Trys Mekų kartos: energetikas Algis Viktoras Mekas, jo anūkas Viktoras Mekas su sūnumi Ąžuolu Simonu. Liudmilos Felčinskajos nuotr.
Virginija JACINAVIČIŪTĖ
Prieš Kalėdas, gruodžio 22 d., Elektrėnų „Vaikų pasaulyje“ vyko netradicinis bėgimas, skirtas Audronės Mekienės mirties mėnesiui paminėti. Savivaldybės garbės piliečio Algio Viktoro Meko šeima norėtų, kad bėgimas taptų tradicinis. Mirusiosios sūnus Viktoras Mekas sako, kad mama buvo šiltas, besišypsantis, visiems padedantis žmogus, todėl jos atminimui norisi suteikti ne tik liūdesio, bet ir džiaugsmo bei vilties. Laikas, praleistas gamtoje, ir sportas – ne tik fizinis iššūkis, bet ir dvasinis kelias, kurį šeima, giminaičiai, draugai, į renginį atėję elektrėniškiai įveikė kartu, švęsdami gyvenimo tęstinumą, ir bendrystę.
Pirmą kartą Elektrėnuose buvo organizuotas Kalėdinis bėgimas mirusio žmogaus atminimui. Gal galite skaitytojus trumpai supažindinti su Audronės asmenybe.
Mama gimė ir augo Grigiškėse, studijuodama Kaune susituokė su tėčiu Gintariu ir persikėlė į Elektrėnus. Nuo to laiko Elektrėnai tapo namais man ir mano broliui Donatui. Elektrinė tapo viso gyvenimo darbo vieta ir socialinio gyvenimo erdve. Kaip ir visi, Mamytė keitėsi, bet mano prisiminimuose ji visada liks labai šiltas žmogus, visada su šypsena, visada žmonių ir įvykių sūkuryje, be galo svetinga ir nuolatos ištiesusi pagalbos ranką kitiems. Pagal profesiją – informatikė, bet gyvenime buvo viskuo: Karlsonu, Kalėdų Seniu, piršliene, renginių organizatore ir vedėja, sveikinimų maketuotoja, mokytoja, įkvėpėja ir užtarėja…
Kodėl nusprendėte pažymėti Mamos mirties mėnesio sukaktį bėgimu? Kas įkvėpė šiam pasirinkimui?
Bėgimas mūsų šeimoje nieka-da nebuvo mėgiamas ir dabar kelia daug klausimų. Bet kažką jis turi magiško – bėgdamas gali panirti į permąstymus, o kartais tiesiog išlieti visas emocijas; gali bėgti „vienas“, o gali bėgti šalia kažko ir net be žodžių būti kartu. Nori šoki į batus, o toliau jau viskas tavo pasirinkime. Kaip juokauja bėgikai, „jaučiuosi pavargęs, matyt, laikas bėgti“.
Anksčiau esame dalyvavę ne viename masiniame bėgime, o kalėdiniai bėgimai visada išsiskiria savo šiluma, nepriklausomai nuo oro. Kai kam bėgimas – tai „religija“. Todėl mėnesio po mirties minėjimas su šviesa, šypsena ir ašara, žmonių apsuptyje, negalėjo būti atsitiktinumas. Taip mama gyveno, taip ir bus minima.
Kaip reagavo žmonės, kurie dalyvavo bėgime? Ar sulaukėte kokių nors ypatingų atsiliepimų, kurie jums buvo ypač svarbūs?
Turbūt tokioje situacijoje žodžiais daug nesišvaistoma. Sulaukėme daug paskatinimų išlaikyti šią idėją. Bet didžiausia reakcija – apsikabinimai, buvimas kartu ir sustabdyta akimirka, kai viskas aplinkui lekia.
Koks jausmas matyti žmones, dalyvaujančius bėgime, ir žinoti, kad jie taip pat prisideda prie atminimo įprasminimo?
Visada maniau, jog gedime ne tiek žmogaus, kiek ryšio su juo, prisiminimų ir laikinumo suvokimo. Renginyje dalyvavo žmonės dėl įvairių paskatų: palaikyti mus, prisiminti Audronę, pabėgioti, pamatyti ką nors kitokio ir kita. Magiška tai, jog mama toliau kurs prisiminimus – jau kita forma žmonėms, kurie jos galbūt nė nepažinojo.
Ar buvo kokių nors ypatingų simbolių ar momentų, kuriuos norėjote įtraukti į bėgimo organizavimą, kad atspindėtų Mamos asmenybę ir jos gyvenimą?
Labai norėjosi, jog „bėgimas“ būtų šiltas, jaukus ir svetingas. Ir tai labiau ne apie patį bėgimo procesą, bet apie visą renginį – pasitikti kiekvieną kaip savą, pabendrauti, kažką nuveikti kartu, pajuokauti ir būtinai pasivaišinti. Todėl norėjosi kuo daugiau švieselių, norėjosi spindinčio sniego, jaukios erdvės, šilto gėrimo ir gardžių vaišių, o svarbiausiai – žmonių ir jų šilumos.
Kaip bėgimas padėjo Jums ir Jūsų šeimai išgyventi šį sunkų laikotarpį? Ar galėtumėte pasidalinti, kokią emocinę naudą patyrėte organizuodami šį renginį?
Bėgimas, kaip ir kita aktyvi veikla, leido „nukrauti“ emocijas ir sugrįžti į realybę. O pats organizavimas kažkiek nukreipė mintis, įtraukė daugiau žmonių, leido jaustis kažko didesnio dalimi. Judėjimas ir bendravimas turbūt kertiniai žmogaus pilioriai, kurie leidžia eiti pirmyn.
Ar renginys atitiko Jūsų lūkesčius?
Čia jau auklėjimo ir asmenybės „klausimas“, ką darai – turi būti tobulai. Iki tobulybės trūko, o ir lūkesčiai vaizduotėje buvo didesni. Kita vertus, viską darėme savo jėgomis, „buitiškai“. Artėjant renginiui, labai augo nerimas, bet vienu metu supratau, jog labai noriu tiesiog startuoti bėgime ir ten palikti visas emocijas, o visa kita bus, kaip bus. Organizuojant renginį atsisakėme bet kokios paramos ar mokamų paslaugų, tikėjomės, jog visi, kas dalyvaus ar padės, tai darys iš atviros širdies. Manau, taip ir buvo.
Ar planuojate šį bėgimą rengti ir ateityje? Galbūt jis taps tradicija Jūsų šeimai ar net platesniam ratui žmonių?
Organizuojant renginį, noras buvo sukurti tradiciją. Po bėgimo šmėkštelėjo daug minčių, bet nuovargiui ir emocijoms prasisklaidžius, galiausiai tikslas vienas – kasmetinis kalėdinis bėgimas Elektrėnuose Mamai atminti. O ar jis išaugs į ką nors didesnio, ar liks tik mūsų artimiausio rato įvykiu – parodys istorija.
Dabar reikia džiaugtis šia akimirka ir nuoširdžiai padėkoti visiems dalyvavusiems, prisidėjusiems ir mąsčiusiems apie mus. Ačiū Elektrėnų savivaldybei, Jekaterinai, Dovydui; ačiū mano šeimai Vakarei, Viktorijai, Ąžuolui-Simonui, Vasarei, tėčiui, seneliui, pusbroliui; ačiū kolegėms ir draugams bei jų šeimoms; ačiū Helmutui ir fotografėms Liudmilai ir Kristinai; ypatingai ačiū žmonai Aušrinei už palaikymą ir pagalbą, meilę ir rūpestį.