Lietuvos Prezidentui Antanui Smetonai –150

Prezidento Antano Smetonos sveikinimo kalba Vievyje (1927-09-06). Nuotrauka iš Virgilijaus Poviliūno kolekcijos

2024 metais sukako 150 metų nuo Antano Smetonos gimimo (1874-08-10) ir 80 metų nuo jo mirties (1944-01-09). A. Smetona įėjo į Lietuvos istoriją tapdamas pirmuoju mūsų valstybės prezidentu, bet neretai sulaukia kritiškų vertinimų dėl 1926 m. valstybinio perversmo, autoritarinio valdymo ir 1940 m. pasitraukimo iš Lietuvos. 1927 m. rugsėjo mėnesį prezidentas aplankė ir kelias dabartinės Elektrėnų savivaldybės teritorijos gyvenvietes: Vievį, Semeliškes, Kietaviškes ir kt.

Ankstyvoji visuomeninė ir politinė A. Smetonos veikla
A. Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Užulėnio kaime, Ukmergės rajone. Būdamas 14 metų jis baigė Taujėnų pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Palangos progimnazijoje, o dar vėliau mokslus tęsė Mintaujos gimnazijoje, kurioje buvo įsitraukęs į slaptos tautinės draugijos veiklą. Iš Mintaujos gimnazijos A. Smetona buvo pašalintas už atsisakymą kalbėti maldą rusiškai, bet gavęs Rusijos švietimo ministro leidimą 1897 m. baigė Peterburgo gimnaziją ir universitete pradėjo studijuoti teisę. 1902 m. baigęs universitetą, A. Smetona grįžo į Lietuvą, įsikūrė Vilniuje, dirbo advokato padėjėju, vėliau – Žemės banko tarnautoju. Netrukus įsitraukė į lietuvių visuomeninę, kultūrinę ir politinę veiklą. A. Smetona buvo daugelio kultūrinių organizacių narys, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, jo namuose dažnai rinkdavosi aktyvūs lietuvių inteligentai. Savo politinę karjerą 1902 m. A. Smetona pradėjo Lietuvos demokratų partijoje (LDP) ir per kelerius metus tapo vienu iš jos lyderių. Kaip LDP narys 1905 m. jis dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, tačiau 1907 m. iš šios partijos pasitraukė. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, A. Smetona įsitraukė į Draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti veiklą. Vokietijai okupavus Lietuvą, jis liko Vilniuje, nors nemažai aktyvių lietuvių visuomenės veikėjų pasitraukė į Rusiją. Žinomas ir aktyvus publicistas tapo viena ryškiausių asmenybių Lietuvos vi­suomeniniame gyvenime.

Vokiečiai stipriai alino okupuo­tą Lietuvos teritoriją, visus resursus skirdami karui. Sunkiomis okupacijos sąlygomis Lietuvos visuomenėje galutinai subrendo nepriklausomos valstybės idėja, tačiau vokiečiai griežtai kontroliavo ir varžė lietuvių politinę veiklą. 1917 m. prastėjant situacijai fronte, Vokietijos valdžia, siekdama išlaikyti savo įtakoje užimtas teritorijas, griebėsi naujos taktikos – pasinaudoti tautų apsi­sprendimo teise. Vokiečiai tikėjosi sukurti nominaliai nepriklausomas valstybes, kurios būtų visiškoje Vokietijos kontrolėje. Šiai idėjai realizuoti reikėjo čia gyvenusių tautų atstovų oficialiai išreikštos valios. Lietuvių aktyviausiems visuomenės veikėjams, tarp kurių buvo ir A. Smetona, vokiečiai leido suorganizuoti konferenciją ir jos metu išrinkti krašto tarybą. Ši institucija turėjo oficialiai deklaruoti formaliai nepriklausomos Lietuvos glaudžius santykius su Vokietija. Konferencija įvyko 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje, bet čia susirinkę delegatai nebuvo linkę besąlygiškai vykdyti visų vokiečių planų. Vilniaus konferencijoje buvo išrinkta 20 asmenų į Lietuvos Taryba, o jos pirmininku tapo A. Smetona. 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba paskelbė pareiškimą apie Lietuvos valstybės atstatymą bei amžiną ir tvirtą sąjungą su Vokietija. Tačiau vokiečių vadovybė Lietuvos nepriklausomybės pripažinti neskubėjo, tik siekė pasinaudoti šiuo pareiškimu savo tikslams. Lietuvos Taryboje kilo pasipiktinimas ir vidiniai nesutarimai. Galiausia buvo nuspręsta skelbti Lietuvos nepri­klausomybę neįsipareigojant vystyti glaudžių santykių su Vokietija. Tačiau keli Tarybos nariai pareikalavo, kad A. Smetona pasitrauktų iš pirmininko posto, užleisdamas jį tautos patriarchui Jonui Basanavičiui (1851–1927). 1918 m. vasario 16 d. J. Basanavičiaus pirmininkaujama Taryba paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. A. Smetona tapo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataru ir iškart po pasirašymo vėl išrinktas Tarybos pirmininku. Prasidėjo ilgas ir sudėtingas darbas kuriant suverenią valstybę, o A. Smetona turėjo būti lyderiu šiame procese.
1918 m. lapkričio mėn. buvo priimta Laikinoji Konstitucija, kuri reglamentavo, kad įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso Lietuvos Tarybai, o vykdomoji – Tarybos prezidiumui (kurio pirmininku buvo A. Smetona) ir ministrų kabinetui. Užimti ministro pirmininko postą pakviestas A. Smetonos bendražygis Augustinas Voldemaras (1883–1942). Tačiau metų pabaigoje Lietuvai iškilo egzistencinė grėsmė – Rusijos bolševikų puolimas. Priešų daliniams artinantis prie Lietuvos, gruodžio 19–21 d. Tarybos prezidiumo pirmininkas A. Smetona ir ministras pirmininkas A. Voldemaras išvyko į Vokietiją. Toks politinių lyderių poelgis agresijos akivaizdoje buvo vertinamas nevienareikšmiškai. Abu vadovai sulaukė kaltinimų pabėgus ir palikus valstybę pavojuje, tačiau Berlyne A. Smetona atliko svarbų darbą, suderėjo didžiulę paskolą, vėliau ieškojo paramos Skan­dinavijos šalyse. Jis aktyviai dirbo dėl Lietuvos valstybingumo pri­pažinimo.

Pirmasis Lietuvos Prezidentas
Lietuvoje šalies gynybą organizuoti ir kariuomenę kurti energingai ėmėsi naujai suformuota Mykolo Sleževičiaus (1882–1939) vy­­riausybė. Valstybę kurti teko karo sąlygomis, o tarp kairiųjų ir dešiniųjų Lietuvos politikų nebuvo vienybės. Dėl nesutarimų su Valstybės Taryba 1919 m. kovo 6 d. M. Sleževičiaus vyriausybė atsistatydino. Nau­juoju ministru pirmininku buvo paskirtas Pranas Dovydaitis (1886–1939), bet ir jo vyriausybė netrukus žlugo, o pastangos sudaryti nau­ją, stabilų ministrų kabinetą nedavė rezultatų. Tokioje sudėtingoje situacijoje išryškėjo stipraus ir didelį autoritetą turinčio valstybės vadovo – prezidento poreikis. 1919 m. kovo 28 d. pagrindinių Lietuvos politinių partijų atstovai sutarė Laikinojoje Konstitucijoje įvesti prezidento instituciją. Pirmuoju Lietuvos prezidentu nuspręsta išrinkti A. Smetoną, kuris tuo metu buvo Danijoje. Jis buvo skubiai iškviestas į Lietuvą ir kovo 31 d. iškilmingai sutiktas Kauno geležinkelio stotyje. Balandžio 4 d. Valstybės Tarybos posėdyje A. Smetona buvo oficialiai išrinktas pirmuoju Lietuvos Prezidentu ir balandžio 6 d. davė priesaiką. Prezidentas gavo pakankamai plačius įgaliojimus, tačiau jie buvo laikini. Nuolatinę valstybės santvarką turėjo nustatyti demokratiškai išrinktas Steigiamasis Seimas, kaip buvo numatyta Nepriklausomybės akte.
Pagrindinis A. Smetonos, kaip valstybės vadovo, uždavinys buvo apginti nepriklausomybę nuo Lietuvą užpuolusių bolševikų ir 1919 m. liepą įsiveržusių bermontininkų (rusų baltagvardiečiai, vadovaujami Pavelo Bermonto-Avalovo), o tuomet organizuoti Steigiamojo Seimo rinkimus. Abi užpuolikų iš Rusijos armijos iki 1919 m. pabaigos buvo išvytos, tačiau pavasarį prasidėjo kariniai konfliktai su Lenkija, kurios vadovas Juzefas Pilsuds­kis (1867–1935), remdamasis istoriniu Abiejų Tautų Respublikos motyvu, siekė federacinės valstybės, į kurios sudėtį turėjo įeiti ir Lietuva. Lenkijos ir Lietuvos santykiai buvo įtempti iki pat 1939 m.
