Neįgaliųjų organizacijoje kūryba liejasi per kraštus

Neįgaliųjų organizacijoje kūryba liejasi per kraštus

Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos pirmininkę Audrą Česonienę vieni žino dar ir kaip pradinių klasių mokytoją, kiti – kaip darželio socialinę pedagogę, įdomių rankdarbių autorę ir laikraščio maketuotoją. Nors prieš daug metų po eismo įvykio gydytojai pranašavo jai gyvenimą vežimėlyje, Audrai pavyko išmok­ti vaikščioti be ramentų ir pradėti gyvenimą iš naujo – išmoko daug naujų specialybių, išbandė daug darbų. Niekada sumanymų nestokojanti moteris jau 4 metus vadovauja Elektrėnų neįgaliųjų sąjungai, rengia įvairius projektus, per kuriuos negalios žmones įtraukia į daugybę veiklų, taip šviesindama kitų ir savo gyvenimą.
Kiekvienas žmogus į neį­galiųjų organizacijas ateina savitais keliais. Koks buvo Jū­sų kelias?
Jau 20 metų esu neįgali. 2002 m. gegužės 13 d. patekau į sunkią avariją. Kai pabudau po narkozės ligoninėje ir suvokiau, kad gyvensiu – labai džiaugiausi. Nors buvo pažeisti penktas ir šeštas mano kaklo slanksteliai, būklė buvo labai sunki, daviau sau žodį, kad vaikščiosiu – raiša, šlubuodama, su ramentais, bet vaikščiosiu. Man tada buvo 33-eji, dukrai Gintarei – 10, Indrei – 8 metai. Jau 6 metus buvau našlė, labai norėjau užauginti dukras. Iš Santariškių klinikų po reabilitacijos namo grįžau spalio 12 dieną. Savo kojomis perėjau nuo lovos iki palatos durų, ir tai buvo pirmieji žingsniai.
Mėgstamo pradinių klasių mokytojos darbo teko atsisakyti?
Darbas buvo tik svajonėmis, nes mano visas kūnas iki kaklo buvo paralyžiuotas, lyg pripiltas akmenų. Teko mokytis vaikščioti, gulėti, keltis iš lovos, valgyti – viską nuo pradžių. Teko išmokti rašyti kaire ranka, nors buvau dešiniarankė. Tuo metu mane palaikė įvairios neįgaliųjų organizacijos ir joms atstovaujantys žmonės. Man buvo nu­statytas 20 proc. darbingumas. Apie metus nedirbau, bet labai svajojau grįžti dirbti pradinių klasių mokytoja (neseniai iki nelaimės buvau pelniusi ir vyr. mokytojos vardą). Vėliau, jeigu tik pasitaikydavo proga, su dideliu noru eidavau pavaduoti kolegių, tačiau tik po daug metų supratau, kad dirbti nesugebėsiu – keičiasi programos, aš labai greitai pavargstu, nepakanka laiko pailsėti. Tačiau gyventi iš neįgalumo pašalpos nieku gyvu nenorėjau. Psi­chologės paskatinta baigiau so­cialinių mokslų magistro studijas Vilniaus pedagoginiame universitete, Elektrėnų profesinio mokymo centre – biuro veiklos tvarkytojos specialybę, išmokau nau­dotis naujomis kompiuterių programomis. Metus dirbau Elektrėnų darželyje „Drugelis“ socialine pedagoge, pusketvirtų metų laikraščio „Elektrėnų kronika“ maketuotoja. Deja, prasta savijauta neleido ilgai dirbti vieno darbo, tekdavo pailsėti ir vis ieškoti sau labiau tinkamo.

Kas tuo metu labiausiai Jus palaikė?
Kai prispaudžia bėdos ir skausmas, atsilaikyti padeda žmonių nuo­širdumas, supratimas, geranoriškumas ir pagalba. Man labai patinka šviesaus atminimo Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „Didumas to, kas mumyse, iš meilės gimsta, iš gerumo“. Labai dėkoju savo mamai (jos jau nebėra) už visapusišką pagalbą prižiūrint mane ir savo anūkėles, kol gydžiausi reabilitacijos įstaigose. Žinoma, esu dėkinga Elektrėnų savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjai ir jos komandai, Slaugos ir socialinių paslaugų skyriaus direktorei ir socialinių paslaugų darbuotojoms bei elektrėniškiams, padėjusiems bėdoje. Žinoma, ir savo dukroms, nes tuo metu, kai tėvai padeda savo vaikams, jos padėdavo man, savo mamai.

This slideshow requires JavaScript.

Kaip įsiliejote į Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos veiklą?
Atvykusi pirmą kartą į Elek­trėnų krašto neįgaliųjų sąjungą buvau labai nustebinta, kiek daug pažįstamų žmonių jau turėjo negalią. O įsiliejimui į šią organizaciją labai reikšminga tapo pirmoji Lietuvoje asmenų su negalia abilimpiada, kurioje teko dalyvauti. „Abi“ iš angliško žodžio ability – galėjimas, gebėjimas. Taigi abilimpiada – gebėjimų olimpiada, negalią turinčių žmonių profesinių įgūdžių varžybos įvairiose srityse.
2003 m. Valakupių reabilitacijos centras organizavo pirmąją Lietuvoje nacionalinę asmenų su negalia profesinių gebėjimų olimpiadą. Šioje abilimpiadoje dalyvavom ir 5 neįgalieji iš Elektrėnų savivaldybės. Aš pelniau antrąją vietą biuro darbų atlikimo kompiuteriu rungtyje. Taip pradėjau padėti organizacijai tvarkyti dokumentus, atlikti darbus kompiuteriu.

Turbūt abilimpiadose teko dalyvauti ne kartą?
Dalyvavau kone visose. Pas­ku­tinė – 2019-aisiais – abilimpiada vyko Jiezne. Varžytuvėse dalyvavo 5 savivaldybių neįgaliųjų sąjungos nariai. Dalyviai buvo suskirstyti į 5 rungtis, burtų keliu iš­sitraukė užduo­tis ir dviem valandoms pasinėrė į kūrybinį procesą Velykų tema. Visi grįžome su garbingais prizais.
Kaip tapote Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos vadove?
Kai man pasiūlė imtis šio darbo, visą mėnesį svarsčiau, ar to noriu, ar man to reikia, ar sugebėsiu. Sunku buvo apsispręsti. Apsispręsti padėjo dukrelės ir artimas žmogus, sakę, kad šioje srityje aš nebe naujokė, ketverius metus teko padirbėti šio­je organizacijoje: padėjau projektus rašyti, vesti užimtumo veiklas. Tuo metu darėm įvairius rankdarbius, vėlėm iš vilnos. Mūsų žaisliukai buvo ir Briuselyje ant kalėdinės eglutės. Taip po truputį Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungoje vis darbavausi. O vadovavimo patirties pasisėmiau iš Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos įkūrėjos ir pirmosios pirmininkės Saulės Jakštienės. Ačiū Jai.
2018 m. ataskaitinis rinkiminis Neįgaliųjų sąjungos susirinkimas vyko spalio 12 dieną, mano išlei­dimo iš reabilitacijos po avarijos dieną, kurią vadinu antrojo gimimo diena. Man tai buvo ženklas imtis šio darbo. Aš jį jau žinojau, suvokiau, ką reiškia dirbti su žmonėmis, supratau, kad ir atsisakyti jo nebūtų lengva.
Gal galite plačiau pristatyti pačią sąjungą ir aktyviausius narius?
Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjunga veikia jau 24 metus, joje – apie 400 narių. Vieni neįgaliųjų sveikatingumo ir dienos užimtumo centre lankosi kone kasdien, kiti – rečiau, bet visiems atėjusiems norime padėti, patarti ir atsakyti į jiems rūpimus klausimus. Stengiamės, kad čia atėjusieji sulauktų pagalbos, rastų veiklos ir savirealizacijos. Štai viena neįgaliųjų sąjungos narė ateina tik pažiūrėti, pabūti kartu ir tuo džiaugiasi. Bendravimas, informavimas, konsultavimas, tarpininkavimas – žmonėms labai svarbu, naudinga. Vienkartines informavimo, konsultavimo, atstovavimo, tarpininkavimo paslaugas suteikiam neįgaliesiems, pensinio amžiaus asmenims ir jų šeimos nariams.
Džiaugiamės, jei pavyksta neį­galiuosius motyvuoti mokytis, pa­dėti rasti darbą. Štai pernai 4 na­rės, o šiemet 2 nariai įstojo mokytis į Elektrėnų profesinio mokymo centrą, 2 neįgalieji asmenys įsidarbino.
Norėčiau pasidomėti ir Jūsų vadovaujamos organizacijos vaikais, jaunimu.
