Gyvenimas ant Elektrėnų marių kranto

Gyvenimas ant Elektrėnų marių kranto

Ant Elektrėnų marių kranto, ten, kur platėja siaura dambos vaga, stovi sena troba, apsupta liepaičių ir persismelkusi medaus ir  pušų kvapo. Nuo kranto atsiveria nuostabus peizažas su elektrinės kaminais ir Elektrėnų miesto vaizdais. Tokioje vietoje daug kas norėtų gyventi, tačiau nuo ryto iki vakaro tokiu nuostabiu peizažu ir marių spindesiu grožisi ten gyvenanti Pranė Sajetienė, stambiausio Elektrėnų bitininko Česlovo Sajetos mama, gimusi ir užaugusi buvusiame Kakliniškių kaime, kur dabar stovi Elektrėnų daugiabučiai.

Virginija JACINAVIČIŪTĖ

Kol nebuvo Elektrėnų marių

Namas, kuriame gyvena Pranė Sajetienė, statytas dar 1925 metais. Anksčiau jis priklausė Pranės uošviams Stanislovui ir Katrinai Sajetoms. Pranė čia gyventi atsikraustė prieš 62 metus,  ištekėjusi už jų sūnaus Antano. Tas kaimas, kuriame  sodyba stovėjo, vadinosi  Raistinės. Raistinės kaimas, kaip ir kiti 8  kaimai, pradėjus elektrinės statybas, liko Elektrėnų marių  dugne.

Pranė dar prisimena kaimynus iš kitų kaimų, kurie prieš užtvenkiant marias, nors labai nenorėdami, bet buvo priversti  išsikelti gyventi kitur. Ir pačios Pranės tėvams dėl miesto statybos teko kraustytis į Abromiškes. Anksčiau jų sodyba buvo ten, kur dabar išsitiesusi Saulės gatvė.

Gyvenimas ne rožėmis klotas

Dabar Pranė Sajetienė ramiai gyvena ant marių kranto, bet  jos gyvenimas ne visada buvo rožėmis klotas. Atmintyje, tarsi kino juostoje, vis iškyla  vienas iš  baisiausių jos gyvenimo įvykių, kai 1948 metais jos šeimai vos per plauką pavyko išsigelbėti nuo tremties. Tada, kaip Pranė mano, kaimynė įskundė jos šeimą NKVD  (vidaus reikalų liaudies komisariato pareigūnams). Laimei, kiti kaimynai, sužinoję naujieną apie būsimus vežimus, juos perspėjo. Sajetos suskubo slėptis – Pranę vyras nuvežė pas tėvus, savo mamą – pas seserį, o pats su  broliu Vytautu, kuris gyveno toje pačioje troboje, slėpėsi pušynėlyje, laukdami nelauktų svečių.

Nieko neradę Sajetų namuose, sovietiniai pareigūnai išvyko, tačiau jau kitą dieną, gavę informacijos, kad Pranė yra pas tėvus, ją iš ten pasiėmė ir nusivežę į Vievį tardė. Tardoma ji buvo kartu su mergaite  iš Kietaviškių apylinkių, kurios nei vardo, nei pavardės nebeprisimena.

Nuo tremties dukrą išgelbėjo tėvas. Jis sumanė apgauti pareigūnus, atsivežęs gyvenamosios  vietos registracijos dokumentus, kuriuose Pranės pavardė buvo mergautinė – Olubaitė. Tuomet tėvas pagudravo pasakyti, kad Pranė tebuvo Antano tarnaitė, o ne žmona. Jau kitą dieną pareigūnai  leido jai keliauti namo. Pranė prisimena, kad tąkart verkė kartu su  mergina iš Kietaviškių. Pranė verkė iš džiaugsmo, kad ją paleido, o jos draugė – dėl to, kad buvo pasmerkta tremčiai.

Prarado turtą

Dar mėnesį Pranės vyras ir brolis su mama slapstėsi pas savo seserį nuo persekiojimų,  o ji tuo metu glaudėsi pas mamą. Senolė pasakoja, kad juos į tremtį pasiųsti norėta tik dėl turto, mat šeima gyveno neblogai, turėjo nemažą ūkį. Tada valdžia jį visą pasiėmė: namą, kluoną, malūną, visus gyvulius, žemės ūkio techniką, 17 ha žemės ir 10 šeimų bičių.

Praradusi namus, šeima gyveno pas Pranės mamą.  1959 m. Pranės mamai dėl miesto statybos  iškrausčius gyventi į Abromiškes, jauna šeima liko be pastogės. Tada Pranė su septyniolika metų už ją vyresniu vyru  Antanu,  vyresnėliu sūnumi Antanu ir pagranduku Česlovu šalia buvusių tėvų namų Kakliniškėse pasistatė valdžios skirtą statybinį vagonėlį, kuriame glaudėsi trejetą metų.