Vis dėlto 1920 m. Lietuvos vidaus situacija jau leido organizuoti Steigiamojo Seimo rinkimus, kurie vyko balandžio 14–15 dienomis. A. Smetona rinkimuose dalyvavo kartu su Tautos pažangos partija (TPP), kurios kandidatų sąraše taip pat buvo J. Basanavičius, J. Tumas-Vaižgantas (1869–1933), M. Yčas (1885–1941), A. Voldemaras. Rinkimuo­se TPP surinko tik 1,7 % rinkėjų balsų ir negavo nei vieno mandato Steigiamajame Seime. Gegužės 15 d. po iškilmingų pamaldų Kauno katedroje ir kariuomenės parado Rotušės aikštėje, Kauno miesto teatro rūmuose įvyko Steigiamojo Seimo atidarymas. Seimo narius pasveikinęs A. Smetona pranešė, kad laikinoji valdžia baigia savo darbą ir pasitraukia iš pareigų, perduodama krašto valdymą aukštajam susirinkimui. Prezidentas ir vyriausybė kurį laiką dar ėjo savo pareigas, kol buvo pasirengta valdžios perdavimui. Birželio 12 d. Steigiamasis Seimas paskelbė Laikinąją Lietuvos Konstituciją, kuri numatė, kad piliečių išrinktas Parlamentas renka prezidentą, pastarasis skiria ministrą pirmininką, o jis sudaro ministrų kabinetą. Birželio 19 d. prezidentūroje (Kaune) A. Smetona valstybės vadovo pareigas perdavė Steigiamojo ­Seimo pirmininkui Aleksandrui Stulginskiui (1885–1969).

Opozicijos politikas
Praradęs aukščiausią šalies postą, A. Smetona dar kurį laiką dirbo valstybės tarnyboje. 1920 m. rudenį, nustatant valstybinę sieną su Latvija, jis buvo

Lietuvos delegacijos pirmininku. Daug dėmesio A. Smetona skyrė Tautos pažangos partijos reikalams, tačiau tautininkai liko be mandatų ir 1922 m. bei 1923 m. vykusiuose rinkimuose į Seimą. 1923 m. pradžioje A. Smetona pradėjo dirbti dėstytoju Lietuvos universitete, o netrukus paskiriamas vyriausybės įgaliotiniu Klaipėdos krašte. Panašu, kad vyriausybės įgaliotinio pareigos nepatenkino A. Smetonos ambicijų ir po kelių mėnesių jis atsistatydino.
Pirmasis Prezidentas įsijautė į opozicionieriaus vaidmenį ir ėmėsi kritikuoti Lietuvos valdžią, o už tai ne kartą susilaukė baudų. To meto įstatymai draudė publikuoti straips­nius, skatinančius nepasitikėjimą valdžia. 1923 m. rudenį A. Smetonos redaguojame laikraštyje „Vairas“ buvo išspausdintas A. Voldemaro straipsnis, kritikuojantis tuometį ministrą pirmininką Ernestą Galvanauską (1882–1967). A. Smetonai, kaip „Vairo“ redaktoriui, buvo skirta 2000 litų bauda, o jos nesumokėjus – dviejų mėnesių areštas. A. Smetona baudos nesumokėjo ir lapkričio 10 d. buvo suimtas bei įkalintas Kauno kalėjime. Šis įvykis tapo sensacija Lietuvoje, visuomenė per keturias dienas surinko baudai reikiamą sumą ir A. Smetona lapkričio 14 d. buvo paleistas.
1924 m. rugpjūtį Tautos pažangos partijai susijungus su Lietuvos žemdirbių sąjunga, įkuriama Lietuvos tautininkų sąjunga (LTS), o jos garbės pirmininku tapo A. Smetona. 1926 metų Seimo rinkimuose LTS pasisekė iškovoti 3 mandatus ir į Parlamentą pateko A. Smetona, A. Voldemaras bei V. Mironas (1880–1953). Naujasis Seimas darbą pradėjo birželio 2 d., o jame daugumą turėjo kairieji. Valstiečiai liaudininkai, socialdemokratai ir tautinių mažumų atstovai suformavo koaliciją. Birželio 7 d. Seimo posėdyje valstiečių liaudininkų atstovas dr. Kazys Grinius (1866–1950) buvo išrinktas prezidentu. Rinkimuose buvo ir A. Smetonos kandidatūra, tačiau už ją balsavo tik keli parlamentarai.

Grįžus į valdžią
K. Grinius vyriausybę suformuo­ti pavedė M. Sleževičiui. Politinė situa­cija Lietuvoje aiškiai pasikeitė, valdžia buvo liberalesnė, panaikinta karo padėtis (galiojusi dėl konfliktų su Lenkija), paleisti politiniai kaliniai, sumažinta kariuomenė, vis drąsiau ėmė reikštis lietuvių komunistai. Tokiais kardinaliais pokyčiais nepatenkinti ir valstybei grėsmę įžvelgiantys Lietuvos kariuomenės karininkai, vadovaujami majoro Povilo Plechavičiaus (1890–1973), gruodžio 17 d. surengė valstybinį perversmą, privertė atsistatydinti prezidentą K. Grinių, o užimti valstybės vadovo pareigų pakvietė A. Smetoną. Gruodžio 19 d. Seimo posėdyje buvo paskelbti nauji Respublikos Prezidento rinkimai. Valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai šiame posėdyje nedalyvavo. Prezidentu išrinktas A. Smetona, o ministru pirmininku paskirtas A. Voldemaras.
Antrą kartą prezidentu tapęs A. Smetona siekė įtvirtinti savo valdžią. 1927 m. balandžio 12 d. prezidentas paleido Seimą, o naujų rinkimų neskelbė. Vidaus politika vėl tapo griežtesnė. A. Smetona, siekdamas pakelti savo įvaizdį visuomenės akyse, 1927 m. vasarą ir rudenį pats keliavo po Lietuvos miestelius, susitikdamas su vietiniais gyventojais. Jis stengėsi nuraminti žmones ir įtikinti juos naujos valdžios sprendimų pozityvumu. Rugsėjo pradžioje, tokios­ išvykos metu, prezidentas aplankė ir kelias dabartinės Elektrėnų savivaldybės teritorijos gyvenvietes: Vievį, Kietaviškes, Semeliškes ir kt.
Rugsėjo 4 d. A. Smetona, lydimas vidaus reikalų ministro Igno Musteikio (1890–1960), kariuomenės vado generolo Silvestro Žukausko (1860–1937), pulkininko Vlado Skorupskio (1895 – 1981) ir policijos inspektoriaus Vaclovo Goštauto (1900–1962) išvyko į Trakų apskritį. Rugsėjo 4 d. prezidentas aplankė Rumšiškes, Kruonį, Žiežmarius. Rugsėjo 5 d. rytą A. Smetona išvyko link Aukštadvario. Pakeliui sustojęs Strėvininkuose, prezidentas aplankė senelių prieglaudą, prieglaudos bažnytėlę (kurioje už jį buvo atlaikytos pamaldos), stačiatikių cerkvę ir liuteronų kirchę. Garbingą svečią iškilmingai sutiko vietos ūkininkai su orkestru. Iš Strėvininkų prezidento delegacija išvyko į Kietaviškes, pravažiuodama pro Ašakienių kaimą, kuriame taip pat buvo iškilmingai sutikta ir pasveikinta. Kietaviškėse prezidentą su duona ir druska sutiko viršaitis Jurgis Cibulskas, Šaulių, Ūkininkų sąjungos, pavasarininkų ir mokytojų atstovai. Atvykusį į bažnyčią A. Smetoną pasveikino Kietaviškių klebonas Antanas Pakštys (1870–1937), kuris už prezidentą ir vyriausybę atlaikė pamaldas, o po jų garbingus svečius pakvietė į kleboniją vaišių. Iš Kietaviškių prezidento delegacija išvyko link Semeliškių. Semeliškėse A. Smetoną pasveikino viršaitis Bronius Stosiūnas, ūkininkų, mokyklų, buvusių karių ir šaulių, žydų bei rusų atstovai. Semeliškėse prezidentas aplankė trijų konfesijų maldos namus: katalikų bažnyčią, rusų cerkvę ir žydų sinagogą. Maldos namuose jį sutiko kunigas Juozapas Balčiūnas (bažnyčioje), šventikas Nedeckis (cerkvėje) ir rabinas Moišė Šeškinas (sinagogoje). Iš Kietaviškių prezidentas išvyko į Aukštadvarį, kuriame ir nakvojo.
Rugsėjo 6 d. rytą A. Smetona su savo palyda išvyko link Vievio. Pakeliui jis dar kartą sustojo Semeliškė­se, pravažiavo pro Karkučius ir Pakalniškes. Prie Vievio prezidento delegaciją sutiko šauliai dviratininkai, o pačiame mieste ant garbės vartų puikavosi užrašas „Sveikas, Aini Gedimino“. Prie vartų išsirikiavę laukė savanoriai, šauliai, sporto organizacijų atstovai ir mokyklos mokiniai. Į Vievį atvykusiam A. Smetonai mergaitės įteikė gėlių, prezidentą pasveikino viršaitis Leo­nardas Stakauskas (1886–1973) ir žymusis visuomenininkas Jurgis Milančius (1869–1956), buvo sugiedotas himnas, delegacijos nariai apjuosti vainiku. Prezidentas pasakė iškilmingą kalbą ir padėkojo už priėmimą. A. Smetonos vizito metu Vievio bažnyčia buvo pastatyta dar tik iki langų, todėl klebonas Juozapas Mincevičius (1888–1955) prezidentą priėmė ir pamaldas atlaikė kapinių koplytėlėje. A. Smetona Vievyje taip pat aplankė cerkvę ir sinagogą. Po apsilankymų maldos namuose klebonas J. Mincevičius pre­zidentą ir jo palydovus pakvietė vaišių klebonijoje. Vaišės truko apie valandą. Išvykęs iš Vievio A. Smetona tą pačią rugsėjo 6 d. dar apsilankė Žasliuose ir Kaišiadoryse, o vidurnaktį grįžo į Kauną.
Savo autoritarinę valdžią A. Smetona juridiškai įtvirtino 1928 m. Konstitucijoje, kurioje prezidento galios buvo stipriai išplėstos. Su ilgamečiu bendražygiu ministru pirmininku A. Voldemaru prezidento interesai galiausiai išsiskyrė, tad 1929 m. rugsėjo mėnesį vyriausybės vadovu buvo paskirtas puikiai ekonominius ir ūkinius reikalus išmanantis Juozas Tūbelis (1882–1939), šiose pareigose išbuvęs iki 1938 m. XX a. 4-ajame dešimtmetyje vystėsi Lietuvos pramonė, modernėjo miestai, gerėjo švietimas, buvo aktyvus kultūrinis gyvenimas. Nors politinės iniciatyvos visuomenėje buvo stipriai suvaržytos, tačiau paprasti piliečiai, nedemonstruojantys nepasitenkinimo valdžia, gyveno pakankamai laisvą gyvenimą. Tačiau artėjant Antrajam pasauliniam karui Lietuva sulaukė agresyvių reikalavimų iš užsienio.
Didelį smūgį A. Smetonos valdžios autoritetui sudavė 1938 m. kovo 17 d. Lietuvai įteiktas Lenkijos ultimatumas, kuriame reikalauta užmegzti diplomatinius santykius, o priešingu atveju grasinta karu. Lietuva ultimatumą priėmė, tačiau visuomenėje tai sukėlė didžiulį nepasitenkinimą. Kitais metais sulaukta dar vieno ultimatumo. Nacistinė Vokietija 1939 m. kovo 20 d. pareikalavo atiduoti Klaipėdos kraštą. Įvertinus karinės jėgos persvarą, šis ultimatumas taip pat buvo priimtas. Tų pačių metų rugpjūčio 23 d. tarp nacistinės Vokietijos ir SSRS buvo pasirašyta nepuolimo sutartis – Molotovo-Ribentropo paktas. Pagal pirminę šios sutarties slaptųjų protokolų versiją, Lietuva buvo palikta Vokietijos įtakos sferai. Vokiečiai tikėjosi, kad Lietuvos valdžia sutiks su jų pasiūlymu drauge pulti Lenkiją ir atsiimti Vilniaus kraštą. A. Smetona prasidėjusiame kare nusprendė laikytis neutralumo. Lenkiją iš Rytų ir Vakarų okupavusios SSRS ir nacistinė Vokietija rugsėjo 28 d. pakoregavo Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius protokolus, Lietuvą perleidžiant SSRS įtakos sferai. Netrukus Lietuvos atstovai buvo pakviesti į Maskvą derybų. Spalio 2 d. į SSRS sostinę išvyko Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio (1896–1991) vadovaujama delegacija. Šiose derybose SSRS valdžia ultimatyviai reikalavo, kad Lietuva į savo teritoriją įsileistų Raudonosios armijos dalinius, o už tai žadėjo atiduoti Vilnių ir Vilniaus kraštą, priešingu atveju grasinant karu. Lietuvos valdžia buvo priversta sutikti.
1940 m. gegužę Maskva pradėjo kaltinti Lietuvos valdžią grobiant sovietų kariškius, o netrukus paskelbtas dar vienas ultimatumas – sudaryti naują (SSRS palankią) vyriausybę ir į Lietuvos teritoriją įsileisti neribotą kontingentą sovietinės armijos. Birželio 15 d. naktį įvyko liūdnai pagarsėjęs paskutinis Lietuvos vyriausybės posėdis, kuriame buvo svarstomas šis SSRS ultimatumas. Prezidentas A. Smetona ragino vyriausybę ginklu priešintis SSRS ultimatumui, tačiau didžioji dauguma ministrų pasisakė už ultimatumo priėmimą. A. Smetona suprato, kad SSRS valdžia sieks juo, kaip prezidentu, pasinaudoti vykdant Lietuvos okupaciją ir aneksiją, todėl nusprendė pasitraukti į užsienį (sakė nenorintis savo rankomis subolševikinti Lietuvos). Birželio 15 d., Lietuvos vyriausybei priėmus SSRS ultimatumą, prezidentas A. Smetona pavedė ministrui pirmininkui Antanui Merkiui (1887–1955) jį pavaduo­ti, teisinantis sunegalavimu, o pats pradėjo ruoštis pasitraukimui iš šalies. Apie 15 val. prezidentas kartu su savo šeima ir keliais karininkais išvyko iš Kauno link sienos su Vokietija. Tuo metu į Lietuvą jau skrido SSRS vyriausybės ypatingasis įgaliotinis Vladimiras Dekanozovas (1898–1953). SSRS valdžia buvo suinteresuota okupaciją ir aneksiją įvykdyti kaip įmanoma labiau tei­siškai ne­priekaištingai, pasiremiant Lietuvos politikais ir teisės aktais. Taigi, prezidento pasitraukimas į užsienį, šiems okupantų planams sukėlė didelių teisinių nepatogumų.

Pasitraukus iš Lietuvos
Į Kauną atvykęs V. Dekanozovas, bandė sugrąžinti pasitraukusį Lietuvos prezidentą. Tačiau A. Smetona birželio 15 d. vakare pasiekė Kybartus ir apie vidurnaktį kirto Vokietijos sieną. Vokietijos valdžia suteikė Lietuvos prezidentui prieglobstį, tačiau, remdamasi sutartimis su SSRS, ribojo jo politinę veiklą. 1940 m. rugsėjo 18 d. A. Smetona su šeima iš Vokietijos pasitraukė į Šveicariją. Lapkričio 23 d. Berne prezidentas susitiko su Lietuvos diplomatais. Šiame susitikime A. Smetona atgaline data (birželio 15 d.) pasirašė „Kybartų aktus“, kuriais Lietuvos diplomatinės tarnybos šefą Stasį Lozoraitį (1898–1983) paskyrė ministru pirmininku.
Europoje A. Smetona nenorėjo pasilikti ir ryžosi keliauti į JAV. Jis tikėjosi, kad galingiausioje pasaulio valstybėje, nepripažinusioje Lietuvos okupacijos, galės nuveikti daugiau negu Antrojo pasaulinio karo baisumus išgyvenančioje Europoje. 1941 m. kovo 10 d. A. Smetona atvyko į Niujorką. Balandžio 1 d. jis susitiko su JAV valstybės departamento įgaliotiniu Sumneriu Velesu (Sumner Welles) (1892–1961), o balandžio 18 d. buvo priimtas prezidento Franklino D. Ruzvelto (1882–1945). JAV lietuviai A. Smetoną vertino nevienareikšmiškai – toli gražu ne visi jį rėmė, tačiau nepaisant to, jis pats neatsitraukė nuo politinės veiklos. 1944 m. sausio 9 d. JAV Klivlendo mieste pirmasis nepriklausomos Lietuvos prezidentas žuvo gaisre, mediniame name, kuriame tuo metu gyveno. Po jo žūties būta įtarimų, kad gaisrą sukėlė Maskvos agentai, norėję atsikratyti A. Smetona, tačiau neginčijamų įrodymų tokiems kaltinimams nerasta.

Elektrėnų krašto muziejaus vedėjas Tomas Petrauskas