Mūsų organizacijoje yra darželinio ir mokyklinio amžiaus vaikų, 10 tokių organizacijoje gauna ir socialinės reabilitacijos paslaugas. Tre­jus metus vasarą organizavom stovyklas, įvairius palydėjimus, pagalbą ruošiant namų darbus, užimtumą, bendravimą paveikslėliais, sudarėm galimybę lankyti baseiną. O jaunuolį sąjungoje turime tik vieną.
Kaip nusakytumėte, ką svarbiausia organizacija suteikia savo nariams?
Turbūt socialines paslaugas ir galimybę bendrauti, išbandyti įvairių užimtumo veiklų. Įgyvendiname 4 tęstinius projektus: socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems EKNS bendruomenėje teikimo, socialinės apsaugos plėtojimo, kul­tūros ir sporto, jų įgyvendinimui įdarbinti 3 neįgalūs asmenys. Labai svarbi individuali pagalba palydint, pavežant, padedant spręsti kylančias problemas lankantis įvairiose įstaigose bei perkant vaistus, produktus, mokant mokesčius. Šiemet labai daug teko kalbėtis su nariais dėl elektros tiekėjo pasirinkimo, talkinti deklaruoti elektros rodmenis. Dažniausiai tenka padėti taisyklingai parašyti įvairius raštus, mokyti kompiuterinio raštingumo ir įvaldyti išmanųjį įrenginį – telefoną, pažinti jo funkcijas. Šiais laikais neįgaliajam sunku suprasti nau­jus elektroninės bankininkystės reikalavimus, todėl buvo padedama įdiegti SMART programėles išmaniuosiuose telefonuose ir jomis naudotis. Jau mokantys naudotis e.paslaugomis toliau tobulino savo žinias. Neįgalieji mokėmės (kiti – prisiminėm), kaip naudotis išmaniosiomis technologijomis, gilinom skaitmeninį raštingumą, mokėmės rašyti prašymus į įvairias įstaigas ir rasti reikiamos informacijos Google platybėse, susipažinom su Word, Excel programomis, lavinam rankos įgūdžius dirbant su pele ir klaviatūra ir t. t.
Jūsų veikloje yra daug socialinio darbo?
Labai daug. Tačiau ir mokytojų darbe jo labai daug. Socialinės pedagogikos studijos man labai praverčia ir bendraujant su neįgaliaisiais, ir su jų šeimos nariais. Dažnai neį­galusis nori „čia ir dabar“, o ne visada galima taip padaryti – visi at­vejai sudėtingi. Numatyta, kad sa­vivaldybėse turėtų atsirasti nauja pareigybė – atvejo vadybininkas, kuris turės suteikti visą informaciją neįgaliesiems ir kitiems asmenims ištikus bėdai. Tai labai plati veikla, neįgaliųjų organizacijų vadovai jau dabar ja užsiima.
Nors mano ir socialinės darbuotojos Miroslavos Ciupkos darbo laikas – vos 3 val. per dieną, bet EKNS dienos užimtumo centro durys atviros visą dieną. Džiaugiamės, kai žmonės ateina, kai galim padėti, patarti, ko nors išmokyti, pamokyti, suteikti įvairių paslaugų bei pabūti kartu atliekant įvairias veiklas. Labai dažnai gydytojai suruošia dokumentus Neįgalumo ir darbingumo nustatymo komisijai, o pas mus ateina, kad padėtume išsiųsti, nukopijuoti dokumentus ir pakonsultuo­tume.
Kūrybingumas neįgaliųjų or­ganizacijos veikloje taip pat labai svarbu?
Turbūt svarbiausia. Mūsų sąjunga finansinių išteklių turi labai mažai, o norų ir sumanymų – daug, tad nuolat reikia galvoti, kaip beveik iš nieko kažką padaryti. Esam labai dėkingi už įvairią paramą rėmėjams. Štai dabar per floristikos užsiėmimus kuriam puokštes – gėlių susinešam ne tik iš savo gėlynų, bet ir turime puikių rėmėjų.
Kasdien eidama į darbą susirašau sąrašą darbų, kuriuos tu­rėsiu padaryti. Ateina žmogus – tuos darbus atidedi, bendravimas, informavimas, konsultavimas, dokumentų tvarkymas ir visa kita svarbi jiems informacija – pirmoje eilėje. Bendravimas – taip pat yra kūrybingumas, neužtenka pasakyti „Labas, kaip gyveni“. Štai vakar atėjo vyrukas, mėnesį nesimatėm – kiek džiaugsmo, jis pasakojo, ką veikė vasarą, aptarėm, ką darysim per artėjančią sporto šventę, dar ir dokumentus jam sutvarkiau. Net kol žmogus atsisėda arbatos išgerti, išsprendžiam daug reikalų – paskambinu pasiaiškinti kokią informaciją ar kompiuteriu tvarkau jiems dokumentus. Kiekviename žingsnyje daug kūrybiškumo. Pradžioje žmonės sakydavo: „Nemoku, nesugebu, negaliu“, o po užimtumo veiklų kuria, ateina su naujomis idėjomis. Kai kurie tampa patys mokytojai ir moko jau mus ir kitus narius. Taip jie tobulėja, tobulėja kiti, o mes kartu su jais.
Kuo kūrybingumas labiau­siai reiškiasi ir kodėl toks reikalingas?
Jis būtinas tiek rašant projektus, numatant organizacijos veiklas, tiek jas vykdant, organizuojant kiekvieną renginį, bendraujant su kiekvienu žmogumi. Net „Maisto banko“ paskutinės dienos galiojimo maisto produktus reikia išdalinti taip, kad visi būtų patenkinti. O tam juk reikia kūrybiškumo. Organizuojam daug meninio ugdymo veiklų, jos padeda žmonėms atsiskleisti, save išreikšti, tobulėti, išdrįsti viešai skaityti savo kūrinius. Gebėjimas kurti – didžiausia dovana žmogui, neįgaliajam ypač svarbi. Dalyvavom profesinio meistriškumo varžytuvėse „Aš galiu“, respublikinėje neįgaliųjų dailiųjų amatų parodoje „Rudens saulutė“. Fotografijos būrelyje neįgalieji susipažino su kompozicijos pagrindais, fotografavo Elektrėnų miestą, jo apylinkes, gamtą, mūsų veiklas, renginius, mokymus, išvykas, ekskursijas, padarėm keliaujančią fotografijos parodą „Socialiniai portretai“ ir „Fotokolonija Nidoje“, 2021 m. išleidome kalendorius su narių nuo­traukomis, eilėmis. Po šio projekto atsiskleidė daug narių talentų, padaugėjo norinčiųjų dalyvauti saviveikloje, užimtumo veiklose. Kurdami žmonės užmezga draugiškus santykius, bendrauja, bendradarbiauja ir tobulėja.
Tai, kad esate išbandžiusi daug veiklų, mokiusis įvairių specialybių Jums labai padeda?
Gyvenime esu pastovi, tačiau vadovaujuosi nuostata, kad žmogui reikia išbandyti kuo daugiau veiklų – taip nesėdėsi sudėjęs rankų ir mažiau bėdosi dėl savo negalių, kažką padarysi ir galbūt užsidirbsi, galbūt atrasi malonios veiklos ir netikėto džiaugsmo. Ligi šiol džiaugiuo­si a. a. Bronislavai Vasiliauskienei 80-io proga sukurtu „Gyvenimo akimirkų“ nuotraukų albumu.
Pakalbėkite apie atskirus Jūsų vadovaujamos sąjungos vykdytus projektus.
Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems EKNS bendruomenėje teikimo projektas – tai neįgaliųjų dienos užimtumas: savarankiškumo kasdieninėje veikloje ugdymas ir palaikymas buityje, mokymas sveikai gyventi, pažinti ir valdyti ligą ar negalią, orientuotis aplinkoje bei naudotis techninėmis pagalbos priemonėmis, individualus mokymasis naudotis įvairiomis in­ternetinėmis, elektroninėmis paslaugomis, skaitmeninio raštingumo mokymai.
Organizuojame renginius, keliones, šventes, paskaitas, mokymus. Dalyvaujame „Sveikatos dienose“ Kaune, Elektrėnų Kaziuko mugėje, Derliaus šventėje. Vasarą vykstame į pajūrį, rudenį paminime Tarptautinę neįgaliųjų dieną. Turime keliaujančių knygų biblioteką „Pasibelsk į knygos širdį“, į kurią nariai atneša ir pasiima norimas knygas, dalijasi vieni su kitais, aptarinėja jas.
Šiemet mūsų socialinės paslaugos aprėpė ir pagalbą nuo karo bėgusiems ukrainiečiams.
Pastaraisiais metais Jūsų veikla nukreipta mokytis įvai­rių amatų?
Į šią veiklą orientuojamės jau 4 metus. Užimtumo užsiėmimų metu gaminome bičių vaško žvakes, dirbome su moliu, dekoravome stiklines vazas, atnaujinome papuošalus, kūrėme iš medžiagos sages, siuvinėjome iš karoliukų paveikslus, darėme puokštes iš gėlių ir lauko augalų, pynėme vainikus Vėlinėms ir adventui, iš antrinių žaliavų gaminome ekologiškus žaisliukus ir pasipuošėme kalėdinę eglę Neįgaliųjų dienos centre. Su darbeliais dalyvavome Kaziuko mugėje, Rudens šventėje Elektrėnuose, respublikinėje neįgaliųjų dailiųjų amatų parodoje „Rudens saulutė“, Lietuvos žmonių su negalia sąjungos organizuojamoje mugėje. Vienas naujesnių užsiėmimų – muilo gamyba. Visi šie užsiėmimai skatina pozityvumą ir kūrybingumą, lavina rankas, neleidžia sustingti pirštams.
Esate įsitikinusi, kad kuo daugiau žmogus moka, tuo jam įdomiau gyventi?
Gal kiek ir sunkiau, bet ir įdomiau, tai padeda geriau jaustis visuomenėje. Nėra laiko galvoti, kad man skauda, kad man blogai ir dejuoti. Kai man blogai, nemėgstu dejuoti. Galiu kitą išklausyti, paguosti, artimam rately savo bėdas pasipasakoti. Išsikalbėjus kiek lengviau, bet esu sutikusi daug gerų žmonių, kurie pastūmėjo mane eiti į priekį ir kažką daryti net ir kamuojant skausmui – tai efektyviau.
Kaip ateina, kyla tie sumanymai?
Man kasdien kirba klausimas – kuo užimti ir kaip motyvuoti žmones. O mintys ateina netikėtai – kartais tiesiog eini gatve, ar vakare guliesi miegoti – ir tik cinkt sumanymas ne tik užimtumo veikloms kurti, bet ir socialinėms paslaugoms. Taip lietingą niūrią dieną sumaniau, kad reikėtų papuošti gėlėmis nenaudojamus skėčius. Kartais skaitai laikraštį, klausai radijo – minčių pametėja. Mūsų nariai noriai dalyvauja nacionaliniame diktante, kuria žaisliukus iš antrinių žaliavų, pernai jomis puošėm ir kalėdinius vainikus, dalyvavom pirmosios šalies ponios D. Nausėdienės „Baltojo paukščio“ akcijoje ir vėlėme Vilties ir Meilės paukščius.
O kiti sumanymai būna ilgai brandinti, tęstiniai, ateina iš suvoktų poreikių. Per tą kūrybingumą ateina ir savirealizacija – mano ir kitų žmonių. Ką turiu, išdalinu, kai ką nors gaunu mainais, labai smagu – abipusis pasidalijimas. Džiugu, kai žmogus ateina į sąjungą ir jam tinka, jį džiugina tai, ką duodame.
Imantis projekto jo vadovams reikia turėti daug asmeninės patirties toje srityje?
Pageidautina, tada lengviau dirbti. Manau, rasti įvairių suma­nymų amatų būreliui „Man patinka – tai daryti“ man padeda ir tai, kad mano močiutė buvo mezgėja, kad po avarijos, kol nedirbau, bu­vau ėmusis įvairių rankdarbių: siu­vinėjau kryželiu, nėriau vąšeliu, puošiau dėžutes, dariau jubiliejinius, vestuvinius stalo papuošimus ir daug daug kitų. Visada išdrįstu pabandyti, nors ir ne visada išei­na. Tomis idėjomis pasidalinu su kūrybingais sąjungos nariais, jie kuria ir įgyvendina mano ir savo sumanymus.
Daug darėme ir darome iš ant­rinių žaliavų – gamyba iš jų neį­pareigojanti, laisva, skatina kūry­biškumą, estetinį skonį, gebėjimą atsipalaiduoti. Pernai lapkričio mėnesį dalyvavome Europos atliekų mažinimo savaitėje „Nuo atliekų iki idėjų“. Mūsų darbeliais galėjo pasidomėti visi norintys parodoje Elektrėnų savivaldybės viešojoje bibliotekoje bei virtualioje parodoje mūsų „Facebook“ paskyroje. Neįgaliesiems naudinga užsiimti rankdarbiais bendraminčių būryje, nes kurti drauge smagiau, džiugu tam, ko nenaudojam, suteikti kitą vaizdą. Kūrėme ir eiles, fotografavome, sveikinome kiekvieną mėnesį EKNS narius gimtadienių, jubiliejų proga.
Koks atrodė Elektrėnų kraš­to neįgaliųjų sąjungos su­ėjimas pirmąjį šio mėnesio ketvirtadienį?
Jis išpuolė rugsėjo 1-ąją, aš bu­vau pagerbta kaip buvusi mokytoja. Komponavome puokštes, paskui su jomis fotografavomės. Rugsėjo 1-oji buvo su fotosesija… Gražiai sudėti gėles į puokštes, paskui sustatyti jas ir žmones fotografavimui – tai irgi kūrybingumas. Mokėmės ir pozuoti (gražiau sustoti, pasisukti), ir fotografuoti, kad galvos kitam žmogui nenukirptume – kasdien vis tobulėjam. Buvau išmokiusi kelias moteris persiųsti nuotraukas mesendžeriu, jos tai padarė ir mokė kitas, kaip tai padaryti. Man jau nereikia mokyti, narės moko viena kitą – o joms per 70 metų. Labai smagu tai matyti. Svarbiausia, jautėmės visi dėkingi, kad esame, kad galim ateiti, pabūti, kažką veikti, pasifotografuoti.
Puokščių komponavimas, rankdarbiai taip pat gali būti laikomi terapija?
Neabejoju. Beje, taip ir oficialiai pripažįstama, tai kelios iš daugybės terapijos rūšių. Keramikos ar floristikos mokymasis Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos sveikatingumo centro salėje – atgaiva ir gydykla man ir daugybei neįgaliųjų.
Skaitymą taip pat laikote terapija?
Kadangi daug sėdžiu prie kompiuterio dirbdama įvairius darbus,– knyga man ir pramoga, ir pagalbininkas ieškant atsakymų į įvairius klausimus. Ir ne tik knyga, bet ir žurnalai, laikraščiai. Kai būna liūdna, kai save reikia pastiprinti – skaitau. Daugiausia psichologinę savipagalbos literatūrą. Ypač daug skaičiau, kol nedirbau. Dabar nėra tam laiko. Nors kasdien oficialiai dirbu tik 3 valandas, darbe išbūnu visą darbo dieną, bet darbo į namus nesinešu.
O gal turite sąrašą knygų, kurios gali padėti atsitiesti sunkią traumą patyrusiems žmonėms?
Manau, kad tam labiausiai tinka psichologinė literatūra. Prieš 20 metų reabilitacijos ligoninėje perskaityta kinezeterapeutės Neringos pasiūlyta Louise L. Hay knyga. „Mylėdamas save tu būsi laimingas“ mane lydi iki šiol. Paulo Coelho „Alchemikas“ išmokė pakelti save kone virš debesų. Pradėjus dirbti Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungoje ir aplankius kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškę Guronių kaime, ten muziejuje atrasta Bruno Ferrero „365 trumpi pasakojimai sielai“ padeda sunkiomis minutėmis. Be tikėjimo nebūčiau pasveikusi. Kiekvieną rytą keliuosi ir guluosi dėkodama DIEVUI už suteiktą gyvenimą, kurį labai vertinu. Esu laiminga dviejų užaugusių dukrų mama, keturių anūkių ir vieno anūko močiutė.
Ką duoda Jums vadova­vimas Elektrėnų krašto neį­galiųjų sąjungai?
Savirealizaciją. Man patinka tai daryti, patinka dirbti su žmonėmis, galvoti, kaip jiems padėti, organizuoti įvairias veiklas. Tai ir terapija, gydymas ir gydymasis.
Koks Jūsų mėgstamiausias posakis?
„Nėra to blogo, kas neišeitų į gera“ ir „Be Jūsų nebūtų mūsų“ – juos labai dažnai tariu dėkodama valdybos nariams, savanoriams, aktyviems Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos nariams bei nuolatiniams rėmėjams. Ir Bruno Ferrero žodžiai „Koks nuostabus buvo mano gyvenimas, tik gaila, kad per vėlai tai supratau“.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu, kad Jums ir Jūsų vadovaujamos sąjungos nariams bet koks blogis išeitų į gera, kad suprastume, koks nuostabus mūsų gyvenimas.

Kalbėjosi Daiva Červokienė
Elektrėnų krašto neįgaliųjų sąjungos ir Audros Česonienės
asmeninio albumo nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69