Nors valdžia siūlė Sajetoms butą Elektrėnuose, tačiau šeimos galva Antanas šio pasiūlymo atsisakė, reikalaudamas, kad jam būtų grąžintas jo tėvų statytas namas. Pranė galvodama apie savo atžalas būtų mielai priėmusi pasiūlymą, tačiau vyro valiai nesipriešino. Šis vagonėlis, kaip kokia relikvija, ir dabar stovi šalia Sajetų namo, primindamas  apie anuomet patirtą skriaudą.

Atgavo savo namą

Po to, kai turtas iš Sajetų buvo atimtas, į jų namą iš Mažyklės kaimo buvo perkelta mokykla.  1958-1961 metais čia gyveno ir  apie 30 vaikų  mokė Marijona ir Edvardas Paulauskai. Kai šie gavę butą išsikraustė, čia atėjo gyventi mokytoja Kviliūnienė su vyru ir tėvais. Vėliau Kviliūnai irgi gavo butą, paliko čia gyventi tik tėvus.

Kad atgautų savo namą, Sajetoms teko kone kryžiaus kelius eiti, tačiau 1965 metais kova buvo laimėta – namas buvo grąžintas tikriesiems šeimininkams, kurie jį statyti pradėjo, kai Pranei tebuvo metukai. Tačiau kurį laiką  Sajetoms dar teko su Kviliūno uošviais troba dalintis, mat šie nenorėjo  išsikraustyti.

Atgavusi savo sodybą, Sajetų šeima atnaujino namą ir iš naujo ėmėsi kurti buitį. Daug kas čia jau buvo nugriauta, teko vėl statytis ūkinius pastatus.  Kito atimto turto atgauti šeima nesitikėjo ir nė nereikalavo. Džiaugėsi, kad bent tėvų namas vėl priklauso jiems.

Trys kartos bitininkų

Jaunesnis Pranės sūnus Česlovas – stambiausias Elektrėnų bitininkas, laikantis virš šimto avilių. Augalotas vyriškis šypsosi taip pavadintas ir juokauja,  kad taip tikriausiai jis vadinamas dėl savo ūgio. Meilė bitėms Sajetų šeimoje perduodama iš kartos į kartą.

Šią veiklą pradėjo Česlovo senelis Stanisovas. Jam mirus, dešimčia avilių šeimų rūpintis ėmė Česlovo tėvas Antanas. Kai namas buvo atimtas, bitutės išskrido, tačiau į gimtinę gyventi sugrįžęs Antanas vėl ėmėsi to, ką gerai mokėjo. Antanas turėjo valdišką darbą, jis statė Elektrėnų miestą, o grįžęs po darbo rūpindavosi bitutėmis. Auginti bites Antanui buvo malonus darbas, todėl, išėjęs į pensiją, dar ėmė uždarbiauti ir Vievio bitininkystės ūkyje. Prieš 13 metų, tėvui mirus, 30 bičių šeimų ūkį ėmė plėsti Česlovas. Dabar jau bitutės dūzgia šimte avilių, kurių tik dalis aplink namus, kiti – pabirę Jagėlonyse, Mitkiškėse, Balceriškėse.

Gyvenimas teka ramia vaga

Jau devintą dešimtį tuoj perkopsianti, kalbi, pas gydytojus jau daugiau kaip dvidešimt metų nesilankiusi senolė dabar gyvena ramų gyvenimą senų medžių pavėsyje, kasdieną mato didžiąsias Elektrėnų marias ir vis prisimena čia kažkada  klestėjusius  kaimus ir ten gyvenusius žmones. Džiaugiasi dažnai ją aplankančiais sūnumis ir vaikaičiais. Močiutei čia gyventi patinka, neramu tik vasarą. Ir visai ne dėl to, kad vos per metrą nuo daržo vingiuoja elektrėniečių pamėgtas takelis, kuriuo patogu nueiti iki pusiasalyje esančio paplūdymio. Kartą praeiviai padegė žolę, išplitusi ugnis vos nepasiglemžė ūkinio pastato.  Tada močiutė ne juokais išsigando. Pasitaiko, kad praeiviai pasivaišina daržo gėrybėmis, nusiraško obuolį iš sodo, tačiau geraširdė,  nuolatos besišypsanti močiutė ant praeivių tulžies nelieja. Nors gyvenime patyrė nemažai skriaudų, Pranė neišmoko apie žmones kalbėti blogai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų