Elektrėnų folklorinis ansamblis „Runga“ turi tradiciją per rudens lygiadienį, kai diena susilygina su naktimi, kai laužais saulė palydima žiemoti, kai švenčiama Baltų vienybės šventė, užkurti laužus ant seno Žuvyčių piliakalnio. Tačiau mūsų savivaldybės piliakalniai apleisti – nei privažiuoti, nei pribristi prie daugelio iš jų negalima. Savivaldybės vadovai vis neranda bendros kalbos su žemių savininkais, nesugeba išaiškinti jiems šių objektų reikšmės mūsų tautinėje kultūroje. Atgimusi Žemaitija, atsistatanti Aukštaitija stebina savo sąmoningumu ir gražiais darbais išsaugant istorinį palikimą. Mūsų savivaldybėje tai nerūpi, todėl piliakalniai, jų teritorijos ir prieigos neprieinamos, apaugusios piktžolėmis ir krūmynais.
Mūsų keliautojų po Lietuvos šventvietes ir piliakalnius grupelė nutarė atsiliepti į trakiškių organizuojamą Baltų vienybės ugnies ir rudens lygiadienio sąšauką ant Senųjų Trakų piliakalnio. Visą dieną lyjantis lietus nesustabdė. Važiavome keturiese: Algima Palaimienė, Roma Važgėlienė, jos kolegė Ūla Petrauskienė ir aš, Ona Šakienė. Ant piliakalnio pasitiko organizatoriai, maloniai nusiteikę trakiškiai ir nemažas būrelis mokinių iš Paluknio mokyklos. Ugnies kūrimo, aukojimų apeigas lydėjo vaikų atliekamos sutartinės. Tai buvo nuostabu: dainavome visi, laužėme duoną, vaišinomės sūriu, gira. Lijo, nuo senųjų liepų dideliais lašais varvėjo vanduo, bet niekas nenorėjo skirstytis – tokia šilta, maloni aplinka, jauni žmonės su mažais vaikais, mokiniai ir mes, atvykėlės, buvom šiltai apkabintos bendros dainos, šypsenų. Grįžome jau apie 22 val., labai džiaugėmės, kad pabuvojome Didžiojo kunigaikščio Vytauto tėviškėje, netgi mus šildęs lietutis rodėsi prasmingas…
Labai norėčiau, kad kitais metais galėtume pagerbti protėvius ant savų piliakalnių, pavyzdžiui, ten, kur pats vardas mums šaukia – žuvį čia – Žuvyčio. Tikiu, kad į mano pastabas atsilieps tie savivaldybės atstovai, kuriems priklauso rūpintis ir išsaugoti istorinį – kultūrinį paveldą.
Ona Rasutė Šakienė