Mitologinės sakmės apie Semeliškes

Mitologinės sakmės apie Semeliškes

Semeliškės rugpjūčio 7-16 dienomis švenčia miestelio 735 metų ir parapijos 510 metų jubiliejų.  Per tą laiką keitėsi čia gyvenusių žmonių kartos, o teisybė ar pramanai apie jų gyvenseną, papročius ir įpročius, darbus ir poilsį atsispindi tautosakoje, perduodamoje iš lūpų į lūpas. Etnologė Ona Šakienė surinko semeliškiečių pasakojimus ir pavadino juos sakmėmis.

Neperseniausiai pas švogerką važiavom Užilgių kaiman. Tenai reve vaidenasi.  Tenai teta gyvena, užsibuvam, reikia naktį apie 12 važiuot namo. Privažiavam prie to reva, ratas tik pu-pu-pu, lyg pagalys būt inkliuvis. Visi sėdim, tylim jau, paskui kap išvažiavam ty an kalna tik tada sustojam. Išlipau – nei ty pagalia, nei ty ko. Sėdam vėl važiuot – tyku.  Nieka nėr.

Tėvelis sakė, kap in Kozelkiškes važiuoji, ty irgi revas, kitas didelis, tai važiava žmogus iš Žuvyčių, kad prieky netoli reva atvažiuoja kitas žmogus, tai saka, arkliai visadu taip – priekinis greičiau, ir jie greičiau. Tai, saka,  jų arklys iš paskui vis greičiau, greičiau, žiūri, kad jau arklys pasuka tan revan,  o tenai gal 20 metrų tas revas, tai ir mūsiškis iš paskui, tėvas stabdo arklį, žiūri jau visai krantas ir nieka ty nėr, jokia ty arklia, nei vežima, voskas dinga tam griovij. Paskui insuka arklį kelin, parvažiava, saka, an rytojau ėja  pažiūrėt ty, tai,saka, nei pėdsakų, nei nieka.

Daugirdiškėse prie dvara nebuva galima prie ežera žvejot.  Diedukas ty nupirka žemės ir gyvenam palei dvaru. Tenai Kozelkiškėse išaugau.  Paskui išsikėlėm Subartėnuosna. Eidavam kluonan miegot, vasaru, kai šiena priveža. Tai ateina toks laikas vidurnaktį, kad nuo balkia kas tai tik bumt, šoksta lyg koks sunkus daiktas ir jaučiu, aina, aina per mane, saka, ruošiuos stvert – nieka nėr. Ir taip kelias naktis. Paskui, saka, atsinešė kluonan rožančių, tai dinga viskas. Ir mes girdėjam.

Semeliškės – Stanislovas Komaras, g. 1938 m.

Buva toks Barona raistas pradžioj miška, šnekėja, kad ty vaidenasi. Saka, važiuoja žmogus, žiūri an kelia avis guli. Nu, insideda jis tą avį vežiman, vežasi vežasi, atsisuka, kad ty kelmas guli vežime. Jeigu sekmadienį per mišias nuveina ty uogaut ar grybaut, tai kas nors vistiek pasirodys. Saka, renki avietes, kad aina koks tai ponaitis su lazda, tai koks tai baronas lakia pro šalį, tai ir vadina Barona raistu. Ir dabar yra.

Tėvas mana irgi matė ponaitį. Saka, nuvėja uogaut, vaikšta, žiūri – koks tai ponaitis irgi vaikšta, su juoda skrybėle, gražus toks, saka, žiūriu žiūriu, aisiu arčiau, kad ir dinga kaip nebūvis, nieka nėr, nei to ponaičia, nei nieka, kaip skradžiai žemėn būt prasmegis.

Baba irgi pasakoja. Ty tokia gili duobė prie namų. Buva jų dūminė pirkia. Saka, jau gulim, šeimyna didelė, gal 10 žmonių, visi jau miega, kad tik iš po pečialia išlenda baronas, ateina prieg manį ir man rankas laiža. Aš išsigąstu, pradedu rėkt, o mama man ir sako:,,Duok tam baronui per ragus, duok per ragus“. O aš bijau, susikišu rankas po koldra, paskui šnekėja, kad ty pinigai paslėpti po tuom pečiuku. Ir vėl jis inlenda pečiukan. O didesni broliai iš manį erzinasi, saka tu sapnuoji, ale negaliu gi aš kiekvieną vakarą tą patį sapnuot.

Kai tą namą pardavinėjom, tai buvo ekstrasensas, jis sakė kad čia labai gera vieta, gera aura, labai išgyrė.

Seniau baina diedukas, kaima gale buva vartai, visur tvoros buva, ėja naktį kaimynas ir jam pasirodė, kad palei vartus guli koks tai žmogus su storais, gražiais kailiniais. Tai jis tempia tą žmogų namo ir šaukia:,,Žmona, atidaryk duris, ką partempiu“  insitraukė, žiūri gi ąžuolinis rūstas ty.

Naktigoniai kai gana, tai arkliai jau paėda ir sugula, tada sugula ir naktigoniai, kad saka eina aplink koks tai žmogus ir visus lygina.  Patraukia, kad visų galvos būt lygiai, tai kojos lieka nelygiai, eina, patraukia, kad būt lygiai kojos, tai galvos nelygiai. Iki ryta tep. Tada jis ir saka :,,Čia ir velnias nesulygis“ ir dinga.

Semeliškės – Veronika Venskutonytė Nasutavičienė, g. 1942 m. Noškūnų k.

Kai gyvenau kaime, neduok dieve pro kapines ait, tai baisu. Nuveinam su mama, vistiek bijojau. Kai pradėjau šeimininkaut, pripratau, dažnai reikėjo pareidinėt naktį. Bijodavau, buvo visokių baikų, šnekų.

Kadaise daug išmislydavo. Numirėlį laikė 3 paras, būdavo šneka – tai sujudėjo, tai atsikėlė.

Vyro nėra jau 14 metų, kiekvieną rytą jis ateina prie lango mane prikelt.  Kasdien lygiai 7 valandą pabarškina, arba tik ,,Tyk“, būna į duris.

Semeliškės – Stasė Sadauskaitė Nasutavičienė, g. Dergionių k.

Buva, kad velnias vedžioja, žmogus išeit negali.

Pas dėdę prie miško stovėjo pirtis. Prieš Velykas Didžiąjam ketvirtadienį visada kūrena pirtį. Vyrai nusiprausė, išėjo, einam mes. Davėjom in griovį, kad kas tai kai sprogo, tik tarara, mes bijom eit artyn prie tois pirties. Parėjos pas vyrus, sakom sprogo kas tai. Tie nueina, kad iš vidaus, iš pirties ty durys sulaužytos visos.  O toj pirty kada tai prausėsi vienas žmogus, jis gal nualpo ir nugriuvo an akmenų ir sudegė.  Tai visi pagalvoja, kad jis tenai ir pasivaideno.

Mano tėvas ėjo per mišką vėlai ir kad koks tai žmogus vis jį kalbina, šaukia eit, saka, neik tenai, aik čia. Tai tėvas vis aina, aina, ir saka, o viešpatie, apėmė baimė, pradėjau melstis, visai jau vietos nepažįstu, žiūriu, kad aš jau raiste, gilumoj ir atsitokėjau. Tada grįžau ir išėjau an kelio.

Semeliškės – Bronė Urbonavičiūtė Bagačionkienė, g. 1933m. Maitigališkių k.

Vienai moteriai mirė sūnus. Ji labai pergyveno, labai verkė ir vis vakare, kai jau  visi eina miegot, eina an kapų ir jau dar nedavėjus šaukia:,,Petriuk, pasitik, Petriuk, pasitik“ lyg iš to skausmo. Vieną kartą, sako ji, atsisėdau ant kapo tvorelės  ir verkiu, ir šneku, kad žiūriu – eina vyras, koks tai.  Nuo kitos kapinių pusės. Veidas baltas baltas, tamsu, kad daveina arčiau – žiūriu gi kad neseniai palaidotas Dancevičia Pranas.  Išsigandau ir klausiu ,,Pranai, čia tu?“ kad ir dingo, kaip migla kokia.  Tai atėmė kojas, negaliu paeit, negaliu per tvorelę perkelt,  pasidariau kaip medinė kokia. Sako, namo parėjo tik 3 – čią valandą ryto ir pati neatsimena kaip. Tada nustojo tenai vaikščiot.

Paskui viena moteris pasakojo, kad sudegė jos brolienė, rado ją sudegusią. Tai naktį miegu, ji atėjo, užgulė ir spaudžia, pradėjau rėkt, sako, lyg viskas dingo. Tada ji pradėjo daug melstis už ją, tą brolienę, tada vėl prisisapnavo, kad atėjo ji, apsigaubus didele skara, veidą slepia, lyg kad sudegęs, jo nėra, ir dėkoja už maldas.

Semeliškės – Veronika Marcinkevičienė, g. 1946 m.

Mano tėvas numirė vasary, o kove aš gimiau. Nebuvo nei nuotraukų, nieko.

Gyvenom Semeliškėse, buvo viena gryčia, nei tvarto, nieko, nebuvo kur laikyt karvės ar ko.

Semeliškėse buvo žydų, tai našlės pragyvendavo jiem dirbdamos. Su pinigais būdavo sunku, visada pasiskolindavo pas žydą, paskui atidirbi. Mama skalbdavo ir ponams. Buvo valsčius, teismas,  mokykla, policininkai, buvo turtingų žmonių. Seniau žmonės pripažino sarmatą, nuodėmę. Vienoj troboj gyveno kartais ir 2 – 3 marčios vienam name su tėvais, valgyt virė paeiliui po savaitę, o tėvas buvo šeimininkas, visi jo klausė.  Žemę irgi dirbo bendrai. Kas norėjo užsidirbt, važiavo į Latviją, kiti – į Suvalkiją pas didesnius ūkininkus. Pirkia būdavo viena, didelė, kai kur buvo ir kambarių keletas, kaip kas gyveno. Daugiau žemės, didesni ir namai. Kazlauskienė tokia turėjo 18 vaikų, didelė šeimyna, tai jau užaugę kur nors išeina.

Jadvyga  Paulauskaitė Špakauskienė, g. 1928 m. Semeliškėse, gyv. Bijūnų k

Gyvenom prie labai gražių ežerų. Buvo du ežerai –  Vaisietis ir Garnis.  O tarp jų ir buva mūsų žemė. Tai, saka, po žeme irgi eina ežeras, koks tai vanduo tenai, lyg upė, iš viena ežera kitan,  susisiekia abudu ežerai, tai labai gera aura, visi žmonės ilgaamžiai, tikrai visi tenai gyvena iki 90 metų.

Pavasarį būna kryžiavos dienos, tai per jas geriausiai sodyt bulves.

Mano tėvuka brolis ir diedukas mokėja ir iš kortų burt.

Diedukas buvo kaimo šviesuolis. Dirbo žemę, sako, jis pats ir mėsą tvarkydavo, mokėjo, žinojo kada pjaut, kiek druskos dėt, nu viską. Sakė, negerai, jei moteris nemoka duonos kept. Atėjo marti, tai jis ją mokino duoną kept. 4 sūnūs, keturi broliai gyveno vienoj pirkioj, tai pečių kūreno, maistą gamino ir duoną kepė pagal eilę visos keturios marčios, tai išmokino ir nemokančią. Moterys, kai vyrai anksti  ryte dar saulei tekant išeina  pievų pjaut, kiek indienojus jau neša vyram ką nors pagaminį pusryčius. Saka, toj marti, norėdama jau vyrui parodyt, kad ji jau duoną minko, rankų nenusiprausė, nuėjo pievon su tešluotom rankomo, vyras bara ją, saka, kaip tu čia atėjai su tokiom rankom, aik, saka, greičiau rankas nusiplauk… tai va, kaip vyrai suprata.

Po kara labai visus kankina toj rusų kariuomenė – kas išėja kariaut, tai visko buva ir žuva ir sužeisti grįža, o kas ėja miškan, dar blogiau, beveik visi žuva arba slapstėsi. Budzylių kaime gyvena toks Pranukas. Jis nėja miškan, jam tėvas padarė tokią labai gerą slėptuvę. Į ją patekt galėjai tik perėjęs per aukštą, kur namas buvo sujungtas su tvartu, paskui ty kaip nusileisdavo ir pereidavo po pečium. Jis nemažai metų tenai slapstėsi, kavojosi, kai jau visus sutvarkė, išėja, užsiregistrava gal po kokių 7 metų. Saka, jis išeidava prie didelių darbų tėvam padėt, tai persirengia moteriškais rūbais ir bulves kasė taip, ir rugius su pjautuvu pjovė, jei pamato, kad kas ateina, tai slepiasi, bijojo kad išduos.

Po karo sunku buvo. Ateina naktį, ateina dieną ir visus pamaitink. Menu, namas dviejų galų, ty kitam gale stovi pečiukas, ty pakavoja skilandi. Jau nėra ko duot, o vėl atėjo. Ir ginkluoti. Diedukas neduoda, saka vaikai alkani bus, tada tėvas saka:,,Tėvai, atiduok, vaikai papasnikaus ir išaigs, o liks našlaičiais bus blogiau“ tai ir atidavė.

