Lietuvos dainų šventės metraštis ir paraštės

Artėja šimtmetį mininti Lietuvos dainų šventė „Kad giria žaliuotų“, Seimas 2024-uosius paskelbė ir Dainų šventės metais, pabrėžiant, kad 1924 m. rugpjūčio 23−25 d. Kaune pirmą kartą surengta Lietuvos Dainų šventė (tuomet Dainų diena) yra vertinga Lietuvos kultūrinės tapatybės dalis, pasižyminti iš­skirtinėmis išraiškos formomis, suburianti įvairių sričių ir kartų meno kolektyvus, ugdanti visuomenės kū­rybines galias, užtikrinanti tradicijų išsaugojimą ir tęstinumą. Elektrėnų krašto meno kolektyvai buvo neatskiriama Dainų švenčių dalis.

37 tūkstančiai dalyvių
Dar kovo mėnesio pabaigoje buvo paskelbta, kad šimtmetį mininti Lietuvos dainų šventė „Kad giria žaliuotų“ dalyvaus: Dainų dienoje – 13 700, Šokių dienoje – 9188,  Folkloro dienoje – 6129, Ansamblių vakaro programoje – 3709 atlikėjai. Šimtmetį mininčioje Lietuvos dainų šventėje pasirodys ir Elektrėnų kultūros centro moterų choras „Eldija“(vad. G. Garmašaitė -Balienė), Elektrėnų meno mokyklos jaunių choras (vad. L. Mažuolytė), Elek­trėnų kultūros centro folkloro ansamblis ir kapelija „Runga“ (vad. R. Vaičekonytė-Chveduk ir V. Dainys), Elektrėnų kultūros centro vyresniųjų liaudiškų šokių grupė „Vijūnas“ (vad. A.Pačėsienė), Vievio gimnazijos jaunių choras (vad. D. Davidavičienė), Vievio gimnazijos jaunimo mišrus choras (vad. D. Davidavičienė), Vievio kultūros centro moterų choras „Vieva“ (vad. R. Kraucevičiūtė), Vievio kultūros centro kamerinis mišrus choras „Con moto“, Vievio kultūros centro senjorų choras (vad. R. Kraucevičiūtė), Vievio kultūros centro dramos būrelis „Vievio te­atras“ (vad. V. Mikalauskas).

Pirmosios pasaulyje
1843 m. birželio 25 d. Šveicarijoje, Ciuriche, surengta pirmoji dainų šventė pasaulyje. Joje dalyvavo 80 chorų, 2100 dainininkų. 1935 m. Šveicarijoje, Bazelyje, vyko didžiausia tokio pobūdžio šventė šalyje, kurioje dalyvavo 166 chorai, 12 tūkst. dainininkų.
1845 m. Dainų šventė surengta Vokietijoje, Viurcburge. Vokiečių dainų šventės pasižymėjo monumenta­lumu, didingumu, vykdavo ant di­džiulių bažnyčių laiptų, aikštėse, vėliau – stadionuose. Paskutinė Dainų šventė Vokietijoje vyko 1928 m. Hanoveryje, joje dalyvavo 44 tūkst. dalyvių.
Deja, šios didingos šventės iki šių dienų neišliko, o Estijos, Latvijos ir Lietuvos dainų ir šokių švenčių tradicija  2003 m. įtraukta į UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą, 2008 m. ši tradicija įrašyta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Ir Baltijos šalyse, Suomijoje
1869 m. Tartu mieste vyrų dainininkų draugijos „Vanemuine“ iniciatyva surengta Estijos dainų šventė, kurioje dalyvavo 46 chorai, 789 dainininkai, 56 muzikantai, susirinko apie 15 tūkst. žiūrovų. Septintoje dainų šventėje 1910 m. dalyvavo ir vaikų chorai bei simfoninis orkestras. Tarpukario metais Estijoje surengtos keturios visuotinės dainų šventės (1923 m., 1928 m., 1933 m., 1938 m.). Pokario metų estų dainų šventėse skambėjo kompozitorių Domo Andrulio, Eduardo Balsio, A. Andriulio, Zigmo Venckaus bei lietuvių liaudies dainos.
Pirmąją visuotinę Latvijos dainų šventę 1873 m. Rygoje surengė Rygos latvių draugija. Joje dalyvavo 45 chorai, 1003 dainininkai ir 16 muzikantų orkestras. Iki Pirmojo pasaulinio karo surengtos dar keturios visuotinės latvių dainų šventės. Tarpukario metais Latvijoje surengtos keturios dainų šventės (1926 m., 1931 m., 1933 m., 1938 m.). 1931 m. dainų šventėje dalyvavo 100 dai­nininkų iš Lietuvos. Pokario latvių dainų šventėse šokti lietuvių liaudies šokiai „Malūnėlis“, „Rugučiai“ ir kt.
1884 m. Juveskiulėje Liaudies švietimo draugija surengė pirmąją Suomių dainų šventę. Joje dalyvavo šeši chorai (314 dainininkų) ir šeši orkestrai (76 muzikantai). Iki Pirmojo pasaulinio karo Suomijoje buvo surengta šešiolika dainų švenčių.

