Ankstyvoje vaikystėje susipažinau su knygomis. Kiek save prisimenu, mūsų šeimoje visada buvo knygų. Nedaug, bet tai buvo mūsų šeimos bibliotekėlė. Kai kurios knygos buvo lenkų kalba, kai kurios rusų kalba, nes tėvas lankė dar caro laikų mokyklą, kuri, žinoma, buvo rusiška. Sekmadieniais, kai mama išeidavo į bažnyčią, tėvas nuskusdavo sau barzdą, apsivilkdavo švaresniais drabužiais, ir, jeigu neateidavo kuris nors kaimynas „papolitikuoti“, sėsdavo prie stalo su knyga rankoje. Aš buvau dar maža ir man nerūpėjo, ką ten tėvas skaitydavo.
Kartais užklysdavo kažkoks ubagas, atnešdavo kažkokių storų knygų ir jas garsiai skaitydavo. Pernakvodavo ir eidavo toliau. Kartą vieną knygą mums paliko. Tik žymiai vėliau supratau, kad tai buvo Biblija rusų kalba.
Turėjau aštuoneriais metais už save vyresnį brolį, kuris irgi mėgo skaityti, bet tos paliktos pas mus knygos niekuomet neskaitė. Matyt, jam buvo įdomesnė kitokia literatūra. Ir štai vakarais jis garsiai skaitydavo įvairius eilėraščius ir pasakas. Tai jis išmokė mane skaityti lenkiškai, o kadangi namuose buvo „Saulutė“, o raidės tokios pačios, tai savarankiškai perskaičiau ir šį elementorių. Vėliau atėjo laikas ir rusų kalbai. Brolis iš kažkur atnešė knygelę-širmą apie vilką ir lapę rusų kalba. Perskaitė garsiai vieną kartą, kitą, o aš prašau, kad skaitytų dar. O jis:
– Skaityk pati…
– Aš rusiškai nemoku…
Tada jis ant tos pačios knygelės tuščio puslapio parašė lenkiškas raides, o šalia atitinkančias rusų raides. Taip savarankiškai išmokau skaityti rusiškai.
1950 m. pradėjau lankyti Antanaičių pradinę mokyklą. Ten buvo keletas rusiškų knygelių, kurias mokytoja duodavo namo paskaityti. Prisimenu, kad viena knygelė vadinosi „Raimonda Djen“ – apie kažkokią ispanę. Kita knygelė, kaip dabar spėju, buvo apie Kiniją ar Vietnamą, nes menu tas iliustracijas.
Tokios buvo mano pirmosios „bibliotekos“.
Baigusi pradinę mokyklą Antanaičiuose, pradėjau lankyti Barskūnų septynmetę mokyklą. Šiame kaime, kaip ir daugelyje to meto didesnių kaimų, buvo biblioteka-skaitykla. Gal ir nelabai daug suaugusių lankydavosi bibliotekoje, nes praktiškai daugelis vyresnių žmonių buvo mažaraščiai arba ir beraščiai, bet mokytojai ragindavo mokinius imti knygas ir jas skaityti, o paskui papasakoti klasės auklėtojams, ką perskaitėme. Aš buvau visada pavyzdinga mokinė ir uoliai vykdydavau mokytojų nurodymus. Paėmiau bibliotekoje keletą knygų. Pribėgo vyresni berniukai, pakišo man kažkokią knygą rusų kalba, atseit, labai įdomi. Aš ir paėmiau. Atnešiau namo ir pradėjau vartyti tas knygas, iš pradžių žiūrinėjau paveikslėlius. Toje „įdomioje“ knygoje buvo kažkokios nėščios moterys ir dar kažkas. Priėjo mama, pamačiusi, kokią knygą aš vartau, liepė tos knygos neskaityti, o rytoj nunešti ją atgal į biblioteką. Aš taip ir padariau. Po kažkurio laiko buvo tėvų susirinkimas, mama nepatingėjo užeiti į biblioteką ir patarė bibliotekininkei pažiūrėti, ką duoda skaityti vaikams. Pasirodo, kad aš buvau atnešusi kažkokią akušerinę knygą. Dabar galvoju, ką aš būčiau pasakojusi auklėtojai, perskaičiusi tą knygą? Juk ta tema buvo tada tabu.
Bibliotekininkė tikriausiai buvo ne aukštesnio išsilavinimo, negu aš – penktokė. Juk dar po dvidešimties metų pasitaikydavo net mokytojų, baigusių vos septynias klases.
Įstojau mokytis į Trakų pedagoginę mokyklą. Šioje mokykloje dirbo išsilavinę, reiklūs pedagogai. Buvo ir turtinga biblioteka, bet man jos buvo per mažai. Užsirašiau į miesto vaikų biblioteką (tuomet man buvo tik 14 metų) ir susidomėjau nuotykine literatūra. Po metų jau mokėmės Naujosios Vilnios pedagoginėje mokykloje. Ir vėl skaičiau, skaičiau… Ir privalomąją literatūrą, ir nuotykinę, ir viską, kas pakliūdavo po ranka. Aš brendau, poreikiai didėjo ir pagaliau atradau XIX amžiaus lenkų literatūrą. Tai buvo lenkų klasika: ir Adomas Mickevičius, ir Julius Slovackis, ir Henrikas Senkevičius, ir Boleslovas Prusas, ir Stefanas Žeromskis, ir Vladislovas Reymontas, ir daugelis kitų. Didžiųjų rašytojų paveikta nutariau studijuoti literatūrą, o širdies gilumoje svajojau tapti poete. Tada atrodė, kad mano gerų norų pakaks. Nuo pat pirmo kurso dalyvavau literatų būrelyje, kuriame nagrinėjome savo kūrybą, organizuodavome literatūrinius vakarėlius.
Ir štai pedagoginė mokykla baigta. Priekyje lenkų bei rusų kalbos ir literatūros studijos, bet kol kas pradėjau dirbti pradinių klasių mokytoja Daugirdiškių tuomet dar septynmetėje mokykloje.
Visa tuometinės Daugirdiškių mokyklos biblioteka tilpo vienoje nedidelėje knygų spintoje, ir ta nebuvo pilna. Visos knygos lietuvių ir rusų kalba, o aš dirbau su lenkiškomis pradinėmis klasėmis. Vaikai nori skaityti, o knygelių lenkų kalba neturime. Po pirmos savo algos nuvažiavau į Vilnių ir nupirkau apie 20 knygelių (daugiau neturėjau už ką, juk gyventi reikės iki kitos algos). Vaikai skaitė ir skaitė pasikeisdami, kol iš tų knygelių minkštais viršeliais liko tik skutai.
Mokyklą tuomet šefavo Baubonių biblioteka-skaitykla, kurioje tada dirbo Ramanauskienė ir G. Morozienė. Kartą per mėnesį jos arkliu atveždavo į mokyklą dėžes knygų ir pakeisdavo mokiniams. Tie nešdavo po kelias knygas namo sau, tėvams ir kaimynams. Juk nebuvo kaime dar elektros, tuo pačiu nei televizorių, nei interneto. Knygos būdavo vienintelė pramoga, kurią galėjo sau leisti kiekvienas mokantis skaityti. Be to, ir bibliotekos, ir mokyklos organizuodavo vaidinimus ir taip praskaidrindavo kaimo gyvenimą.
Bėgo laikas, Lietuva atsigavo po karo, kaimas turtėjo, mokykla taip pat, tai ir knygų daugėjo. Bibliotekos-skaityklos buvo iš vieno mažo kaimo keliamos į kitą, atsirado kultūros namai, kurie perėmė kai kurias bibliotekų funkcijas.
Apie aštuoniasdešimtuosius praeito šimtmečio metus valdžia nusprendė, kad bibliotekos turi būti bendros, o ne žinybinės. Taip buvo priimtas nutarimas Laičių kaimo biblioteką (išsivysčiusią iš Baubonių bibliotekos-skaityklos) sujungti su Daugirdiškių mokyklos biblioteka ir paskirti etatinį bibliotekininką, nes iki šiol mokyklos bibliotekai vadovavo mokytojas visuomeniniais pagrindais. O kadangi atlyginimo už savo darbą negaudavo, tai tik pakeisdavo knygas – ir viskas.
Ir štai, mokykloje jau veikia pakankamai turtinga biblioteka, o joje dirba kompetentinga bibliotekininkė iš Semeliškių V. Grigonytė. Ji netgi įkūrė jaunųjų bibliotekininkų būrelį. Šis būrelis buvo labai populiarus tarp mergaičių, jos padėdavo tvarkyti knygų fondą, kartoteką, žurnalus. Netrukus ši bibliotekininkė buvo pakviesta dirbti rajoninėje bibliotekoje, o vietoje jos pradėjo dirbti mergina, kuri apie bibliotekininkystę neturėjo elementarių žinių. Būrelis nustojo veikti.
Po kelių metų, devintojo dešimtmečio pradžioje, vėl vyko permainos: bibliotekos vėl tapo žinybinės. Bendroji biblioteka buvo likviduota, o vietoje jos liko tik Daugirdiškių mokyklos biblioteka, kuriai atiteko visos bendros bibliotekos knygos ir visi skaitytojai: per šimtas mokinių, 10 mokytojų ir nemažas būrys kaimo skaitytojų. Bet bibliotekininko etato taip ir negavome, nors reikalavimai buvo vienodi visoms mokyklų bibliotekoms. Mokyklos bibliotekos fonde tuo metu buvo daugiau kaip 8 tūkstančiai knygų, reikėjo ne tik knygas keisti mokiniams, bet ir fondą tvarkyti, ir kartotekas vesti, ir užsakinėti knygas bei vadovėlius. Ir šitą visą darbą reikėjo dirbti už dyką! Tuo metu mokykloje dirbo jauna lituanistė Natalija Vnukauskaitė, kuri ir pradėjo vadovauti bibliotekai. Ji, visų pirma, sutvarkė dokumentaciją, sudarė katalogus, po to pradėjo tvarkyti bibliotekos fondą pagal visus bibliotekų reikalavimus. Po kelerių metų Daugirdiškių mokyklos biblioteka užėmė trečiąją vietą rajone.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, mokyklai buvo leista turėti 0,5 bibliotekininko etato. Nauja bibliotekininke tapo Nijolė Samoilovaitė, bet labai sumažėjo mokinių, tuo pačiu ir skaitytojų. 2002 metais mokykla buvo reorganizuota į pradinę. Biblioteka tapo nereikalinga: lentynose po šiai dienai stovi apdulkėjusios knygos, kurių niekas neskaito… O juk prieš pusšimtį metų knygos buvo didžiausia vertybė.
Dabar galvoju, kad reikėtų tas knygas išdalinti žmonėms, kurie dar mėgsta skaityti, bet neturi sąlygų nusipirkti naujų. Gal kas už tai dar ačiū pasakytų.
Vladislava Kursevičienė