Semeliškės – Veronika Venskutonytė Nasutavičienė, g. 1942 m. Noškūnų k.

Tėvai buvo gimę Lojaus kaime, namai buvo maži,  o šeima didelė – broliai, seserys. Kai tėvas apsivedė, jam buvo 28 metai, mamai – 18.  Tada jie išvažiavo į Strėvos kaimą, 10 kilometrų nuo Semeliškių. Už Strėvos – Dergionys, tenai aš gimiau.  Tenai buvo didelis miškas, ėjom uogauti.  .Brolis gimė Pastrėvy, sesuo vėl Strėvoj, kitas brolis vėl Lojuje. Kai matininkai padalino žemę ir tėvas gavo savo dalį, ant savos žemės pasistatė namą, tėvas buvo pedantiškai tvarkingas, viską darė pats. Tėvas uždirbinėjo sau, todėl kilojomes.

Po vestuvių gal 4 – 5 metus mes gyvenom an butų, neturėjom savo vietos.  Gyvenom pas tokį Gudelį.  Mano šeimininkė buvo labai maloni, vis man patarinėjo. Sako, Stasele, būk atsargi, neturėk daug bendrų draugų, visko gyvenime būna – dažnai atkalbina. Tenai gimė Airytė. Iš kur toks vardas?  Tos šeimininkės sesuo gyveno Argentinoj.  Ji buvo nėsčia, kai jie svečiavosi Lietuvoje.  Grįžtant atgal į Argentiną labai tikrino sveikatą, bet nepastebėjo, kad ji nėščia. Taigi Airijoj juos sulaikė, ko tai užkliuvo ar dokumentai, ar kas ty buvo, bet ji pagimdė mergaitę. Buvo įdomu, kad to seniai nebuvo, kad pražioplintų.  Tada valstybė, visai neklausdama tėvų mergaitei davė Airytės vardą. Taip paskui ir liko. O man visai patiko, todėl ir savo dukrą pavadinom Airytės vardu.

Semeliškės – Stasė Sadauskaitė Nasutavičienė g. Dergionių k.

Diedukas tarnavo caro kariuomenėj 25 metus, tai parėjęs gavo iš dvaro dzesentiną žemės, jau turėjo apie 50 metų. Barboriškių dvara panelės buva 3 – Ana, Marija ir Izabelė. Menu dar kai buva sodas, seniau visi ėja dvaran dirbt, turėja po karvę, gyvena ty.

Sovietai kai užėja, viską iš panelių atėmė, tai, sako, jos ir mirė iš bado. Visai negalėja vaikščiot jau, bet neprašė niekieno pagalbos.

Semeliškės – Bronė Urbonavičiūtė Bagačionkienė, g.1933m. Maitygailiškių k.

Gyvenam už Semeliškių apie 2 kilometrai, miestelis tada dar nedidelis buva. Gyvena daug žydų, totorių buvo, rusų nemažai, kad lietuvių maža buva.

Bažnyčia gal statyta ant kokių senų kapinių, kad kai ty  dirbam, tai iškasdavam lavonų, nu kaulų. Paskui jau grindis dėjam, kasėm, irgi buva.

Seniau pirkios kaime buva be kaminų, nu kap pirtys, tik didesnės, gal kap tai išeidav tie dūmai. Stogai buvo šiaudiniai ar nendriniai, 40 metų išlaikydava. Šilumą gerai laikė.

Sklepų nebuva, kasė duobes laukuose ir bulvėm, ir burokam.

Gyvenam linksmai, vakarėlia buva. Mergos basos atėja, basos pašoka ir nuvėja, kai šalta – klumpės. Užtat dainos. Klausyk – vienam kaime, tai kitam. A, gražu. Valgyt nebuva, ale linksmi buva žmonės. Mėgam šposyt. Ryte gaspadorius žiūri – vežimo nėr. Kad an stoga.  Ir užtrauk tu man, ale stogas šiaudinis, žemas. Arba užlipam an stoga, uždengiam kaminą stiklu, nieka iš apačios nematyt, lyg neužsikišęs, o dūmai visi pirkion eina ir gana. Oi, kiek prisijuoki…

Mikaliūkštis Česlovas, g. apie 1925-30 m. Semeliškių k.

