2024 metais minime 160-ąsias lietuviškos spaudos draudimo paskelbimo ir 120-ąsias šio draudimo panaikinimo metines.
Numalšinus 1863 metų sukilimą, caro valdžia griebėsi drastiškų priemonių siekiant kuo labiau surusinti lietuvius. 1864 m. generalgubernatorius Michailas Muravjovas (1796–1866) pradėjo vykdyti „rusų pradų atkūrimo“ programą. Jos tikslas buvo atitraukti etninius lietuvius nuo lenkų ir suartinti su rusais. Šioje programoje buvo numatyta steigti rusiškas pradžios mokyklas ir uždrausti lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis. Spauda turėjo būti leidžiama tik rusiškais rašmenimis – kirilica. 1865 m. visoje Rusijos imperijoje uždrausta spausdinti ir įvežti iš užsienio bet kokius lietuviškus leidinius, spausdintus lotyniškais rašmenimis. Lietuvių inteligentija suprato kilusį pavojų tautiškumui ir ryžosi priešintis rusifikacijai. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875) pradėjo organizuoti lietuviškos spaudos leidimą tuomet Prūsijai priklausiusios Mažosios Lietuvos spaustuvėse. Čia buvo spausdinamos maldaknygės, elementoriai, kalendoriai, periodiniai laikraščiai ir kiti leidiniai. Tačiau dar reikėjo šią spaudą atgabenti į Lietuvą ir platinti gyventojams. Tai buvo pavojinga, nes caro valdžia lietuviškų knygų gabenimą per sieną laikė kontrabanda. Taigi, neatsitiktinai pirmieji į Lietuvą uždraustas knygas ėmė gabenti patyrę kontrabandininkai. Tačiau labai greitai pradėjo kurtis tikslingai lietuviškų knygų gabenimu besirūpinančių žmonių organizacijos. Taip Lietuvoje gimė istorinis fenomenas – knygnešystė. Lietuvių istorinėje atmintyje knygnešiai tapo didvyriais, nepabijojusiais rizikuoti savo gyvybėmis, kad jų tautiečius pasiektų lietuviškai spausdintas žodis. 1873 m. knygnešio veiklą pradėjo Jurgis Bielinis (1846–1918), kuris vėliau tapo žymiausiu Lietuvos knygnešiu. J. Bielinio gimimo diena – kovo 16-oji – nuo 1989 m. paskelbta Knygnešio diena.
Nemažiau svarbų vaidmenį spaudos draudimo laikotarpiu atliko ir slaptosios lietuviškos mokyklos. Nuo 1864 m. Lietuvoje buvo uždaromos parapinės pradžios mokyklos, o steigiamose valdiškose mokyklose buvo dėstoma rusų kalba. Lietuviai siekė savo vaikus mokyti gimtąja kalba, todėl slaptai, daugiausiai kaimuose, buvo kuriamos lietuviškos mokyklos (kartais vadinamos vargo mokyklomis), kuriose mokę mokytojai, vadinami daraktoriais. Pamokos vykdavo valstiečių pirkiose (keičiant vietas), vaikai buvo mokomi lietuviškai skaityti bei rašyti, skaičiuoti, Lietuvos istorijos pagrindų, bažnytinių maldų. Caro valdžia slaptųjų mokyklų mokinių tėvams ir daraktoriams buvo numačiusi bausmes – grėsė piniginė bauda arba areštas. Daraktoriai bendradarbiavo su knygnešiais, kai kurie netgi patys tokie buvo. Drąsi knygnešių ir daraktorių veikla lietuviškos spaudos draudimą padarė neefektyvų. Tą galiausiai suvokė ir caro valdininkai. 1904 m. pavasarį lietuviškos spaudos draudimas buvo panaikintas.
Minėdami Knygnešio dieną ir lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo 120-ąją sukaktį, pristatome Elektrėnų krašto muziejuje saugomą tautodailininko Ipolito Užkurnio 1990 metais sukurtą medžio skulptūrą „Vargo mokykla“. Skulptūra vaizduoja trobą, kurioje prie verpimo ratelio sėdinti moteris moko du berniukus skaityti, o mergaitė žvelgia pro langą. Trobos kampe kabo Jėzaus Širdies paveikslas, o ant sienos yra užrašas: „Vargo mokykla. Prasidėjo Lietuvoje nuo 1864 metų, kai Rusijos imperija uždraudė skaityti ir rašyti lietuviškai. Baigėsi 1904 metais Povilui Višinskiui įrodžius spaudos draudimo neteisėtumą.“
ESVB Elektrėnų krašto muziejaus vedėjas Tomas Petrauskas