Rugpjūčio 1 d. Vievio kultūros centre susirinko visi norintieji prisidėti prie monografijos apie Vievį kūrimo. Leidinio sudarytojas ir vyriausiasis redaktorius dr. Ričardas Skorupskas supažindino su ekspedicijos dalyviais, kurie rašys monografiją, ir paprašė susirinkusiųjų pasidalinti savo patirtimi, rekomenduoti žmonių, kurie galėtų papasakoti ką nors vertingo apie Vievį.
Ineta BRICAITĖ
Susirinkusiųjų santykis su Vieviu artimas – dauguma jų yra gimę, augę Vievio apylinkėse arba gyvena čia bent keliasdešimt metų. Iš Kazokiškių kaimo buvo atvykusios seniūnė Vladislava Valantavičienė, seniūnijos kultūrinių renginių organizatorė Daiva Pileckienė ir bibliotekos vedėja Irena Voverienė pažadėjo padėti viskuo, kuo tik galės. V. Valantavičienė yra jau sudariusi ekspedicijai sąrašą žmonių, galėsiančių daug ką papasakoti apie senesnius laikus. Ji prižadėjo kartu nuvykti pas atokesnėse vietose gyvenančius žmones, kurie galbūt bijosi įsileisti svetimus. Vievietis Kazimieras Mažylis pažadėjo pasidalinti savo patirtimi, istorijomis, kurias prisimena, ir pasakojimais, kuriuos yra girdėjęs.
Kelių muziejaus direktorius Juozas Stepankevičius gyrėsi, kad gyvename nepaprastai geroje strateginėje vietoje: „Esame sankryža tarp keturių sostinių, čia pat automagistralė, geležinkelis – ko daugiau norėti?“ J. Stepankevičius pažadėjo dalintis savo muziejaus eksponatais, suteikti informacijos. Taip pat jis siūlė paįvairinti monografiją juokingais pasakojimais, anekdotais ir kitais įdomiais dalykais, nes, anot muziejaus direktoriaus, jei monografija stora, tai dar nereiškia, kad ji būtinai gera.
Valerija Astravienė pasakojo visą gyvenimą gyvenanti Vievio centre. Ji sakė galinti papasakoti daug įdomių istorijų. Apie vieną ji užsiminė susirinkimo metu: „Visą gyvenimą laukiu naujų kultūros namų. Kiekviena valdžia mums juos žadėjo, bet nė viena jų nepastatė“.
Paskutinis kalbėjo Vievio seniūnas Zenonas Pukėnas. Jis prižadėjo prie projekto prisidėti finansiškai, siūlydamas ekspedicijai transportą, kurio jai labai trūksta, tačiau liepė vyriausiajam redaktoriui prižadėti, kad monografija bus įdomi ne vien tik specialistams, kad joje bus mažiau techninės informacijos, nedominančios paprasto žmogaus.
Lemtingas ženklas tai ar ne, bet kai seniūnas kėlėsi nuo kėdės, iš jo kišenės išgriuvo kelių litų moneta. Z. Pukėnas ją pakėlė ir padėjo ant stalo, sakydamas, kad tai – pradinis įnašas.
R. Skorupskas pasakojo apie tokio leidinio būtinybę: „Išmintį reikia sukaupti, kad neitume ratais. Dabar mokslininkai iš naujo atranda senas tiesas, kurios buvo savaime suprantamos mūsų protėviams“. Jis pasidžiaugė, kad Vievis – unikalus miestelis: pramoninis, bet išugdė tiek daug garsių kultūros žmonių. Redaktorius įteikė Vievio ir jo apylinkių bibliotekoms po monografiją apie kitus Lietuvos valsčius.
„Lietuvos valsčiai“ – daugiatomė monografijų serija apie miestus, miestelius, kaimus, viensėdžius ir t.t., kurie priklausė vienam ar kitam valsčiui. Monografijose rašoma ne tik apie gyvenviečių istoriją, bet ir apie tradicinę kultūrą, verslus, kalendorinius ir šeimos papročius, liaudies išmintį, bažnyčias, įžymius žmones, tarmių ir vietos šnektų ypatumus, tautosaką, tautines mažumas ir t.t. Monografijas rašo dideli – iki 120 autorių kolektyvai. Juos sudaro žinomi Lietuvos mokslininkai ir tyrinėjamų sričių specialistai. Šiuo metu leidykla yra išleidusi apie dvi dešimtis tokio tipo leidinių.