Pilkapynai

Pilkapynai

Strėvos vidurupio teritorijoje galime priskaičiuoti apie 22 esamus ir buvusius pilkapynus bei 5 pavienius pilkapius. Labai tikėtina, kad tai ne visi pilkapynai ar pilkapiai, esantys mūsų nagrinėjamoje teritorijoje, todėl ateityje šį sąrašą galbūt papildys ir naujai atrasti bei ištyrinėti laidojimo paminklai, apie kuriuos šiandien dar nieko nežinome.

Pačiais pilkapiais paprastai vadinami senovės kapai, kur palaidojus mirusįjį virš jo būdavo supilamas aukštas žemių sampilas. Taip pat pilkapiai dar kartais pavadinami ir įvairiais liaudiškais vardais: švedkapiais, prancūzkapiais, kapčiais, milžinkapiais ar totorių kapais. Žinoma, praėjus šitiek metų, pilkapiai žemės paviršiuje šiais laikais išsiskiria jau tik neaukštu kauburėliu.

Pastebima, kad pilkapiai gana gerai išsilaikė miškuose, kurie juos apsaugojo nuo visiško sunaikinimo (pavyzdžiui, Varliškių–Orliškių, VIII–XI a., Vievio sen., ar Balceriškių, IX–XII a., Vievio sen., pilkapynas). O pilkapiai, atsidūrę dirbamos žemės laukuose ar lengvai prieinamose vietose, jau seniai baigiami sunaikinti, apie jų buvimo vietą tegali pasakyti tik išariami radiniai ar viršuje esančios aiškiai pastebimos duobės, kurias paliko įvairūs lobių ieškotojai ar vietiniai žmonės (pavyzdžiui, Gojaus, dar kitaip vadinamo Perkūnkiemio, Elektrėnų, IX–XII a., Kietaviškių sen., pilkapynas). Tačiau tokios duobės gali suteikti ir vertingos informacijos apie tai, kad čia kažkada yra buvęs laidojimo paminklas. Išlikę pilkapiai Strėvos vidurupio teritorijoje savo išore gana vienodi: jie nepasižymi nei labai įvairiomis ar įdomiomis formomis, nei ypatingai dideliu aukščio skirtumu. Tai dažniausiai gana taisyklingos apvalios formos, nuo 6–7 m iki 10–12 m, retesniais atvejais iki 20 m (pavyzdžiui, Beižionių pilkapynas, VI–VIII a., Beižionių sen.) skersmens pilkapiai.

Mūsų nagrinėjamoje teritorijoje pilkapiai priklauso Rytų Lietuvos pilkapių kultūrai (III–IV a. po Kr.), susiformavo Brūkšniuotosios keramikos kultūros teritorijoje ir apėmė dabartinę Rytų Lietuvos ir šiaurės vakarų Baltarusijos teritorijas), kuri vėliau peraugo į Lietuvių gentį su lietuvių pilkapiais. Pagrindinis šios kultūros bruožas – mirusiųjų laidojimas iš žemės supiltuose pilkapiuose, apjuostuose akmenų vainikais, vėliau duobėmis ar ištisiniais grioviais.

Pilkapynuose randama po keliasdešimt sampilų ir daugiau, sampiluose – po kelis ar keliolika kapų. Įkapės dažniausiai negausios, nors pasitaiko ir labai turtingų kapų.

Mustenių–Baubonių pilkapynas (V–VII a., Semeliškių sen.), yra Mustenių ir Baubonių kaimų ribose. Iki 1970 metų tyrinėjimų buvo išlikę 18 pilkapių. Dalies pilkapių pagrindus juosia akmenų vainikai. 1970 m. Trakų istorijos muziejus (vadovė D. Andrašiūnaitė) ištyrė 1, o 1973 – 4 pilkapius (vadovas A. Girininkas). Pastebėtina, kad visi tirti pilkapiai buvo apardyti, tačiau viename pavyko rasti griautinio kapo liekanų, o trijuose – apardytų degintinių žmonių kapų, 1 pilkapis buvo tuščias. 1970 m. tirtas pilkapis buvo pasirinktas neatsitiktinai, nes jam grėsė visiškas suardymas dėl žmogaus ūkinės veiklos. Tuometinis pilkapis buvo apskritos formos, 6 m skersmens ir 1,10 m aukščio. Nuėmus paviršiaus velėną pasirodė, kad sampilo vidurys sukrautas iš akmenų. Akmenų krūsnis – 3 m skersmens. Tik nuėmus juos, pilkapio centre atsidengė vyro kapas bei kito žmogaus kaulų liekanos. Mirusysis laidotas galva į šiaurės vakarus. Prie kojų, uždėtas ant abiejų blauzdikaulių, prie pat kelių, gulėjo skydo umbas. Umbas pusrutulio su atkraštėmis formos. Ties kaklu, maždaug raktikaulio srityje, rasta apskrita segė. Sagties lankelis šešiakampis, žalvarinis, skersinio pjūvio. Kiek dešiniau gulėjo geležinis peilis, kurio ilgis 20 cm, o ašmenų – 13 cm. 1973 m. buvo atliekami kiek didesni tyrinėjimai – ištirta daugiau kapų: po velėna, atsidengė sukrauti akmenys, o po jais ir patys kapai. Dviejuose pilkapiuose rasti degintiniai žmogaus kapai su smulkiais degėsių bei kaulų gabaliukais, keleta grublėto paviršiaus puodo šukių. Kitame pilkapyje pavyko aptikti tik medžio anglies gabaliukų. Tačiau ketvirtame tyrinėtame pilkapyje pasisekė aptikti ir rimtesnių radinių. Tarp degintinių žmogaus kaulų rasta geležinis pentinis siauraašmenis kirvis bei žalvarinė, storėjančiais galais apyrankė. Tad spėjama, kad čia buvo palaidoti vyras bei moteris, tikėtina – sutuoktiniai.

Šis pilkapynas yra vienas iš daugelio Rytų Lietuvoje, kur nuo I tūkst. vidurio mirusiuosius imta laidoti degintus..

Neseniai aptiktas Padūkštų pilkapynas (VI–VII a., Vievio sen.), sudarantis 28 pilkapių grupę, yra Neries regioniniame parke, Neries kairiajame krante, priešais dešiniajame krante esančią Karmazinų senovės gyvenvietę. Pilkapyną aptiko ir nurodė Vievio girininkijos darbuotojai. Pilkapynai prižiūrimi, įrengtas informacinis stendas, žymimoji rodyklė.

Dar vienas ankstyviausiems priskiriamas pilkapynas – Migliniškių–Eitulionių (V–VIII a., Beižionių sen.) pilkapynas, kuris literatūroje dar minimas, kaip Migliniškių pirmasis pilkapynas. 1978 m. Trakų istorijos muziejus ištyrė 4, o 1979 m. – 5 ardomus pilkapius. Tyrinėjimai buvo tęsiami ir 1980-1981 m. Per šiuos du sezonus ištirta 11 pilkapių, o dar keletas liko netirti.

Tyrinėtuose pilkapiuose mirusieji laidoti nedeginti, išskyrus kelis atvejus. Virš kapų duobių rastos sukrautos pailgos 2–3 aukštų akmenų krūsnys, bet jos pasislinkusios į pilkapio centrą ir nežymi tikslios kapo vietos. Kapų duobės apstatytos skaldytais, iki pusės suleistais į nejudintą žemę akmenimis. Mirusieji laidoti aukštielninki, ištiestomis kojomis, galva į šiaurę ar šiaurės vakarus. Kapo duobės ir žemė aplink jas apibarstytos smulkiais degėsiais.

Tarp įkapių aptikta: dvi geležinės sunykusios plokštelės, dviejų žiedelinių antsmilkinių fragmentai, šaukštinė antkaklė, pasaginė segė masyviu trikampiu lankeliu, dvi rankogalinės apyrankės, du maži pusrutulio formos žalvariniai spurgeliai, 3 įmoviniai lauro lapo formos ietigaliai, geležinis pentinas su rombiniu išplatėjimu lankelio viduryje ir aukštu spygliu, neaiškūs geležinio dirbinio fragmentai, angliukų, peilis ir įvijinis žalvarinis žiedas iš pusapvalės vielos, ylos fragmentų, smulkių, brūkšniuotu paviršiumi puodų šukių, D formos sagtis ir 2 geležiniai pentiniai siauraašmeniai kirviai.

Paskutinis iš ankstyviausiųjų Strėvos vidurupio laidojimo paminklų – Beižionių (VI–VIII a., Beižionių sen.) pilkapynas, dar kitaip vadinamas Žydiškėmis. Į šiaurę nuo jo yra Beižionių piliakalnis, todėl spėjama, kad čia daugiausiai turėtų būti palaidoti šio piliakalnio gyventojai.

1924 m. du pilkapius kasinėjo S. Pupaleigis ir S. Rudžionis. Aptiko degintinių žmonių kaulų, degėsių bei apdegusį ietigalį. Po kurio laiko, 1939 m., Vytauto Didžiojo kultūros muziejus (vadovas P. Baleniūnas) ištyrė dar kelis mažus sampilus, tačiau jokių kapų nerado. 1971 pilkapyną žvalgė Istorijos institutas, o 1975 ir 1984 m. – MMT.

Kiek tenka pastebėti, nuo IX a. po. Kr., o gal ir anksčiau, pilkapių išorė pradeda kiek keistis: palaipsniui išnyksta akmenų vainikas apie sampilo pagrindą, neaptinkami akmenų kroviniai pačiame pilkapio sampile. Tuo metu labai dažnai aplink pilkapį yra apkasami grioviai. Kartais toks griovys juosia sampilą, bet dažniausiai susiduriama su apkastais grioviais iš dviejų ar keturių pusių. Šitokie pilkapiai su apkastais grioviais yra būdingi visam ankstyvojo feodalizmo laikotarpiui ir buvo naudojami iki pat pilkapių išnykimo XIII amžiuje.

Iš vėlesnių pilkapių, kurių Strėvos vidurupio teritorijoje yra dauguma, turime šiuos tirtus pilkapynus: Varliškių–Orliškių (VIII–XI a., Vievio sen.) ir Vievio–Balceriškių (dar vad. Švedkapiais, IX–XII a., Vievio sen.) pilkapyną. Patys pilkapyno tyrinėjimai, lyginant su kitais Strėvos vidurupio laidojimo paminklų tyrinėjimais, prasidėjo labai anksti, dar XIX a. pab. 1889 metais Edvardas Volteris ištyrė 4 pilkapius, kuriuose rado sudegintų mirusiųjų kapų su įkapėmis: geležinių siauraašmenių pentinių kirvių, vienaašmenį kalaviją, įmovinių ietigalių karklo lapo pavidalo plunksnomis, žalvarinių balnelinių ir vytinių kūginiais galais antkaklių, storagalių apyrankių. Taip pat išliko duomenų, kad 1921 metais pilkapius kasinėjo senienų mėgėjai. Jokių duomenų apie radinius, palaidojimo tipą – neišliko.

Iš viso aptikti 25 žmonių degintiniai kapai bei 2 žirgų griaučiai. Vieno agonijoje atmestos ir nenatūraliai pasuktos kojos bei sprandas rodo, kad žirgas buvo palaidotas gyvas. Tarp jo dantų buvo sukąsti geležiniai dvinariai žąslai. Kamanos puoštos apskritomis žalvarinėmis skardelėmis, varpelių pavidalo skambalėliais bei pailgais kabučiais. Po žirgo krūtine gulėjo geležinis skambalas. Kitas žirgo kapas – be įkapių. Žirgas paguldytas ant nugaros, sprandas nusuktas, galva persukta į rytus, o visas kūnas guli šiaurės pietų kryptimi. Tarp degintinių žmonių kaulų taip pat pavyko aptikti: žalvarinius skardos varpelius, 5 apdegusius geležinius įtveriamuosius peiliukus, žalvarinės masyvios trikampio skersinio pjūvio apyrankės fragmentus, daug puodų šukių (lipdyti, apžiesti), apdegusią geležinę ylą bei jos nuolaužų, žalvarinės antkaklės plokščiais užkeistais galais fragmentų, žalvarinės tūtelės dalį, 3 diržo sagtis, apdegusį apgalvį, žalvarinių įvijėlių, reljefiškai puoštų skardelių fragmentų, žalvarinės vytinės antkaklės kūginiais galais fragmentų, 3 varpelio formos skambalėlius, turtingai ornamentuotą molinio dvigubo nupjauto kūgio pavidalo verpstuką, žirgo kamanų puošybos detalių, geležinį įmovinį ietigalį ir siauraašmenį kirvį.

Vievio–Balceriškių (dar vad. Švedkapiais, IX–XII a., Vievio sen.) pilkapyne yra išlikę 39 sampilai. Daugelyje sampilų matyti senos duobės, kurias, matyt, paliko lobių ieškotojai. Taip pat, kai kurie sampilai sulėkštėję. Grioviai, juosiantys daugelio pilkapių sampilus – iš dalies užslinkę.

Sprendžiant iš literatūros, praeityje pilkapynas buvo žymiai didesnis, tačiau 1863 m., iškirtus mišką, dalis pilkapyno buvo pradėta arti. Apie radinius jokių duomenų neišliko. 1889 m. E. Volteris ištyrė 4 pilkapius. Juose rado sudegintų mirusiųjų kapų su IX–XII a. įkapėmis (geležiniu pjautuvu, žalvariniais apkalais ir kt). Radiniai (6 daiktai) buvo perduoti Istorijos ir etnologijos muziejui. Taip pat pilkapynas žvalgytas 2005 m.. Tarp Strėvos vidurupio laidojimo paminklų esama ir visiškai nedatuotų pilkapynų. Matyt, žvalgymų metu surinkta nedidelė informacija neleido jų priskirti vienam ar kitam laikotarpiui. Tarp tokių pilkapynų turime: Kalninių Mijaugonių (Elektrėnų sav.) bei Kalninių Mijaugonių II (Gilučių sen.) pilkapyną.

Alinkos–Raistinės (IX–XIII a., Elektrėnų sen.) pilkapynas, kuris vietinių dar buvo vadinamas prancūzų kapais arba kurhanais, buvo 2 km nuo Elektrėnų gyvenvietės, kelio iš Elektrėnai į Abromiškės dešinėje pusėje, pušyne ant Elektrėnų tvenkinio kranto. Tyrinėjimų metu buvo išlikę 23 smarkiai apardyti ir iškasinėti sampilai, kuriuos per 1982–1985 m. ištyrė Trakų istorijos muziejus (vadovė A. Bliujienė). 1982–1983 m. buvo ištirta 11 sampilų. Visi sampilai iš smėlio, pilti ant buvusio žemės paviršiaus, jo neišlyginus. Kai kurie pilkapiai buvo apjuosti grioviais, o daugelio pagrindą dengė 8– 15 cm storio pilkos su degėsiais žemės sluoksnis.

Ištirtuose pilkapiuose palaidota po vieną nedegintą arba sudegintą žirgą. Taip pat rasta titnaginių skelčių, lipdytų ir žiestų puodų šukių bei angliukų. Patys žirgai, daugiausiai laidoti natūralioje padėtyje, galvomis į šiaurės vakarus ar vakarus. Žirgai guldyti ant šono arba ant pilvo, tačiau pasitaikė aptikti ir tokį žirgo kapą, kur jis palaidotas ant užpakalinių kojų, iškelta galva padėta ant duobės krašto, todėl daroma išvada, kad kapo duobė buvusi per maža. Būta ir simbolinio žirgo kapo su gausiomis įkapėmis: geležiniu pjautuvu su dantukais, žalvariniais žvangučiais su kryžine išpjova apačioje, dvinariais geležiniais žąslais, geležine sagtimi. Visos įkapės išskyrus sagtį – apdegusios. To pačio kapo juosiančiame griovyje rastas 10 cm ilgio geležinis, tiesia nugarėle peiliukas ir geležinis įmovinis 25,5 cm ilgio ietigalis. Tarp kitų žirgų kapų įkapių pasitaikė aptikti: 6 žąslus (dvinariai su tiesiais 15,2 cm ilgio skersiniais, puoštais įkartomis ir nedideliais spurgeliais-buoželėmis galuose), 4 pjautuvus su staigiai lenktomis prie įkotės geležtėmis (du iš jų su dantukais), 2 geležines, nežymiai įsmaugtais šonais sagtis, geležinį cilindrą su ąsa skambalams pakabinti, o taip pat rastas ir „T“ formos 11,1 cm ilgio ir 2 cm pločio kamanų apkalas bei akmeninio galąstuvo fragmentas. Tirtuose pilkapiuose palaidota po vieną nedegintą ar sudegintą žirgą, tačiau buvo aptikta ir simbolinių žirgų kapų su pjautuvais. Kiek įdomesnis – tik vienas kapas, kuriame kartu su žirgu rastas ir sudeginto žmogaus kapas, tačiau be jokių įkapių. Tarp radinių, tik vieno žirgo nasruose rasti geležiniai trinariai, tačiau gana blogai išlikę žąslai, o tarp jo pakaušio ir šonkaulių buvo paguldyta geležinė sagtis. Šio pilkapyno ištyrimas suteikė galimybę ištirti žirgų laidojimo papročių raidą. Pradžioje jie laidoti nedeginti, o vėliau – deginti.

Gojaus, dar kitaip vadinamas Perkūnkiemio arba Elektrėnų (IX–XII a., Kietaviškių sen.) pilkapynas yra įsikūręs 1,3 km į šiaurės rytus nuo Elektrėnų–Kloninių Mijaugonių kelio, o taip pat 0,6 km į petvakarius nuo Vilniaus–Kauno kelio, 0,3 km į pietryčius nuo Gojaus pilkapyno ir 10 m į vakarus nuo Elektrėnų– Kaugonių geležinkelio.

Pačiame pilkapyne yra išlikę 8 pilkapių liekanos. Vietiniai gyventojai pasakojo, kad po Antrojo pasaulinio karo šiuos pilkapius kasinėjo kažkokie rusų kareiviai, kurie radę daug žmonių griaučių, angliukų, keletą durtuvų, žalvarinių kirvių. Vienas iš jų buvo patekęs į vietinį muziejų, tačiau koks šio kirvio tolimesnis likimas – nežinoma. Vėliau pilkapiai buvo ariami ir taip sunaikinti.

Apibendrindami, galime daryti išvadą, kad šie laidojimo paminklai, šiuo atveju pilkapynai bei pilkapiai gali padėti suteikti puikios informacijos apie dvasinę ir materialinę to meto žmonių kultūrą bei prekybinius, kultūrinius, socialinius ar ūkinius ryšius, kurie vyko V–XIII a. Lietuvoje, todėl norėtųsi, kad ateityje būtų vykdomi detalesni šių paminklų tyrinėjimai.

Giedrius Kazlauskas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų