Moters su kirvuku pagauta laimės paukštė – tarp buvusių ir būsimų Lietuvos kūrėjų

Julija Kirkilienė

Lietuvos tautodailininkės, me­no kūrėjos Vandos Umbrasienės medžio skulptūros puošia ne tik Elektrėnų, Lietuvos, bet ir Lenkijos, Vokietijos, Austrijos, Suomijos viešąsias erdves. Menininkės darbuose, garsinančiuose Lietu­vą, išskirtinai įkūnyta šalies istorija, tautiniai motyvai, mitologija. Vandos įgimti išskirtiniai meniniai sugebėjimai, garsinantys Lietuvą, neatsirado iš niekur. Jos gyslomis sruvena kelių kartų plačios giminės, gyvenusios Kazokiškių, Pakalniškių, Kurkliškių apylinkėse, kūrusios ir dirbusios Lietuvai, kraujas. Apie tai kūrėja pasidalino informacija ne iš archyvų, o iš prisiminimų.

Šaknys nuo Kazokiškių
Vandos Sabonytės Umbrasienės prosenelis Rukšta. Vardo Vanda nežino, bet knygoje „Kazokiškės“ Stepas Gelažauskas, gim. 1905 m., prisimena 1938 metais atvykęs į Kazokiškes ir ten sutikęs apie 70 metų stambų ūkininką Praną Rukš­tą. Jis valdęs 40 ha žemės, o jų sodyba Nuotakų kaime buvo vadinama dvaru, nes, kaip prisimena Vandos

dėdė kun. Alfredas Pranas Rukšta, (jį buvo sutikusi plenere Lenkijoje) aplinkui buvo pastatyta trylika įvairios paskirties trobesių. Turėjęs aštuonis vaikus: keturis sūnus ir keturias dukras. Dukteris išleidęs už mažažemių ūkininkų. Viena iš tų dukrų buvo Vandos senelė Valerija, ištekėjusi už Adomo Malūnavičiaus. Jų dukra, o Vandos mama Honorata, (gim. 1911 m.) vaikams pasakodavusi prisiminimus apie savo senelį, su kuriuo kartu ganydavę gyvulius Kazokiškių miškuose. Senelis, būdamas jau garbingo amžiaus, ganydavęs su anūke gyvulius (tikriausiai dėl malonumo), rink­davęs medžių šakas, iš kurių darydavęs įvairias dėžes. Kun. A. P. Rukš­ta prisiminimuose rašė, kad 1941 m. vežimui į Sibirą birželio 23–24 dienomis buvo paruošti vagonai, o sąrašuose įrašyta ir Rukštų pavardė. Bet prasidėjus karui, tais vagonais nuo vokiečių į Rytus sprukę patys bolševikai.

Pagoniškumo šaknys
V. Umbrasienės mama Honorata Malūnavičiūtė ištekėjo už Jono Sabonio, Jono Sabonio ir Domicėlės Lickūnaitės sūnaus, iš Pakalniškių kaimo. D. Lickūnaitė-Sabonienė bu­vo kilusi iš Kurkliškių kaimo, todėl po vestuvių jaunavedžiai Honorata ir Jonas apsigyveno Kurkliškėse ir gavę kraičio ūkininkavo senelių žemėje. Vandos prosenelis iš mamos pusės Kazimieras Lickūnas iš Pakalniškių buvęs tikras pagonis: gyvenęs jis dūminėje pirkioje, vaikščio­davęs basas, apsivilkęs marškoniu apdaru, persirišęs vir­ve ir turėjęs magiškų galių. Pavyzdžiui, jis tuokdavęs jaunavedžius, kad šeima laimingai gyventų aukodavęs gyvą vištą.
Žuvo jis karo metu, Kazokiškėse arkliams pasibaidžius nuo bombos sprogimo. Kazokškėse ir palaidotas. Gal iš ten ir tautodailininkės V. Umbrasienės kūryboje kilusios pagoniškos temos. Vandos senelis (taip pat Jonas Sabonis) buvęs eigulys. Jono Sabonio, Vandos tėčio, brolis Stasys Sabonis – Lietuvos užsienio grožinės literatūros vertėjas, knygų leidybos redaktorius. Viktoras sabonis, kitas tėvo brolis, išsaugojo Pakalniškėse tėvų namus, kuriuose iki šiol gyvena giminių palikuonys.

Karas

Honorata ir Jonas Kurkliškėse sėkmingai ūkininkavo, augino avis, karšė vilną, vėlė veltinius, gimdė vaikus, kol ramų gyvenimą sujaukė karas. Honoratos brolis Julius buvo kurčias, bet jis vis tiek buvo paimtas į karą atsarginiu. Siųsdavę išminuotoju dirbti. Einant į minų lauką, jis negirdėjo perspėjimo, todėl žuvo Latvijoje. Ten yra pastatytas obeliskas, kur įrašytas ir Juliaus Malūnavičiaus vardas. Jono, Vandos tėčio, vokiečiai į karą neėmę, nes šeima turėjo daug vaikų. Karo pabaigoje vis tik rusai jį paėmė į kariuo­menę – surado pasislėpusį dobilų lauke. Apmokė kariauti jį su arkliais, nors arkliai būdavę daugiausia naudojami kaip transporto priemonė – gurguolėmis kare buvo vadinami arkliais tempiami pabūklai. Bet į frontą Jono pasiųsti nebespėjo – baigėsi karas.

Pokaris
Honoratos ir Jono Sabonių šei­moje augo 9 vaikai. Gal todėl, kad tėvą užskaitė kaip dalyvavusį kare, gal todėl, kad gausi šeima, tremties jie išvengė, bet turtą atėmė. Klojimą išardė, gyvulius išvedė. Vaikai savo gyvulius ganydavę kaip kolūkio. Honoratos tėvui Adomui Malūnavičiui, geram sodininkui, sovietai liepę Kazokiškėse užsodinti didelį sodą. Šio sodo obelys dar dabar už Kazokiškių bažnyčios duoda vaisių.
Tėvas buvo labai apsiskaitęs žmogus, skaitydavo rusų klasiką originalia kalba ir vaikams pasakodavęs, ką skaitęs. Vanda prisimena, kad ji nuo vaikystės žinojo N. Gogolį, A. Čechovą, M. Gorkį. Bolševikai šviesuolį norėjo patraukti savo pusėn: jis buvo paimtas į žemės matavimo komisiją. Bet Jonas matydamas, kaip nacionalizuojama ūkininkų žemė, gyvuliai, kitas turtas, darbo atsisakė ir į kolūkį nestojo. O gausią šeimą išmaitinti kažkaip reikėjo. Žemės jiems paliko tik 30 arų. Tėvas išmoko statyti suleidžiamų rąstų namus, taip jis su pjūkliuku ir kirvuku pastatė daugybę namų su gonkomis Vievio apylinkėse, kurių ne vienas dar ir dabar stovi. Jonas taip pat išmoko statyti krosnis.
Vaikus Saboniai stengėsi leisti į mokslus. Vanda sako, kadangi vaikų buvo daug, tai vienus mokytis leido, kiti prie namų dirbo, kad broliai ir sesės mokytis galėtų. Iš devynių vaikų – 6 brolių ir 3 seserų – Zenonas – elektrikas, Jonas tapo gydytojas, Stasys – inžinierius, Aldona ir Jadvyga –pedagogės. Aukštųjų mokslų ragauti

neteko Antanui, pinigų užsidirbti išvykusiam į Rusiją, ten sukūrusiam šeimą, Edvardui, pasirinkusiam vairuotojo profesiją, Vytui – geram staliui ir Vandai. Vandą visada domino menas, ji mokėsi Vilniuje, Antano Vienuolio vardo dailės mokykloje. Vėliau įsigijo siuvėjos profesiją, duonai užsidirbo siūdama, bet su peiliuku ir kirvuku medį visada drožinėjo.

Nepriklausomybės kūrėjai
Honorata ir Jonas nepri­klau­somybės sulaukė, išgyveno dėl vaikų, budinčių prie Parlamento per Sausio įvykius, bet išsvajotoje nepriklausomybėje pagyventi neteko. Išėjo jie vienas po kito: Jonas 1991 metais, Honorata – 1992 metais. Dabar gausi šeima, iš kurių gyvena dar penki, susitinka dažniausiai prie tėvų kapų. Aplankę kapus dažnai susirenka Vandos namuose, kuriuose ji ne per seniausiai įsikūrė.
Užaugino Vanda ir Pranas Um­brasai sūnų Vitą, taip pat menininką, Elektrėnų kultūros centro specialistą, festivalių „Jaunystė“ koordinatorių, ir dukrą, lituanistę Vidą. Plačioje Vandos Sabonytės-Umbrasienės giminėje Lietuvai, kaip ir prieš šimtmetį, kuria ir dirba gausus būrys jaunosios kartos: pedagogų, medikų, verslininkų, kompiuterininkų, ka­rininkų, moks­lininkų ir kitų šaliai reikalingų specialistų.

Vandos laimės paukštė
Vanda Umbrasienė kartą sulaukė netikėtos dovanos: svečiai iš Suomijos, pažiūrėję dokumentinį filmą iš tarptautinių plenerų ir susižavėję smulkia moteryte, dirbančia prie didelio medžio su mažu kirvuku, ją susirado vienoje stovykloje ir įteikė jai specialiai sukurtą prizą – profesionalų skulptoriaus kirvuką. Su skulptoriaus kirvuku Vanda dirba daug metų ir Lietuvą bei kitas pasaulio šalis papuošė tautos savastį atspindinčiais meno kūriniais. Elek­trėnuose jos iniciatyva sukurtas skulptūrų parkas, kuriame daugiausia darbų yra elektrėniškės skulptorės. Menininkės religinė skulptūra stovi Troškūnų bažnyčios­ šventoriuje, įvairūs darbai po tarptautinių plenerų liko Vokietijoje, Austrijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Birštone, Rumšiškėse ir kituose miestuo­se bei miesteliuose. 2005-ųjų metų respublikinėje konkursinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“ V. Umbrasienei tarp Vilniaus apskrities skulptorių atiteko pirma vieta. O Rokiškyje vykusioje medžio drožėjų darbų parodoje-konkurse Liongino Šepkos premijai laimėti Vanda tarp devynių skulptūrų pristatė ir pranašingą skulptūrą „Pagavau aš laimės paukštę“. Bet didžiausią dovaną jai padovanojo gal pats likimas, kai ji kolektyvinį sodą gavo pamiškėje ir ten galėjo pasistatyti namelį. Tas namelis tikrai primena namelį iš pasakų. Ant vartelių guli išdrožinėti Vandos mistiniai personažai, balkonas paremtas „Keturiais metų laikais“, po langais stovi Bangpūtys, Žvejys su žuvimi tarpkojyje, namus saugančios deivės, iš Elektrėnų literatūros ir meno muziejaus atvežto audros palauž­to ąžuoliuko kieme stovi visas Žalčio likimas, o ant dobilo žiedo tupi bitė su moters veidu. Ta bitė, sako kūrėja, tarsi mano autoportretas. O prieš namelį, iš miško aplenkdama Rūpintojėlį ir koplytstulpį su namų saugotoja dei­ve, išskrenda medinė gervė.
Kaip rašoma Vilniaus krašto tau­todailininkų-meno kūrėjų bendrijos­ elek­troniniame puslapyje,­ pa­saulinė kul­tūra atsidūrė civilizacijos vingiuo­se, kur nublanksta ir kultūros identiškumas. Guo­džia tik tai, kad liaudies mene, taip pat liaudies menininkės, turinčios­ meno kūrėjos statusą, Vandos Umbrasienės darbuo­se vis dar išsaugomas dvasingumas, dorovė, tikėjimas tautos kultūros galia. Jai temas diktuoja dvasiniai išgyvenimai, literatūros klasika. Kad visa tai parodytų žmonėms, Vandai Umbrasienei teko pagauti laimės paukštę, kuri pas ją atskrido ir lydi iki šiol.