Meilę Lietuvai būtų galima pavadinti genetiniu paveldu. Apie tai pamąsčiau, sužinojusi, kaip Ūbiškių kaimo bendruomenė paminėjo Žalgirio mūšio 600 metų sukaktį. Paskaičiavau, kad per 600 metų Lietuvoje bus išaugusios apie 25 kartos, kurių genuose liko įspaustas meilės tėvynei antspaudas.
Štai elektrėniečiai Elena ir Antanas Vaicekauskai, atgavę senelių žemę Ūbiškėse, ten vasaras leidžia ne tik puoselėdami savo sodybą, bet ir nerimdami dėl visuomeninės veiklos. Gegužės paskutinį šeštadienį Elena Vaicekauskienė organizavo Ūbiškių kaimo buvusių ir esamų gyventojų susiėjimą, o liepos 15 d. šio kaimo bendruomenę ji pakvietė į savo sodybą. Pakvietė ne tuščiomis ateiti, o atsinešti muzikinių instrumentų. Kuo instrumentas senesnis, tuo geriau, svarbu tik, kad dar grotų.
Ūbiškiečiai atsiliepė į šią gražią iniciatyvą: pradėjo į Vaicekauskų sodybą traukti kaimo muzikantai, nepamiršę armonikos, kaip jaunystėje, virkdyti. Atėjo bendruomenės pirmininkė Onutė Venskutonienė, nešdamasi muzikinį instrumentą – barškaliukus, 86 metų Marijonas Virpša – ant pečių užsikėlęs būgną su lėkštėmis, Stasys Gaidulis mažus būgnelius atsinešė, Juozas Petravičius uždulkėjusios armonikos dumples prapūtė, o Zosė Parvinskienė arklio žvangučių nepamiršo. Pati Elena akordeonu dažnai groja įvairiuose renginiuose, todėl jai klavišų derinti nereikėjo.Ūbiškiečių balsai tikrai paveldėti iš senolių: kai jie darniais balsais užtraukė liaudies dainas Vaicekauskų sodyboje, tai visos Ūbiškės skambėjo.
Pabuvo tą vakarą gražioje sodyboje kaimo bendruomenė, prisiminė užrašytas, išgirstas istorijas, savo prisiminimais pasidalino, senų ir naujų dainų padainavo. Gal vaikaičiams tos dainos dabar ne tokios gražios pasirodė, bet kai sulauks senelių metų, gal jas prisimins, padainuos, ir jau savo vaikaičiams apie tokius susitikimus papasakos. Taip genetinis meilės tėvynei paveldas išliks dar ne vieną šimtmetį.
Ūbiškiečiai atsiliepė į šią gražią iniciatyvą: pradėjo į Vaicekauskų sodybą traukti kaimo muzikantai, nepamiršę armonikos, kaip jaunystėje, virkdyti. Atėjo bendruomenės pirmininkė Onutė Venskutonienė, nešdamasi muzikinį instrumentą – barškaliukus, 86 metų Marijonas Virpša – ant pečių užsikėlęs būgną su lėkštėmis, Stasys Gaidulis mažus būgnelius atsinešė, Juozas Petravičius uždulkėjusios armonikos dumples prapūtė, o Zosė Parvinskienė arklio žvangučių nepamiršo. Pati Elena akordeonu dažnai groja įvairiuose renginiuose, todėl jai klavišų derinti nereikėjo.Ūbiškiečių balsai tikrai paveldėti iš senolių: kai jie darniais balsais užtraukė liaudies dainas Vaicekauskų sodyboje, tai visos Ūbiškės skambėjo.
Pabuvo tą vakarą gražioje sodyboje kaimo bendruomenė, prisiminė užrašytas, išgirstas istorijas, savo prisiminimais pasidalino, senų ir naujų dainų padainavo. Gal vaikaičiams tos dainos dabar ne tokios gražios pasirodė, bet kai sulauks senelių metų, gal jas prisimins, padainuos, ir jau savo vaikaičiams apie tokius susitikimus papasakos. Taip genetinis meilės tėvynei paveldas išliks dar ne vieną šimtmetį.
Julija Viskantaitė