Moralinis karantinas arba dežavu efektas

Moralinis karantinas arba dežavu efektas

Kas iš mūsų gali nuspėti ateitį ir 100 proc. tikslumu pasakyti kas mūsų laukia. Manau, kad niekas to nesugebėtų padaryti, bet tie, kas domisi istorija, sutiks, kad dežavu efektas istorijoje yra toks dažnas, jog kartais visai nesunku atlikti tikslias ateities prognozes. Šios istorijos prasmė yra ne istorinių faktų žinojimas, bet giluminių ir priežastinių ryšių suvokimas, jų įtaka visuomenei ir tai, kas jos laukia.

Balti vergai
Šiandien situacija mūsų šalyje artėja prie neregėto ir nematyto dežavu efekto, kuomet vieno ar kito žodžio vartojimas savo kalboje jus automatiškai priskiria vienai iš


IRA narys tupi patruliuodamas Vakarų Belfaste, kai artėja moterys ir vaikai. 1987 m.

kariaujančių pusių. Lygiai taip, kaip daugiau nei prieš 50 metų, priklausomai nuo to, kaip jūs vadinote savo šalį, Olsteris ar Šiaurės Airija, galėjote lengvai suprasti kokioje barikadų pusėje esate. Ir kaip svarbu žinoti, kokiame kvartale ar kokio­je gatvės pusėje geriau niekada nepasirodyti.
Vargu ar rasime dar vieną Europos šalį, kurioje tiek ilgai ir taip nuožmiai vyksta pilietinis konfliktas tarp visuomenės atskirų ir visiškai nesutaikomų dalių: airių katalikų ir anglų – škotų protestantų. Vien tas faktas, kad pirmieji į šiaurės Amerikos kolonijas atvežti vergai buvo baltieji iš Airijos ir jų vertė buvo 10 kartų mažesnė nei iš Afrikos atvežtų vergų, tokia verslo rūšis truko kelis šimtmečius ir buvo nuožmaus karo su katalikais airiais išraiška.
Greičiausiai jums girdėtas ir didysis Airijos badas, kai nuo 1845 iki 1850 metų vykęs bulvių maras ir kitos nelaimės sumažino salos gyventojų skaičių nuo 8 milijonų iki 4. Vien nuo bado ir ligų mirė per 1,5 milijono gyventojų, likusieji buvo priversti emigruoti. Tačiau ši tragedija turėjo dar vieną svarbų aspektą. Didžiosios Britanijos parlamentas per tuos 5 metus, prašant daugybės Airijos atstovų, taip ir nesumažino grūdų įvežimo muitų, kas galėjo išgelbėti daugybę gyvybių, argumentuodamas tuo, kad tai yra nepelninga Anglijos žemdirbiams.
Bet įvyko tai, ko niekas neplanavo. Per ilgus amžius į Airiją atsikraustę protestantai, o galiausiai jų palikuonys pradėjo pripažinti ją savo gimtine ir nepriklausomai nuo religijos ir tautybės kovoti už jos žmones ir jų laisvę.

Nekarūnuotas Airijos karalius ir kapitonas Boikotas
Čarlzas Stiurtas Parnellas buvo protestantas su angliškom šaknim, tačiau jis yra laikomas tuo žmogumi, kuris pirmasis sujungė visus Airijos atstovus Britanijos parlamente ir suvienijo visą šalį taikiai kovai už savo teises. Tuo metu airiai neturėjo jo­kios nuosavybės, visos žemės priklausė anglams arba valstybei ir jų vietininkai sudarydavo tik trumpalaikes nuomos sutartis, ar tai būtų žemės sklypo nuoma ar būsto. Tokiu būdu buvo galima valdyti visuotinį pasipriešinimą, nes jei tik pradėdavai maištauti, tave palikdavo be pragyvenimo šaltinio ir pastogės. Vienas iš labiausiai tokiais reikalais pagarsėjusių vietininkų buvo kapitonas Čarlzas Boikotas. 1880 m. apie tai sužinojo Č.Parnellas ir parašė trumpą manifestą, kurio pagrindinis tikslas skambėjo taip: „Jūs turite vengti jo gatvėse, jūs turite jo vengti parduotuvėse, parke, turguje, bažnyčioje ir visur kur tik jį sutiksite. Mes privalome jam pademonstruo­ti moralinį karantiną, tarsi jis būtų raupsuotasis. Jūs privalote jam pademonstruoti savo panieką už jo atliktus nusikaltimus“. Šis visuomeninis boikoto aktas buvo toks veiksmingas, kad po kelių mėnesių, Č.Boikoto šei­ma ir jis pats negalėjo pasisamdyti nei vieno darbininko, negalėjo įsigyti nei mėsos nei kitų produktų visoje apylinkėje, su juo niekas nebendravo ir net bažnyčioje buvo ignoruojamas. Čarlzas Boikotas buvo priverstas palikti Airiją ir tai buvo pirmasis istorijoje moralinio boikoto atvejis, kurį vėliau panaudos pilietinio pasipriešinimo lyderiai Mahatma Gandis ir M.L.Kingas.
Č.S.Parnellas Britanijos parlamente inicijavo dar vieną boikotą, kuris vėliau buvo pavadintas obstrukcionizmu. Jo vadovaujami Airijos ats­tovai, parlamente būdami absoliuti mažuma, sutrikdė bet kokią parlamentinę veiklą. Jie tiesiog naudojosi taisyklėmis ir bet kokiu klausimu siekdavo pasisakymo teisės, kalbėdavo ištisomis valandomis, cituodami beprasmius veikalus, skaitydami bibliją, inicijuodami įvairius balsavimus ir tokiu būdu visiškai paralyžiavo parlamento veiklą. Viena iš kalbų truko 46 valandas, dėl to po kelių metų politinės kovos buvo prieita prie Č.Parnello siekio – suteikti Airijai autonomiją. Šio klausimo svarstymas atvėrė naujas politinio dialogo galimybes, apie kurias iki tol nebuvo galima net pagalvoti. Iki 1889 metų Č.Parnello vadovaujama Airijos parlamentinė frak­cija sėkmingai įgyvendino taikaus pilietinio judėjimo strategiją, tačiau dėl itin keistų aplinkybių, susietų su Č.Parnello asmeninio gyvenimo pasirinkimu vesti mylimą moterį, netikėtai viskas baigėsi. Jis vedė išsiskyrusią moterį taip pažeisdamas to meto katalikiškas tradicijas, per vieną dieną visa tauta atsisuko prieš savo, tuo metu vadintą, nekarūnuotą Airijos karalių, tuo užbaigdama ne tik jo kaip iškilios asmenybės istoriją, bet ir savo taikios kovos už pilietinės laisvės etapą.

Areštas be teismo arba skaldyk ir valdyk
Pasibaigus taikaus išsilaisvinimo etapui šalis paskendo terorizmo ir karinių sukilimų liūne, ir tik po kruvino karo 1919–1921 metais buvo pasirašyta taikos sutartis su Britanija. 1949 metais pirmą kartą savo istorijoje Airija tapo visiškai nepriklausoma. Tačiau pagal susitarimą, 6 grafystės pasirinko likti Didžiosios Britanijos sudėtyje ir ilgus šimtmečius trukusi priešprieša lokalizavosi taip vadinamoje Olsterio arba Šiaurės Airijos dalyje. 1973 m. tiek Airija, tiek Didžioji Britanija tampa Europos Sąjungos narėmis. Tačiau viskas vyksta po senovei. Apie 48 proc. katalikiškojo Olsterio gyventojų neturi jokios teisės rinkimuose, nes senieji „landlordų“ laikų įstatymai sako, kad balsavimo teisė priklauso tik nuosavybę turintiems piliečiams. Visas verslas, valdininkai, jėgos struktūros ir kita buvo protestantų rankose. De fakto ir de jure beveik pusė šalies gyventojų buvo „antros rūšies“. Po kraupaus 1972 m. demonstracijos sušaudymo Derio mieste, kai žuvo 13 demonstrantų nuo kariuomenės kulkų ir regio­ne buvo įvestas tiesioginis Londono valdymas, situacija pradėjo katastrofiškai blogėti. Visuomenės pusės pradeda terorizuoti viena kitą, prasideda ginklavimasis, kuriasi sukarintos organizacijos ir smogikų būriai. Įsiviešpatauja visuotinė nesantaika, kuri persismelkia į visas gyvenimo sritis, kas puikiai atsispindi nuotraukoje. Valdžios atstovų pasirinkta taktika skaldyk ir valdyk, kuri gyvavo ištisus šimtmečius, finale perauga į totalų pilietinį ir visuotinį susi­skaldymą. Kaip rašė vienas iš to meto žurnalistų: „Jūs, gyvendamas Šiaurės Airijoje, negalite eiti gatvės viduriu, jūs tiesiog privalote pasirinkti vieną arba kitą pusę, nes kitaip būti negali.
Taip pat vystosi dvi naujos žmonių elgesio tendencijos. Grafiti piešinių kultūra su vertybiniais, arba atvirkščiai, iššaukiančiais piešiniais ir kaukių nešiojimas per paradus ar šventes. Visa tai buvo kasdieninio gyvenimo išraiška, kuomet dvi visuomenės pusės su užsispyrimu vertu geresnio pritaikymo, kiekvieną dieną vedė nuožmią kovą, pradedant nuo buitinių dalykų ir baigiant teroro aktais viena prieš kitą.
1979 m., kuomet į valdžią atei­na M.Tečer, susišaudymai, sprogdinimai, įkaitų grobimas, ginkluoti susirėmimai Šiaurės Airijoje buvo kasdieninė norma. Tačiau Europos Sąjungos narė, negalėjo pripažinti, kad jos teritorijoje yra praktika, kuo­met politinių partijų aktyvistai yra areštuojami ir kalinami be teismo sprendimo.

Norime būti politiniais kaliniais
TSRS laikais buvo 58 straipsnis pagal kurį jūs buvote politiniu kaliniu, tačiau M.Tečer pareiškė, kad pas mus politinių kalinių nėra ir nebus. Tai sukėlė neregėtą kalinamų airių politinių veikėjų, tarp kurių, reikia pripažinti, buvo ir žmonių su teroristiniais ryšiais, protesto akciją. Jie iškėlė 5 reikalavimus, iš kurių pagrindinis buvo pripažinti juos politiniais kaliniais. Tokiu atveju jie neprivalėtų nešioti kalinio uniformos. Kalėjimų prižiūrėtojai atsisakė jiems išduoti civilinius drabužius, todėl visi protestuotojai liko nuogi. Būdami nuogi, jie neteko teisės į pasimatymus, buvo uždrausta išei­ti į pasivaikščiojimus ir t.t. Finale, kalėjimų prižiūrėtojai nusprendė, kad jie neprivalo išnešti specialių puodų, skirtų „gamtiniams reikalams“ at­likti, kaliniai juos tiesiog pildavo ant kamerų sienų ir toliau susisukę į antklodes atsisakė vykdyti val­džios nurodymus. Kulminacija tapo visuo­tinis bado streikas. Tik po to, kai daugiau kaip 10 kalinių mirė nuo bado akcijos ir vyriausybė Londone buvo priversta imtis priemonių, 4 iš 5 reikalavimų buvo išpildyti. Galima drąsiai sakyti, kad tokios priemonės ir neregėtas užsispyrimas bei pasiaukojimas davė savo vaisių, nes viena iš pusių neatsilaikė.
Nors 1998 metais buvo pasirašyta susitaikymo sutartis, tačiau faktiškai nusiginklavimas ir sąlyginai ramūs laikai atėjo tik 2008 m. Prireikė 10 metų, kad visuomenėje atsirastų pakantumas vieni kitiems. Ko gero, tai yra baisi, bet labai pamokanti istorinė pamoka, kaip leng­va supriešinti žmones kad paskui ištisus dešimtmečius vyksta nuožmiausias pilietinis karas, kurio esmė kartais labai rimta, o kartais išties juo­kinga. Kaip vieno žymiausio Airijos ir Anglijos rašytojo Džonatano Svifto istorijoje apie Guliverio kelio­nes ir dvi salas, kurios kariavo tarpusavyje dėl to, iš kurios pusės reikia daužti kiaušinį, smaigaliu ar bukuo­ju galu.

Epilogas arba kaip tai susiję su mumis
Mūsų šalis, jau kuris laikas, tarsi kunkuliuojantis katilas verda ir taškosi į visas puses. Viskas, kas vyks­ta, kelia daugybę klausimų, bet jie visi yra apie nieką arba apie kuriuo galu daužti kiaušinį. Niekas neatsako į esminius ir giluminius klausimus:
Kas mus skaldo, o ne vienija?
Kas mus valdo, jei mes to nenorime?
Kas mus areštavo be teismo?
Kas sau suteikė teisę iš aukštų tribūnų kalbėti mūsų vardu?
Kas nusprendė, kad nuo šiol įstatymai negalioja?
Kas nustato mums darbotvarkę be mūsų valios?
Ir svarbiausias klausimas, kas leido tai su mumis daryti? Ir kokią atsakomybę neša už tai?
Visuotinio visuomenės chaoso situacijoje taip ir norisi paklausti, ar atsiras kas nors panašaus kaip Č.Parnellas, kuris pasakys, kad užtenka, mes esame civilizuoti žmonės, mes esame tie, kurie patys gali atsakyti į visus klausimus, mūsų šalis yra per maža, kad joje vyktų pilietinis karas. Tik mes patys savo neveiklumu ir nuolankumu leidome spręsti už mus pačius. Kodėl mes ginčijamės ir pykstamės? Akivaizdu, kol esame susiskaldę, mus lengva valdyti. Mums lengva profesionalaus fokusininko pasirodyme pasimesti tarp triukų, bet juk visi mes puikiai suprantame, kad mūsų išrinktieji ir paskirtieji jau metus laiko mums visiems paskelbę boikotą. Jūs negalite gydytis, jūs negalite mokytis, jūs negalite dirbti, jūs negalite net pasirinkti, nes jūs esate areštuoti savo pačių labui ir jūsų teisės yra mūsų malonė jums.
Manau, kad nereikia laukti naujų herojų, užtenka juo būti vardan savo vaikų, savo artimųjų, savo kaimynų ar bendradarbių, todėl pagalvokite apie tai, kaip šiandien į jus galėtų kreiptis Č.Parnellas.
Jei mūsų išrinktieji Seimo ar tarybų nariai, paskirti valdininkai ar biurokratai, mokyklų, universitetų poliklinikų, ligoninių, užimtumo tarnybų, teismų, radijo ir televizijos, kavinių ir restoranų, pramogų centrų ir žiniasklaidos vadovai ar jų parankiniai jūsų manymu nesilaiko Lietuvos Respublikos konstitucijos ar įstatymų, jūs turite pilną teisę jų atžvilgiu panaudoti „moralinį karantiną“:
Išjunkite savo TV, neklausykite radijo
Neskaitykite dienraščių ar por­talų
Nekomentuokite ir nespauskite patiktukų,
Nekalbėkite ir nebendraukite forumuose, platformose ar dar kur kitur
Nesuteikite jokių paslaugų arba jomis nesinaudokite, nieko, ko negalima nepirkite ir niekam, kam, negalima neparduokite
Boikotuokite visas institucijas, jų išduodamus dokumentus, pažymas ar kita, nesvarbu ar tai bus mokykla ar poliklinika, kurie ignoravo jus visą tą laiką
Venkite bet kokio bendravimo, bet kur ir bet kokiomis formomis
Tik taip Jūs galite pademonstruo­ti savo požiūrį ir tik tokiu, boikoto būdu, jiems suteikti grįžtamąjį ryšį, kaip jūs vertinate jų padarytus veiksmus ir darbus. Viskas, kas paminėta aukščiau, yra tai, be ko jūs ir taip jau gyvenate pastaruosius metus, bet jei tai darysite dar 2–3 mėnesius sąmoningai, tai bus jau ne jų sprendimas jus „areštuoti“ be teismo, bet jūsų sprendimas juos „izoliuoti“ nuo savęs.
Aš esu tikras, kad moralinio boikoto pagrindinė pasekmė bus tai, kad kiekvienas, kuris nuspręsite tai daryti ir matysite aplinkui save ir kitus, kurių, patikėkite, yra žymiai daugiau nei jūs manote, jūs įgysite nepalaužiamą tikėjimą savimi ir savo galiomis bei visiškai kitą savigarbos jausmą. O jie, kaip ir kapitonas Č.Boikotas, bus priversti pasišalinti ir daugiau niekada negrįžti.
„Piliečiai: atėjo valanda išbandyti savo sielas ir išpirkti savo pažadus“. (Čarlzas Stiuartas Parnellas).

Kęstutis Cvetkovas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69