tuščioje vietoje suburti gerą kolektyvą yra svarbiausias direktoriaus rūpestis. Žmonių kviesti iš kitų Sąjungos elektrinių nenorėjau. Nutariau Kruoniui atiduoti geriausius Lietuvos elektrinės specialistus. Labai apsidžiaugiau, kad sunkaus darbo ir vargo nepabūgo remonto tarnybos viršininkas Vaclovas Spudulis ir kiti aukščiausios kvalifikacijos specialistai. Jie darbe augo ir grūdinosi, iškentėjo statybų vargus ir griovėjų patyčias, paleido 4 agregatus, sutvarkė aplinką. Šiandien turime gražią, patikimai veikiančią elektrinę – Lietuvos pasididžiavimą. Tai nepakartojamas energetikos stebuklas.
Statyboje dirbo tūkstančiai nuoširdžių, gerų žmonių. Matydavau jų sunkų kasdieninį darbą. Su didele pagarba prisimenu puikius vadovus ir darbininkus. Jų rankomis ir protu pastatyta elektrinė, kuri dirbs ne mažiau kaip šimtą metų. Tai paminklas jos statytojams. Norėčiau apie tuos žmones parašyti daug gražių prisiminimų, bet netilptų į šią knygą. Vis dėlto apie vieną žymiausią Kruonio HAE statytoją privalau parašyti. Išskirtinė asmenybė Kruonio HAE istorijoje yra Vaclovas Spudulis, kuris praėjo visą vargo ir didybės kelią.
Baigęs Kauno politechnikos institutą Vaclovas pradėjo dirbti Lietuvos elektrinėje meistru. Iš didelio būrio jaunų inžinierių V. Spudulis pasižymėjo darbštumu ir atsakomybe. Talentingas inžinierius greitai suprato sudėtingą elektrinės techniką, buvo reiklus vadovas, todėl sparčiai keitėsi ir jo pareigos. V. Spudulis buvo paskirtas Remonto tarnybos viršininku, vadovavo dideliam specialistų kolektyvui. Nors darbas remonto ceche buvo įdomus, bet tai buvo per siaura sritis V. Spudulio potencinėms galimybėms. Kruonio HAE statybos buvo puiki proga atskleisti jaunojo inžinieriaus vadovo talentą. V. Spudulis gerbė žmones ir vertino jų darbą. Jis suprato sunkų statybininkų darbą ir tai, kad statybos sėkmės pagrindas – kai statybininkai ir užsakovas supranta bendrą tikslą ir dirba darniai, todėl stengėsi būti tarpininku  tarp  statytojų ir įvairiausių sovietmečio viršininkų. Aš tuo metu buvau TSRS Aukščiausiosios tarybos deputatas, todėl galėdavau užeiti pas ministrus, jų pavaduotojus, pas kitus aukštus vadovus. Tuo pasinaudojome. Statybininkai kasmet paruošdavo specialius ministrų įsakymus dėl statybos aprūpinimo autotransportu, ekskavatoriais, unikaliais kranais, statybinėmis medžiagomis. Mes su Petru Kaziūnu ir Jonu Valaniškiu vaikščiodavome po kabinetus rinkdami parašus. Deputatų niekas neišvarydavo, bet derybos būdavo kietos.
Ministras Petras Neporožnis asmeniškai spręsdavo sunkiausius klausimus. Kartą nuėjome pas ministrą su prašymu leisti viršutinio baseino sienelę daryti gelžbetoninę, kadangi Lietuvos klimato sąlygomis negalima daryti gruntinio pylimo, kaip numatyta projekte. Ministras, patyręs hidrotechnikas, ilgai žiūrinėjo brėžinius, svarstė, iš kur gauti tiek metalo, cemento, skaičiavo, kiek pabrangs statybos. Įtikinėjome ministrą, kad čia ne  vienų metų tiekimas, sienelę statysime dviem etapais ir tai nesutrukdys agregatų įvedimui pagal planą, ir ministras leido pakeisti projektą. Vėliau P. Neporožnis ne kartą buvo atvažiavęs į statybas, džiaugėsi geru sprendimu ir glostydamas sienelę juokaudavo: „Auksinis betonas“.
Kol V. Spudulis dirbo statybos aikštelėje, mano, kaip užsakovo, pareiga buvo padėti komplektuoti statybininkų kolektyvą, juos apgyvendinti, statyti gyvenamuosius namus, bendrabučius, buitinius objektus, mokyklas, vaikų darželius. Užsakovo komanda užaugo. Man tekdavo dalyvauti svarbiuose pasitarimuose, kalbėtis su statytojais, projektuotojais, pasirašinėti dokumentus. Paleidus pirmąjį agregatą, prasidėjo eksploatacija, užsakovo kolektyvas galėjo užsidirbti gerus atlyginimus  ir gyventi savarankiškai.   

Pranas NOREIKA

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų