(Ne) parduoti žemę

(Ne) parduoti žemę

Julija KIRKILIENĖ

Žemė Lietuvoje, kitaip nei visame pasaulyje: kilnojama, nors yra nekilnojamas turtas, parduodama užsieniečiams, nors to nebuvo galima daryti iki šių metų gegužės.

Referendumas

Taip atsitiko todėl, kad lietuviai, kurdami įstatymus, visur palieka vietos „apstatymams“. „Apstatymams“ vietos palikta ir Seimui priėmus saugiklius dėl žemės pardavimo. Todėl aktyvūs žmonės – referendumo iniciatoriai – reglamentuodami, kad daugiau nebegalima pasitikėti mūsų valdžia, kuri neatsako už priimtus sprendimus ir, pasinaudodami Konstitucijos suteikiame galimybe, padarė viską, kad birželio 29 dieną būtų surengtas referendumas. Žmonės turės galimybę pasisakyti, ar jie sutinka su įsipareigojimu Europos Sąjungai – nedrausti žemės parduoti kitų šalių piliečiams, ar privers Lietuvos vadovus į Konstituciją įrašyti draudimą parduoti žemę užsienio valstybių piliečiams ir juridiniams asmenims. Likus savaitei iki referendumo apie tai kalbėjomės su savivaldybės ūkininkais, žemės savininkais, kurie patys žemės nedirba, bet ją nuomoja, klausėme referendumo organizatorių nuomonės, ir tikimės savivaldybės gyventojams taip padėti apsispręsti, kaip elgtis birželio 29 d.

Saugikliai

Kai referendumo iniciatorius, Kaišiadorių raj. ūkininkas ir žurnalistas Kazimieras Šliužas mėgino Prezidentę įtikinti priimti įstatymus, draudžiančius žemę parduoti užsieniečiams, Prezidentė atsakė: „O Jūs patys neparduokite žemės, tai ir įstatymo nereikės“. Bet kilus erzeliui dėl referendumo, Seimas priėmė saugiklius dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo, bet tie saugikliai dar labiau suerzino žemdirbius.

Kažkaip įtikti norintys Lietuvos žmonėms biurokratai vargo, kūrė saugiklius, kad žemę savininkai lyg ir galėtų parduoti ne Lietuvos piliečiams, bet jos nusipirkti negalėtų nei Lietuvos, nei kitos šalies pirkėjas. Tie saugikliai tokie: žemės savininkas, norėdamas parduoti savo žemę, apie tai raštu turėtų pranešti Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos. Pardavėjas būtinai turėtų nurodyti sumą, kurią nori už žemę gauti. Tada Žemės tarnybos specialistai pardavėjo kaimynams išsiuntinėtų pranešimus, kad jų kaimynas už tokią kainą parduoda žemę ir paklaustų, ar jie nenorėtų jos pirkti? Bet tas pardavėjo kaimynas, jeigu nėra ūkininkas, galėtų pirkti žemės ne daugiau kaip 10 ha. Jeigu kaimynas nenori žemės pirkti, tada pardavėjas galėtų parduoti ją bet kam, galinčiam pirkti ir mokėti tą kainą, kokią pardavėjas nurodė Nacionalinei žemės tarnybai. Daug metų Nacionalinėje žemės tarnyboje dirbęs Vytautas Vėželis sako, kad žmonės jau kuria įstatymui „apstatymus“. Norėdami parduoti žemę savo pasirinktam pardavėjui, jie nurodys kainą didesnę ir nuo jos sumokės mokesčius, bet parduos už tokią kainą, kokią sutarė.

Bet žemės nusipirkti irgi ne kiekvienas gali. Užsienietis ir iki šiol galėjo įsigyti žemės Lietuvoje, jei buvo mūsų šalyje įsteigtos įmonės bendrasavininkas arba susituokęs su Lietuvos piliečiu. O priėmus saugiklius žemės savininkas net savo vaikui parduoti ar padovanoti žemės negalėtų, jei šis neatitiktų reikalavimų. Ir dar įvairių saugiklių, kurie veikti turėjo nuo gegužės 1 d. Seimas patvirtino, bet Premjeras Algirdas Butkevičius žada tartis su Žemės ūkio rūmų vadovais ir Seimo Kaimo reikalų komitetu dėl to įstatymo taisymo. Tad žemdirbiai ir žemės savininkai šaltą birželį su nerimu laukia ne tik derliaus, bet dar ir referendumo, kurio tikslas sugrąžinti 1992 metų Konstitucijos 47 str. redakciją – Atstatyti Lietuvos piliečių nuosavybės teisę Žemei, Miškams ir vidaus Vandenims.

Nuomonės

Elektrėnų savivaldybės ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Keršys su šeima dirba per 300 ha žemės, iš kurios apie 200 ha nuomoja. Ūkininkas džiaugiasi gerai peržiemojusiais žieminiais pasėliais ir mano, kad įsipareigojimų Europos Sąjungai reikėtų laikytis. Jo nuomone, žemė Lietuvoje jau išparduota, o didžiausi žemių pirkėjai yra ne užsieniečiai, o tokios Lietuvos įmonės kaip „Vičiūnai“ ar „Kauno grūdai“. Savo žemės Jonas parduoti neketina, o nusipirkti norėtų, jei gautų už tokią kainą, kokią išgalėtų sumokėti. Tie saugikliai, kuriuos Seimas patvirtino, Semeliškių seniūnijoje ūkininkaujančiai Keršių šeimai gal ir būtų palankūs, jei žmonės, iš kurių ji žemę nuomojasi, sugalvotų tą žemę parduoti. Ūkininkai jos nusipirkti turėtų pirmumo teisę, jei tenkintų kaina.

Iš 150 ha žemės gyvenanti Ritos ir Gintaro Marcinkevičių šeima sako, kad saugiklius kūrė žmonės, tikriausiai, nieko nesuprantantys nei apie ūkininkavimą, nei apie nuosavybės teisę. Ūkininkai nesupranta, kodėl žmogus su savo nuosavybe negali elgtis taip, kaip jis nori. Tie saugikliai, mano R. Marcinkevičienė, palankūs tik labai stambiems žemvaldžiams, o tiems, kas turi mažai žemės, net ribojama galimybė savo ūkį plėsti.

Žmonių valia

Stambiausias Elektrėnų ir Kaišiadorių ūkininkas Saulius Stirna prieš Jonines vyko į augalininkystės parodą Vokietijoje. Parodoje jis domėsis naujausiomis augalų veislėmis, technologijomis ir svarstys, ką galėtų pritaikyti savo 600 ha ūkyje. Tiesa, iš tų 600 ha nuosavos žemės turi tik 200 ha, likusią nuomoja. Ūkininkas mano, kad žemė – Lietuvos suvereniteto garantas ir turi priklausyti Lietuvos piliečiams. Užsieniečiai, jeigu labai trokšta lietuviškos žemės, gali nuomotis, pavyzdžiui, 99 metams, kaip ir lietuviai nuomojasi žemę iš valstybės. Kitas savivaldybės ūkininkas, Elektrėnų savivaldybėje užsiimantis gyvulininkyste, bet gyvenantis kitame rajone ir labai nenorintis būti įvardintas, irgi kalbėjo apie nesąmoningus saugiklius ir pritarė referendumui. Pasak jo, referendumas yra žmonių valia, tai turi būti aukščiau Konstitucinio teismo. „Pirmiausia reikia ne kokių saugiklių, o gerbti šalies žmones“,- kalbėjo ūkininkas. Jo nuomone, žemes brangiai supirkti gali pinigų neturintys kur išleisti užsieniečiai ir prikurti žemės ūkio fabrikų. O tada jau niekas nebegalėtų sulaikyti modifikuotų augalų plitimo.

Patriotai

Savo nuomonę apie prekybą žeme turi ir žemės savininkės Audra bei Danutė, neturinčios galimybės paveldėtos žemės dirbti, todėl ją nuomojančios. Abi moterys saugo tėvų sodybas ir sako žemės parduoti neketinančios. Nebent jų vaikai parduotų kada nors. Bet Danutė nepritaria draudimams su savo turtu elgtis taip, kaip nori. „Geriau tegul parduoda žemę bet kuriam norinčiam ją pirkti, nei ji dirvonuoja apleista ir piktžolėmis užkrečia kaimynines žemes“,- mano Danutė. Anksčiau ūkininkavusi, o dabar savo žemę nuomojanti „rimtiems ūkininkams“ Danutė sako sutinkanti, kad žemę parduoti užsieniečiams būtų galima tik nedideliais sklypais. Tėviškėje likusia gyventi Danute seka jos vaikai – statosi namus ir ruošiasi čia gyventi ilgai. Galbūt kada nors vėl ūkininkaus, o jei patys ir nedirbtų žemės, tikrai nenorėtų, kad kaimynystėje kas nors statytų gamyklas ar augintų modifikuotus augalus.

Audra sako esanti savo šalies patriotė: jos tėvai ir seneliai sunkiai gyvendami išsaugojo savo žemę (ne atsikėlė iš kitos vietos, kaip buvo galima daryti Lietuvoje, o paveldėjo), todėl ji parduoti tą žemę galėtų tik tada, jei neturėtų ko valgyti. „Bet turėdamas žemės, visada turėsi ko valgyti“,- svarsto Audra, savo žemę nuomojanti šalia gyvenantiems ūkininkui ir savaitgaliais skubanti į senelių sodybą.

Aktyvistų nuomonė

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narys ir aktyvus referendumo organizatorius Tomas Tomilinas straipsnyje „Referendumas: ar Žemė yra prekė?“ taip rašo: „Jei užstrigsime ties klausimu, ar Europos Sąjunga nesupyks dėl to referendumo – taip ir liksime nesupratę, kas yra Europa, kas yra demokratija ir net tikroji laisva rinka. Referendumo formuluolė pateikia fundamentalų klausimą, ar žemė (ir Žemė) yra globali prekė. Tai visos diskusijos esmė. Ir priklausomai nuo žmonių valios – Lietuvos politikos svarstyklės judės atitinkama linkme, kiek žmonių beateitų į referendumą.

Pirmasis šiame tūkstantmetyje Lietuvos žmonių pastangomis po visų pažeminimų ir niekinimų iš neoliberalaus elito vis dėlto iškovotas Tautos balsavimas įmeta Lietuvą į patį globalios politinės diskusijos sūkurį ir taip… artina mūsų šalį prie Vakarų ir tolina nuo eurazinio mąstymo „aš – viršininkas, tu – kvailys“.

Jei žmonės pasisakytų prieš įsipareigojimą parduoti žemę ES rinkoje, atsistosime greta kitų Rytų Europos valstybių, kurios kelia tą patį klausimą. Rumunijoje ir Vengrijoje keičiami įstatymai, Lenkijoje rengiamas analogiškas referendumas. Tikėtina, kad lenkai spręs referendume, ar įpareigoti Vyriausybę derėtis dėl žemės politikos reformos ES mastu.

Tai normalus europietiškas procesas. Rytų Europa tampa Vakarų dalimi. Ji pribrendo savarankiškai kelti sau svarbius politinius klausimus Briuselio arenoje. Anksčiau mes to nedrįsdavome daryti, nes nesijautėme lygiaverčiai. Mūsų elitas priprato prie mūsų „nelygiaverčio“ statuso Europoje, bet jis atsiliko nuo tikrovės, kuri jau pasikeitė“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų