Menas klausytis
Šeštadienį ir sekmadienį nebuvau užėjusi į internetą. Šiandien pirmiausiai skubėjau paskaityti komentarus ir nusiminiau. Susidariau įspūdį, kad į svetainę www.kronika.lt nedaug užsuka išmintingų žmonių. Skaitytojai komentuoja straipsnius, kaip tos blondinės „ ne į temą“. Labiausiai, žinoma, patiko komentaras, siunčiantis mane kuo skubiau į pragarą. Taip ir norisi ciniškai pajuokauti: po Jūsų, mielieji, po Jūsų…
Suradau tokį įdomų Romualdo Razausko pamąstymą apie klausymą ir tylėjimą, kuriuo dalinuosi su Jumis.
Kiekvienas pripažįsta, kad visuomet maloniau bendrauti ne su tuo, kuris gerai kalba, o su tuo, kuris moka gerai klausyti. Visada norime, kad mūsų pašnekovas, nepriklausomai nuo savo tarnybinės padėties, būtų atidus ir geranoriškai nusiteikęs klausytojas, sugebėtų būti kantrus ir savikritiškas, įtikinamai, o ne įsakmiai argumentuotų savo tiesą.
Štai ką apie klausymą mano žmonės ir liaudies išmintis
Prigimtis davė žmonėms vieną liežuvį ir dvi ausis, kad du kartus daugiau klausytume kitų, negu patys kalbėtume (Patarlė).
Niekas taip aiškiai nepripažįsta savo nemokšiškumo kaip tas, kuris klausydamas kito pasakojimo, jį nutraukia ir pats pradeda kalbėti (Saadi).
Jeigu nori būti išmintingas, išmok protingai klausinėti, atidžiai klausyti, ramiai atsakinėti ir nutylėti, kai neturi ko daugiau pasakyti (I.Lafateras).
Žmogus dvejus metus mokosi kalbėti ir visą gyvenimą – tylėti.
Liežuvis vienas, ausys – dvi, kartą pasakyk, du kartus paklausyk.
Sukramtyk prieš nurydamas, paklausyk prieš kalbėdamas.
Žodis – sidabras, tylėjimas – auksas.
Liežuvis – galvos sargas.
Geriausias liežuvis – virtas liežuvis.
Julija