Mįslingas atsisveikinimas su slėptuve

Įėjimo į slėptuvę durys apklijuotos perspėjančiais rašteliais

Kazimieras Šliužas

Buvusios Lietuvos elektrinės civilinės saugos slėptuvė tampa irgi buvusia. Elektrėnų sa­vivaldybė šiemet atsisakė perimti šį paslaptingą, legendomis apraiz­gytą objektą iš jau nežinia kieno privačių rankų. Panašu, kad Elektrėnų slėptuvė pasmerkta lėtai mirčiai, kaip ir kiti neprižiūrimi ir neatnaujinami statiniai.
Šių metų kovo 14 dieną Elek­trėnų savivaldybės meras Gediminas Ratkevičius pasirašė potvarkį „Dėl Elektrėnų savivaldybės pa­­­rinktų kolektyvinės apsaugos sta­­tinių ir jų poreikio sąrašo pa­tvirtinimo“. Šiame dokumen­te pa­­­teiktas įrengtų civilinės saugos slėp­tuvių sąrašas. Iš 16 pa­tvirtintų savivaldybėje esančių slėp­tuvių 7 yra Elektrėnų mieste, po 2 – Vievyje, Kietaviškėse, po 1 – Pastrėvyje, Bei­žionyse, Se­meliškėse, Kazokiškėse ir Gilučiuose. Bene garsiausios ir vienos moderniausių slėptuvių Lietuvoje sąraše nėra.

Skirta ne visiems
Elektrėnų savivaldybės Teisės ir personalo administravimo skyriaus vyr. specialistas Dainius Kochanskas „Elektrėnų kronikai“ pakomentavo: „Atsižvelgdami į didelį gyventojų susidomėjimą, informuo­jame, kad Elektrėnų savivaldybėje bunkerių ir slėptuvių nėra, o slėptuvė Elektrėnuose (šalia elektrinės) yra valdoma privataus asmens. Prireikus naudojamos laikinos slėptuvės. Tai gali būti gyvenamųjų ar kitos pa­skirties pastatų rūsiai ir kitos panašios patalpos“.
D. Kochanskas pažymėjo, kad Elektrėnų savivaldybės administracija, tarp visų kitų variantų, svarstė ir vertino galimybę dėl buvu­sios slėptuvės pritaikymo šių dienų aktualijoms. Įvertinus slėptuvės per­ėmimo, jos remonto, išlaikymo išlaidas, nuspręsta šio sumanymo atsisakyti, kadangi numanoma nauda nebūtų efektyvi išlaidų atžvilgiu. Be to, slėptuvės buvimo vieta (šalia AB Ignitis gamyba Elektrėnų elektrinės komplekso) keltų pavojų dėl jos saugumo, nes elektrinė būtų potencialiu taikiniu priešui.

Ekstremaliųjų situacijų atvejui Elektrėnų savivaldybėje yra numatyti kolektyvinės apsaugos statiniai, kuriuose prireikus bus surenkami evakuojamieji arba laikinai apgyvendinami evakuotieji gyventojai. Juose organizuotai bus teikiamos gyvybiškai būtinos paslaugos: aprūpinama maistu, geriamuoju vandeniu, vaistais, higienos reikmenimis, švariais drabužiais. Šie pastatai p­ažymėti specialiuoju ženklu – lygiakraštis mėlynas trikampis oranžinio fono kvadrate, apibrėžtame mėlynos spalvos rėmeliu.
Pasak D. Kochansko, slėptuvių, priedangų, kolektyvinės apsaugos statinių poreikio nustatymą, parinkimą, žymėjimą nustato 1998 m. priimtas ir 2023 m. paskutinį kartą redaguotas Lietuvos Respublikos krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymas, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog kolektyvinės apsaugos statiniai yra skirti ne visiems gyventojams, o tik gyventojų grupei, kuri atlieka tam tikras funkcijas (pvz., minima slėptuvė buvo pastatyta elektrinės darbuotojams).
Iki 2010 m. Lietuvos elektrinės Civilinės saugos skyriui vadovavęs Vytautas Suslavičius „Elektrėnų kro­nikai“ papasakojo, kad slėptuvės būklę tikrindavo Energetikos valdybos atstovai iš Vilniaus. Tada tai buvo normaliai funkcionuojanti, nuolat prižiūrima slėptuvė. Vėliau Civilinė sauga perėjo į kitas rankas, nežinia kam teko raktas nuo slėptuvės.
V. Suslavičius nesiryžo įvardinti, kokia yra reali slėptuvės vertė, nes tam reikėtų gilesnio tyrimo. Jos nau­dingas plotas, anot pašnekovo, yra apie 500 kv. metrų. Mat buvo skaičiuojama po 0,5 kv. m sėdinčiam žmogui, kad čia apie pusę paros galėtų pasėdėti, kol nebus atšauktas oro pavojus. Slėptuvėje veikė oro filt­rai, buvo prijungta elektros energija, nedidelis sanitarinis mazgas.

Apraizgyta gandais
„Maisto produktų atsargų, bent mano darbo laikais, iki 2010 metų, tikrai nebuvo. Nebuvo nei konservų, nei cukraus, nei duonos, nei druskos. Nemanau, kad jų buvo ir vėliau. Taigi, kalbos apie ten buvusias didžiules maisto atsargas – tai veikiausiai legendos. Buvo tik medikamentų: tvarsčių, kai kurių vaistų ekstremaliems atvejams. Vienu metu, dar apie 1995-uosius, kai parduotuvėse pradėta prekiauti keturgubai pigesniais nei įprastai konservais, pasklido gandai, jog tai neva „valomos“ maisto atsargos iš Elektrėnų slėptuvės.
Būta įvairių gandų, pavyz­džiui, jog tai didžiausia, moderniausia slėptuvė Lietuvoje, kaip ir, pavyzdžiui, apie „gražiausią šalyje „Perkūnkiemio“ restoraną“. Informacija, kuri prieinama ne visiems, ilgainiui apauga gandais. Matyt, dėl to atsirasdavo ir pranešimų apie naktinius įsilaužimus. Tada tekdavo kviestis policiją (buv. miliciją), nes elektrinės apsaugos tarnyba teisiškai negalėdavo saugoti“, – sako V. Suslavičius.
Jis pažymi, kad slėptuvė nuo pat pradžių buvo skirta tik elektrinės darbuotojams, kad, kilus pavojui, ten galėtų slėptis pamaina ir toliau aptarnautų elektrinę. Gyventojams čia vietų nebuvo numatyta.
„Dabar, kai kur slėptuvės atkuriamos, atstatomos, visokių „drakono dantų“ palei sieną pridygsta. Abejoju, ar tai prasminga. Dabar ir buvusi didžiausia šalyje šiluminė elektrinė yra tapusi biokurą, o ne gamtines dujas ir juolab ne mazutą naudojančia katiline, – ironizuoja jis ir priduria, – verslininkams, nusipirkusiems „Perkūnkiemio“ restoraną, pirmas darbas buvo užmūryti langus. Gandais apipintai slėptuvei tai negresia, nes joje nėra langų – ji požeminė“.

Keliavo nežinion
Elektrinės slėptuvė buvo pastatyta 1976 metais, praėjus 16 metų nuo elektrinės statybos pra­džios, netrukus po „šaltojo karto“, pasiekusio piką 1973-aisiais, karštymečio. Elektrinė seniai nėra valstybės įmonė, o jos darbuo­tojams skirta slėptuvė dūli žemėje užmiršta ir nelabai kam reikalinga, tik likusi senųjų elektrėniškių atmintyje.
Slėptuvę aukcione nusipirkusiam verslininkui Aleksandrui I. šis objektas dar bent kiek turėtų rūpėti. Nekilnojamojo turto prekybos interneto portalo „Aruodas.LT“ skelbiamais duomenimis, buvu­sios elektrinės slėptuvės naujasis savininkas mėgino ją perparduoti pagal skelbimą, kuris portale publikuotas nuo 2022 m. kovo 29 iki 2024 m. vasario 27 dienos. Per tuos porą metų skelbimas peržiūrėtas 303 kartus. Jame nurodyta, jog tai 1063,35 kv. m neįrengtas vieno aukšto pastatas (ne verslininko įsigytas neaiškios paskirties sklypas), esantis Elektrėnuose, Elektrinės g. 19A. Šį nekilnojamojo turto objektą norėta parduoti už 260 tūkst. eurų (kaina skelbime buvo kei­čiama).
Praėjus mažiau nei pusmečiui nuo vasario pabaigos, „Elektrėnų kronika“ verslininko pasiteiravo apie slėptuvės likimą ir galbūt planus. Šis atsakė, jog ji „seniai parduota ir užmiršta“, o paprašius patikslinti bent pardavimo datą, verslininkas pasakė: „Ne jūsų reikalas“.
VĮ Registrų centras nepatvirtino minimo turto perdavimo kitam savininkui fakto.

Kam galėtų tikti
Lietuvoje jau parduota beveik pusantro šimto slėptuvių. Dauguma jų privačios. Jose veikia sporto klubai, barai. Elektrėnų slėptuvė, esanti atokiau nuo gyvenamų rajonų, panašiai veiklai kažin ar būtų patraukli. Nekilnojamojo turto valdytojai svars­to, jog slėptuvė galbūt tiktų pramoninei gamybai, sandėliavimui. Tokiu atveju reikėtų didžiulių investicijų į infrastruktūros kūrimą, kad būtų įmanoma privažiuoti stambesniu transportu, į pačių patalpų planavimą, pritaikymą numatytai veiklai ir pan. Priklausomai nuo to, kokia slėptuvė, kur ji yra, ar yra papildomų antžeminių statinių ir kt. aplinkybių, jas įsigyja ir privatūs asmenys, ir NT plėtotojai.
Iki 2010 m. galioję teisės aktai draudė keisti slėptuvių paskirtį, jas perplanuoti ir pan., o dabar tokių ribojimų nėra.
Paaiškėjus, kad savivaldybių ir valstybės turimo turto nepakanka, norint užtikrinti gyventojų kolektyvinę apsaugą, savivaldybių administracijos gali kreiptis į tokiai funk­cijai galinčių tikti privačių patalpų ir statinių savininkus ir su jų sutikimu sudaryti šių statinių ar pastatų naudojimo gyventojų kolektyvinei apsaugai ekstremaliųjų situacijų ar karo metu sutartis.
Slėptuvėje turi būti įrengtos dvigubos durys, tualetai, vandentiekio, kanalizacijos sistemos, autonominė oro tiekimo įranga su filtrais nuo radioaktyvių dulkių, generatoriai energijos tiekimui, kuro talpos, slėptuvėje esantiems žmonėms reikia antklodžių, lovų, vandens, maisto atsargų – viso to, ko su savimi neatsineši. Savivaldybė racionaliai nusprendė, kad prižiūrėti nekilnojamojo turto objektą, kurio kažin ar prireiks, būtų per brangu.

Neprižiūrimas miršta greičiau
Yra nustatyta, kad be jokių papildomų išlaidų apleistas pastatas sugriūva per keletą metų – užtenka stoge palikti metro skersmens skylę, ir savo juodą darbą atliks atmosferos reiškiniai: lietus, sniegas, vėjas. Betonas, gulintis žemėje, be abejo, patvaresnis už medieną, bet ir jis bejėgis prieš laiką kaip kokia praėjusio amžiaus pradžioje Maironio apdainuota pelėsiais ir kerpėmis apaugusi Trakų pilis.
Neprižiūrimų statinių požeminiai praėjimai ilgainiui apauga stalaktitais, konstrukcijos pažeidžiamos drėgmės, puvinio, korozijos, apauga viską ardančiomis plėnimis. Tai jau būtų nuosprendis.

Atsargiai, erkės!
21 kv. km užimančiuose Elek­trėnuose, visiškai šalia miesto cent­ro, buvusi elektrinės slėptuvė mena vis naujas mįsles. Dabar tai vadinamoji privati valda, kurios savininkas kategoriškai atsisako bendrauti su žiniasklaida ir grasina kreiptis į policiją, pastebėjęs ką užsukus į teritoriją, juolab bandant fotografuo­ti. Šią dirbtinai įslaptintą teritoriją nuo smalsių pašalinių dabar saugo ne tik vaizdo kameros, apie kurias pranešama lapelyje, užklijuotame ant įėjimo į slėptuvę durų, bet ir šalia priklijuotas perspėjimas dėl prisiveisusių erkių.
Paskutinėmis „Elektrėnų kronikos“ žiniomis, Aleksandro I. įsigytas ir nesėkmingai bandytas parduo­ti sklypas jau yra išnuomotas lyg ir nežinomam nekilnojamojo turto plėtotojui. Kažkokie betonavimo darbai lyg ir atliekami, tačiau jų bent kol kas nematyti.
Savininkas reikalauja, kad tema būtų „uždaryta“, tuo papurendamas dirvą naujoms legendoms.