Kodėl Lietuvoje prasidėjo vėliau?
Kodėl Lietuvoje dainų šventės prasidėjo vėliau negu kaimyninėse Baltijos šalyse? Turbūt tai lėmė istorinės aplinkybės, vėlai panaikinta baudžiava, lietuvių kalbos draudimo metai. 1905–1907 m., prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo  ketinimų surengti Dainų šventę, bet jie nebuvo įgyvendinti.
1906 m. „Vilniaus žiniose“ buvo paskelbtas sumanymas surengti visos Lietuvos dainų šventę. Ji neįvyko dėl organizacinių nesutarimų.
1909 m. kompozitorius Stasys Šimkus pirmasis sujungė keletą chorų viename koncerte Jurbarke. Surengti liaudies chorų šventę 1914 m. rugpjūčio 16 d. Marijampolėje sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas.

This slideshow requires JavaScript.

Mažoji Lietuva uždainavo anksčiau
Tiesa, Mažoji Lietuva uždainavo anksčiau. 1895 m. vasario 17 d., minint lietuviškos draugijos „Birutė“ dešimtmečio jubiliejų, Tilžėje pirmą kartą uždainavo lietuviškas choras. 1895 m. gruodžio 2 d. įsteigta Tilžės lietuvių giedotojų draugija, kuriai vadovavo filosofas ir rašytojas Vydūnas (Vilius Storosta, 1868–1953), kurio gimimo 155-ąsias metines pernai minėjome. Tilžės lietuvių giedotojų draugija rengė vaidinimus, koncertus, vakarus, Jonines Tilžėje, Klaipėdoje, Gumbinėje, Verdainėje, Rusnėje, Ragainėje, Juodkrantėje, Smalininkuose. Į renginius susirinkdavo iki 1000 žmonių. Šventės vadintos žieminėmis, vasarinėmis lie­tuvių šventėmis, o 1902 m. pavadintos dainų šventėmis.

Pirmoji – Kaune
Pirmoji Dainų diena surengta 1924 m. rugpjūčio 23 ir 25 d. Kaune, Parodų aikštėje. Joje dalyvavo 86 chorai (apie 3000 dainininkų). Dainų dienos vyriausieji dirigentai – Juozas Naujalis, Stasys Šimkus ir Julius Štarka. Chorai sudainavo 36 dainas (22 liaudies dainas ir 14 originalių lietuvių kompozitorių). Be didmiesčių ir apskričių centrų chorų, šventėje dalyvavo Antašavos, Ylakių, Kavarsko, Kybartų, Klovainių, Krakių, Mosėdžio, Pasvalio, Radviliškio, Simno, Surviliškio, Sintautų, Sedos bažnytiniai chorai.
Šventei buvo rimtai ruoštasi. 1923 m. gruodžio 22 d. Švieti­mo ministerijoje vyko nedidelio iniciatorių būrelio pasitarimas, per kurį muzikas Juozas Žilevičius pranešė, kad Dainų šventėje pageidauja dalyvauti 109 chorai.
Per 1924 m. vasario 23 d. surengtą posėdį nuspręsta būsimą renginį pavadinti Dainų diena. Liepos 7–28 d. pagal iš anksto paskelbtą grafiką vyr. dirigentai S. Šimkus ir J. Štarka vyko į 31 vietovę tikrinti, kaip pasirengę chorai. Į pirmąją šventės dieną buvo parduoti 11 842 bilietai, o į ant­rąją kiek mažiau – 7895.

Antroji ir trečioji Dainų šventės
1928 m. liepos 1 d. Kaune surengta antroji Lietuvos dainų šventė. Joje dalyvavo apie 6000 dainininkų, programoje skambėjo 21 kūrinys. Šventėje kaip svečiai dalyvavo Rygos lietuvių „Šviesos“ choras, kuriam vadovavo kom­pozitorius, var­gonininkas, dirigentas ir pedagogas Juozas Karosas. Aikštėje 250 moksleivių atliko gimnastikos pratimus. Jiems akompanavo choras, dainuodamas populiarias liaudies dainas. Šešios jų pakartotos iš pirmosios Dainų dienos programos. Šventėje dalyvavo 51 bažnytinis, 22 gimnazijų ir kitų mokyklų bei 19 įvairių draugijų ir organizacijų chorų. Trečią Dainų šventę nutarta skirti Vytauto Didžiojo 500-osioms mirties metinėms paminėti. 1930 m. kovą vykusiuose chorvedžių kursuose dalyvavo 115 chorų vadovai. Chorų pasirengimą tikrino muzikai J. Štarka, Aleksandras Kačanauskas, Nikodemas Martinonis ir Jonas Bendorius. 1930 m. birželio 20 d. Kauno miesto estradoje surengtoje Dainų šventėje dalyvavo 30 šaulių, 23 pavasarininkų, 9 ateitininkų, per 60 bažnytinių chorų (apie 6000 choristų), sudainuoti 24 kūriniai.

Dar žiupsnelis istorijos
1927 m. birželio 6 d. surengta pirmoji Klaipėdos krašto lietuvių dainų šventė, kurioje dalyvavo 12 chorų, 800 dainininkų ir 100 muzikantų orkestras. Šventėje atlikta 18 vokalinių kūrinių. Antrasis šio krašto dainos mėgėjų sambūris vyko 1933 m. birželio 4–5 d., trečiasis – 1938 m. liepos 9–10 d., joje dalyvavo apie 2000 dainininkų.
Nuo 1930 m. Lietuvoje – Telšiuo­se, Panevėžyje, Marijampolėje, Ukmergėje – rengtos regioninės moksleivių dainų ir sporto šventės. 1934 m. Kaune įsteigti Aukš­tieji kūno kultūros kursai, į kuriuos, kaip privaloma disciplina, įtrauktas ir tautinis šokis. 1941 m. įsteigti Liaudies meno rūmai – Dainų švenčių būstinė (nuo 1990 m. Lietuvos liaudies kultūros centras).
1946 m. Dainų šventėje dalyvavo 188 chorai (11 778 dainininkai), skambėjo 5 kompozitorių sukurtos ir 15 lietuvių liaudies harmonizuotų dainų. Nuo 1950 m. respublikinės dainų šventės reguliariai rengtos kas penkeri metai.

Estrada Vingio parke – nuo 1960-ųjų
1960 m. pagal estų architektų projektą pastatyta Vingio parko estrada. Tų metų Dainų šventėje pirmą kartą pasirodė 23 dainų ir šokių ansambliai, kurie atliko 7 kūrinius, ir 76 kaimo kapelos (827 muzikantai). Tais metais per Dainų šventę pirmą kartą vyko Respublikinė liaudies meno paroda. 1964 m. surengta pirmoji Respublikinė moksleivių dainų šventė. Joje dainavo 219 chorų, 245 liaudies šokių rateliai, 159 skudučių, pučiamųjų, akordeonų ir simfoniniai orkestrai (24 088 dalyviai).
Spaudos konferencijoje 2024 m. balandžio 15 d. Vingio parke priešais estradą organizatoriai pristatė šimtmečio Dainų šventės akcentus žiniasklaidai. Renginyje Vilniaus miesto meras Valdas Ben­kunskas sakė, jog Dainų šventei Vingio parko estradą pakako tik kosmetiškai atnaujinti.

Lėmė ir specialybės pasirinkimą
Kelių Dainų švenčių „mo­hikanų“ iš Elektrėnų ir šiemet dalyvausiančių savivaldybės kolektyvų vadovų pasiteiravome, kas jiems yra Dainų šventės? Kokie jų prisiminimai apie Dainų šventes?
Rita Jurgaitienė, ilgai dirbu­si Elektrėnų vaikų muzikos mokyklos mokytoja ir beveik ketvirtį amžiaus vadovavusi kultūros namų vyrų chorui „Energetikas“ ir moterų chorui, vyrų ir moterų vokalinių ansambliams, kurie buvo respublikinio konkurso „Sidabriniai balsai“ laureatai, sakė, kad pirmoji Dainų šventė, kurioje dalyvavo būdama mokinė, jai buvo labai įsimintina, turbūt  turėjo poveikio ir specialybės pasirinkimui. Parvažiavusi iš Dainų šventės namo dirigavo ir viščiukams, ir vaikų kompanijai, nuvažiavusi pas tetą, o vėliau apsisprendė stoti mokytis chorvedybos ir įstojo į Panevėžio muzikos technikumą.
Nors gal tai buvo į kraują įaugę – jos dėdė Pranas Bulavas buvo chorvedys, su Rokiškio choru dar pats būdamas mokinys 1942 m. dalyvavo Dainų šventėje. Jos dainų rinkinį dėdė labai gerbė ir saugojo, vėliau jį saugojo R. Jurgaitienė, dabar  jo jau neturi –  perdavė Muzikos akademijos bibliotekai, nes lei­dinys juk istorinis. Iš jos gimtojo miestelio Panemunio (Rokiškio r.) buvo kilęs ir garsus ilgametis Vilniaus universiteto,  Mokslų akademijos chorų vadovas Vytautas Četkauskas.

Tarsi tautiškumo žiedas
R. Jurgaitienė  sakė, kad Dainų šventės buvo ir yra labai svarbi meno kolektyvų gyvavimo šventė, tarsi tautiškumo žiedas, didelis džiaugsmas, vidinis pasitenkinimas pabūti, dainuoti, šokti, vaidinti petys į petį milžiniškame liaudies meno entuziastų būryje.
Wikipedijos enciklopedija primena, kad R. Jurgaitienė  1963 m. I respublikiniam vyrų chorų sąskrydžiui Vilniuje paren­gė jungtinį Pasvalio miesto vyrų chorą. Elektrėnų kultūros namų chorus parengė 1980 m. ir 1985 m. respublikinėms dainų šventėms, 1990 m. Lietuvos tautinei dainų šventei ir bei trims Pasaulio lietuvių dainų šventėms (1994, 1998 ir 2003 m.), kurios, žinoma, taip pat vyko Vilniuje.

Choristų gyvenimas įdomus
Pašnekovė pastebėjo, kad cho­­­­rų gyvenime labai svarbios bu­vo ne tik Dainų šventės, bet ir sąskrydžiai, įvairūs konkursai, tad choristų gyvenime būna ne tik repeticijos, bet ir daug įvairaus j­u­dėjimo, koncertinės veiklos. Elek­trėnų kultūros centro kolektyvai įvairiuose konkursuose ne kartą pelnė pirmąsias ir kitas prizines vietas. Elektrėnų vyrų choras „Energetikas“ ir mo­te­rų choras dalyvavo Baltijos ir Šiaurės šalių chorų festivaliuose Rygoje (Latvija), Gotlande (Švedija), Taline (Estija) ir Visbyje (Norvegija), žinoma, Lietuvoje.
Pasak R. Jurgaitienės, bene dau­giausia kartų iš elektrėniškių įvairiose Dainų šventėse dalyvauti turėjo ilgametė fizinio lavinimo mokytoja, aktyvi chorų entuziastė Stanislava Šarakojytė.

Bus aktyvi žiūrovė
R. Jurgaitienė dabar aktyviai dalyvauja Vilniaus miesto „Bočių“ organizacijos veikloje, dirba su šios organizacijos moterų vokaliniu ansambliu „Vaivora“, Vilniaus rokiškėnų ansambliu „Pragiedruliai“, tačiau šie chorai šimtmečio Dainų šventėje jau nedalyvauja, brandaus amžiaus žmonėms tai jau būtų per sunku. Tačiau R. Jurgaitienė džiaugiasi, kad pati dar pakankamai daug dainuoja, dėkoja Dievui, kad jos sveikata dar nebloga, dar pakankamai gali bendrauti, dalyvauti įvairiuose renginiuose. Tad laukia šimtmečio Dainų šventės, kurioje bus aktyvi žiūrovė. Ją labai domina ir Ansamblių vakaras, ir Folkloro diena, ir liaudies meno paroda, o labiausiai, žinoma, Dainų diena „Kad giria žaliuotų“. Dažnai eina ne tik į koncertus, bet ir į renginių generalines repeticijas.

Kažkada miegojo ant šieno
Ilgametė buvusi Elektrėnų mu­zikos mokyklos mokytoja, kon­certmeisterė ir chorų vadovė Regina Bartkienė pasakojo dainavusi su seserimi kone nuo pat gimimo, nes tėvelis buvo muzikos mokytojas. Tačiau besimokydama mokykloje Linkuvoje, dalyvavo tik rajoninėse dainų šventėse, o respublikinėje – tik tapusi  Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos studente. Prisimena  – buvo didelis džiaugsmas iš Šiaulių nuvažiuoti į Vilnių. Choristai miegojo kažkokioje Vilniaus mokykloje, ant šieno prikimštų čiužinių,  be lovų. Tai buvo nesvarbu, per repeticijas ir renginį nuotaika buvo labai pakili, studentai daug juokavo, dainavo.
Nuo 1966 m R. Bartkienė dirbo Elektrėnų kultūros centre koncertmeistere, akompanavo dviem-trims chorams. 37 metus ji dirbo Elektrėnų muzikos mokykloje, vadovavo jaunių chorui, su  kuriuo, kaip suskaičiavo, dalyvavo vienuolikoje dainų švenčių.

Vadovams – didelė atsakomybė
„Choro vadovas išsiveža vaikus į Dainų šventę ir yra atsakingas už jų gyvybes, sveikatą ir įvairiapusę gerovę – tai labai didelė įtampa. Nes vaikai yra vaikai – jie laksto į visus šonus, vakarais dūksta mokyklose, kur miega kelių mokymo įstaigų choristai, visur aplinkui daug triukš­mo. Jiems smagu,  jie labai laimingi, patenkinti, o vadovams daug rūpesčio, nerimo, juk į šoną nepasi­trauksi, neatsigulsi miegoti, kol vaikai nemiega“, – sakė R. Bartkienė.
Choro vadovė prisiminė, kad per Dainų šventes dažnai lydavo lietus, kartais plieksdavo kone nepakeliamas tropinis karštis, bet vaikams orai atrodė ne motais. Permirko batai – nueina su vadove į parduotuvę, pasiima plastikinių maišelių, užsimauna ant kojų – ir toliau. Tik 2007-aisiais, kai lijo kone be per­stojo ir vaikai buvo šlapi nuo galvos iki kojų kelias dienas, gal trečdalio choristų tėveliams teko at­važiuoti iš Elektrėnų į Vilnių paimti sušalusių ir susirgusių vaikų. Ilgametei chorų vadovei ypač įsiminė 1988-ųjų Dainų šventė. Buvo labai karšta, Dainų švenčių estradoje kaip virtuvėje, buvo nemažai alpstančių. Choro dirigentas Adolfas Krogertas, padirigavęs ilgą kantatą, pasijuto prastai ir mirė ten pat, Vingio parke.

Pasididžiavimas Lietuva, lietuviais
Kiekviena šventė yra nepaprastas dalykas, dvasinis pakylėjimas ir dalyviams, ir žiūrovams – tai nenusakomas jausmas, milžiniškas vie­nybės, lietuvybės pojūtis  ir pasididžiavimas Lietuva, lietuviais. Lietuvos istorijoje būta mažai tokių susibūrimų. Žinoma, Dainų šventėse skambėdavo idėjinių kūrinių partijai ir plačiajai tėvynei, bet žinojom, kad tai duoklė, turi taip būti, paskui ateis eilė ir patriotinėms dainoms. Tokių buvo apie pusę. Labai įspūdinga ir tai – Dainų šventė baigiasi, o dalyviai ir žiūrovai dar ilgai nesiskirsto ir dainuoja. O tas lietuvius vienijantis renginys.
R. Bartkienė nežino, ar važiuos į Kauną, ar Vilnių pasižiūrėti šimtmetį mininčios Dainų šventės renginių.  Nuo 2019 m. ji vadovauja Elektrėnų kultūros centrui chorui „Sidabrine gija“, su juo dalyvauja Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydžiuose Ariogaloje, kuriame kasmet koncertuoja jungtinis tremtinių choras. Žino, kad dalyvaus ir šiemet.

Stebino balsų galybė
Šimtmečio dainų šventėje dalyvausiančio Elektrėnų kultūros cent­ro moterų choro „Eldija“ vadovė Greta Garmašaitė-Balienė pati irgi dalyvavo trijose Dainų šventėse. Kokie atsiminimai iš jų išlikę?
„Konkrečių šventės detalių net nelabai prisimenu, tačiau visada žavėjo stulbinantis dainininkų kiekis ir balsų galybė. Labai mėgdavau stebėti dirigentų mostus, veido mimikas, išgyvenant jų diriguojamą kūrinį. Dar pamenu, kad visada būdavo karšta ir per saulės spindulius nematydavau teksto. Tai su bendraamžiais kolegomis muzikantais vis prisimename ir juokiamės“, – sakė G. Garmašaitė-Balienė.
„Šimtmečio Lietuvos dainų šventė yra tradicijos, kuri skatina kultūrinį ir tautinį identitetą, tęstinumas. Tai ne tik muzikos šventė, bet ir galimybė per muziką stiprinti tautinę savimonę ir bendrystę. Vis labiau vertinu šias šventes kaip unikalią galimybę prisidėti prie mūsų kultūrinio paveldo puoselėjimo ir tęstinumo, perduoti jį jaunesnėms kartoms. Dainų šventė man yra tarsi tiltas tarp praeities ir dabarties, vieta, kur susitinka skirtingos kartos dainuoti iš širdies“, – tęsė Elektrėnų kultūros centro moterų choro „Eldija“ vadovė.

Svarbiausia noras, bendradarbiavimas
O kad chorai gyvuotų ir kles­tėtų, pasak pašnekovių, svar­biausia yra vadovų ir jų dalyvių noras, bendradarbiavimas ir nuolatinis tobulėjimas. Choro nariai turi siekti muzikinio meistriškumo, o tai reikalauja reguliarių repeticijų ir didelio atsidavimo darbui. Svarbus ir vadovo vaidmuo, gebėjimas ne tik vadovauti muzikinei veiklai, bet ir puoselėti bendrą veiklos viziją, skatinti choristų vienybę ir įkvėpimą.

Virginija Jacinavičiūtė

Ritos Jurgaitienės,
Reginos Bartkienės asmeninių archyvų, choro „Eldija“ ir
EMM nuotraukos nuotr.