Seniau nebuvo cigarečių, niekas nepirka, tabaką augina patys savo daržuose. Darė taip. Ima didelius tabaka lapus.  Priveria an šniūrų ir abiem balkia pusėm prikabina troboj. Kiek balkių yra, tiek ir apkabina abiem pusėm. Pilna pirkia. Ir džiūsta. Tada tuos lapus štabeliuoja, suspaudžia, susuka ir padeda. Žiemos metu trupina, pjausta ir susideda mašnelėn. Kai jau pjauna baroną rudenį, tai mašnelę sudžiovina, sutvarka ir ją naudoja tabakui susidėt. Tą tarbelę iš mašnelės vyrai nešiojasi kasdien, saka, labai gerai laikėsi tabako kvapas, neišeidava. Prikiša pilną, tai kokiai savaitei turi. Tada iš to tabaka dara cigaretes.  Ima popieriaus, naudoja ir laikrašti, susikarpa tokiais gabaliukais, deda tabaką ir susuka cigaretę.  Paskui jau buva tokie lyg vamzdeliai popieriniai su tuščiu galu, tai ty prigrūda. Degtukų irgi buva mažai, menu, vieną degtuką skėlė an keturių dalių. Mokėja ir skiltuvu išskelt ugnį. Ima titnagą,  skudurą, padeda an akmeno ir skelia,  kol skuduras užsidega.

Mikaliūkštis Česlovas, g. apie 1925-30 m. Semeliškių k.

Nebuva elektros, gal po kara dar nebuva nei lempų,  menu, skaldė ir degina balanas.  Padara ožį, suskalda skalią pušinę pliauską, tas balanas stata ožin ir uždega. Apačioje po ožiu stovėja bliūdas su vandeniu, kad nenukrist kibirkštis. Keist tas balanas reikia.

Mikaliūkštis Česlovas, g. apie 1925-30 m. Semeliškių k.

Kulinarija

Buvi didelė šeima, nebuvom bagoti, tai ryte vieni aina prie gyvulių, darbų, o mama verda pusryčius. Kuria krosnį, verda daržovių mėsišką sriubą ir kepa kalną blynų. Prie burokėlių kepdavo bulvių su lupynom, kai jau pečius baigia kūrentis. Dar virė ir kruopas. Tai daugiausiai pusryčiai. Pietūs – sriuba ta pati, stovi pečiuje šiltai, tai šilta visą dieną, paskui kūgelis, babka kepta, virė ir mėsos, bet ne visada, dažnai prie didesnių darbų ar šventinėmis dienomis.

Kūgelį ar babką kepdavo terloj, tai atneša iš pečiaus karštą, ant medinės lentelės išverčia, pjausto ir valgo su varške ar pienu, rūgpieniu, ar su spirgučiais, su grietine, kaip kada.  Gale jau prėsma – kruopos. Jokių kompotų nebuvo. Jeigu ruduo, yra obuolių ar kitokių vaisių, tai eik sodan ir prisiskink, valgyk kiek nori ir kada nori. Žiemai džiovino daug obuolių, kriaušiukių, darė girą.

Vakarienė jau lengva – zacirka, rūgpienis su virtom bulvėm.

Sekmadienias dažnai kepė kakorus. Bulvių troškiniai.  Rudenį pjaudavo avis, gaidžiuką nukirsdavo, o kiaules pjovė žiemą. Pavasarį dažnai pjovė teliuką, Velykom pamerkavoja.

Sekmadieniais valgė riebiau.  Mėsytė buvo skani, sūdyta, parūkyta, raudona. Kumpiai, lašiniai, skilandiai – vasaros darbymečiams.

Žiemą vyrai važiuoja dirbt miškan, medžių pjaut, malkų daryt, tai prikepa lašinukų, prispirgina, uždeda an duonos, o kai kada ir žalių lašinių insideda.

Duoną visada kepė namie. Visi kaime mokėjo ir kepė iš savų rugių.

Pasnikai. Darė avižų, miežių kisielių. Nevalgė mėsos.

Pavasarį visi virė rūgštynes, paskui burokėlių lambelius.

Grybų buva. Žiemai niekas jų neruošė, nei agurkų nemarinava, niekas nemokėja, nebuva ir stiklainių. Dėja daug kopūstų, kubilus, burokėlius raugė.

Vasarą eidavom aviečiaut, riešutaut, vežė Kaunan parduot ir patys valgė, uogienių nevirė, nebuva cukraus.

Elektrėnai – Stasė Pranckevičienė, g. 1936 m. Mustenių k.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų