Akivaizdu, jog esama Vyriausybė nepajėgi suprasti, kad socialinė neteisybė ir nedarbas gimdo emigraciją bei silpnina valstybingumą. Konservatoriai ir liberalai kaip niekad yra atitolę nuo eilinių piliečių, kuriems į akis nuolat pučiama migla, neva situacija gerėja. Tačiau Lietuvos žmonės to nejaučia. Žmonės nebežino kuo tikėti ir pasitikėti. O kaip jiems pasitikėti politikais, kurie teigia, neva esame tinginių tauta, kuri tik moka reikalauti ir laukia, kad už ją dirbtų kiti. Tačiau tai – melas. Visoje Lietuvoje matau aibę gabių ir darbščių žmonių, kurie nuolat klausia, kodėl už jų sunkų darbą nėra sąžiningai atlyginama?
Algirdas Butkevičius, LSDP pirmininkas,
A. Sysas: „Vyriausybei nerūpi, kad žmonės skursta“
Savo dvigubų standartų ir socialiai nejautria darbo užmokesčio politika konservatorių ir liberalų Vyriausybė akivaizdžiai demonstruoja, kad jos prioritetuose kiekvieno Lietuvoje gyvenančio žmogaus gerovė užima labai žemą vietą. Tik atėjusi į valdžią 2008 m. pabaigoje Andriaus Kubiliaus Vyriausybė nusprendė, kad, kovojant su ekonomine krize, reikia pernelyg nesismulkinti ir aritmetiškai, kaip du kart du, eiti lengviausiu keliu ir taupyti, apkarpant žmonių pajamas ir padidinant mokesčius.
Susigriebta per vėlai
Apie esmines mokesčių reformas kaip progresinių, prabangos ar turto mokesčių įvedimą, kurios ne tik padidintų įplaukas į valstybės biudžetą, bet ir sumažintų socialinę atskirtį, per trejus kadencijos metus taip ir nebuvo rimtai pagalvota. Susigriebta tik priiminėjant paskutinį šio Ministrų Kabineto parengtą biudžetą, bet ir tai per vėlai, ir per mažai, kai buvo įvestas mokestis už daugiau nei milijono vertės nekilnojamąjį turtą gyventojams.
Kartojau ir kartosiu, kad nemyli ši Vyriausybė žmonių. Per visą savo valdymo laikotarpį ji tarsi siekė nubausti Lietuvos gyventojus (tikriausiai todėl, kad prie socialdemokratų jie gyveno geriausiai per visą Nepriklausomybės periodą), kad, gink Dieve, šie krizės sąlygomis negyventų bent kiek padoriau, o kentėtų iš skurdo sukandę dantis.
Pensijos, socialinės išmokos ir pašalpos buvo sumažintos, bet dauguma mokesčių padidinti. O Premjeras su Finansų ministre tik grūmojo piliečiams pirštu, girdi, nesiskųskite, mes gelbėjame valstybę ir biudžetą!
Pensijos šiaip ne taip buvo atstatytos, bet „pamiršta“ apie valstybines pareigūnų ir neįgaliųjų pensijas, socialines išmokas ir pašalpas, o minimalus užmokestis išlieka įšaldytas nuo tada, kai ši Vyriausybė atėjo į valdžią.
Būtina didinti minimalų
darbo užmokestį
Kodėl susiklostė tokia situacija? Neva nėra pinigų. Jų labai dabar trūksta, tad ši Vyriausybė, nedidindama minimalios mėnesio algos, veržia kilpą būsimoms Lietuvos vyriausybėms. Juk dabar pensijos atstatytos, pasiskolinus pinigų, ir skolą su didelėmis palūkanomis užsienio bankams visi mes mokėsime ilgai ir skausmingai.
Jei būtų reikiamu laiku padidintas minimalusis, būtų padidėję daugelio gyventojų realiosios pajamos. Mažiau žmonių reikėtų socialinių pašalpų ir išmokų. O Sodra gautų daugiau įmokų. Tada ir valstybės bei Sodros skola nedidėtų tokiais nevaldomais tempais. Tai būtų vaistai šalies ekonomikai atsigauti – žmonės įstengtų šiek tiek daugiau pirkti ir padidintų vartojimą…
Pati Finansų ministrė Ingrida Šimonytė praėjusią savaitę patvirtino, kad iš minimalaus mėnesio atlyginimo padidinimo išloštų ir Sodra, ir Sveikatos draudimo fondo biudžetas, o „bendras finansinis poveikis nebūtų neigiamas“.
Tačiau ar konservatoriai ir liberalai bent kartą susimąstė, iš ko gyvena Lietuvos žmonės? Ar konservatoriai, ypač mėgstantys papostringauti apie piliečių pareigas valstybei ir per dideles jų teises, ir liberalai, daugiausia ginantys vien darbdavių ir verslininkų interesus, pagalvojo, kaip dramatiškai per krizę sumažėjo realiosios gyventojų pajamos? Juk dėl infliacijos jos krito bene 18 procentų!
Sąmoningas skurdinimas?
Didžiausia tokios politikos veidmainystė yra ta, kad jau 2010-2011 metais augo ir darbo našumas, ir verslo pelnas, o atlyginimai Lietuvoje ne tik nedidėjo, bet dar ir mažėjo.
Tuo tarpu Latvija, kurioje krizė buvo kur kas gilesnė, jau sugebėjo pakelti ir atlyginimus, padidindama minimalią algą, ir pensijas. Šiandien ten žmonės jau gali šiek tiek atsikvėpti.
Be to, mūsų šalyje, nors vidutinis darbo užmokestis yra mažesnis nei Latvijoje ir Estijoje, skirtumai tarp vadovų ir darbuotojų atlyginimų – didžiausi. Estijoje vidutinė alga yra 30% didesnė nei Lietuvoje, bet mūsų vadovų atlyginimai didesni nei estų.
Vadinasi, Lietuvoje žmonės dirbo geriau, darbdaviai taip pat gaudavo didesnį pelną ir atlyginimus, o darbuotojai buvo laikomi už trumpo pavadėlio, – jiems ir toliau mokėjo mažus atlyginimus.
Šiltos vietelės saviems
Negana to, valdantieji buvo įsigudrinę ženkliai pakelti „savų kadrų“ atlyginimus įvairiose institucijose arba steigti naujas pareigybes su savų vadovų dideliais atlyginimais. Kai šį rudenį buvo siekiama sujungti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, Ryšių reguliavimo tarnybą ir Valstybinę energetikos inspekciją į Infrastruktūrų reguliavimo tarnybą, jos vadovui ir nariams buvo numatyti žymiai didesni atlyginimai. Su prezidentės Dalios Grybauskaitės palaiminimu pagal specialų įstatymą planuota padidinti Viešųjų pirkimų komisijos vadovo atlyginimą nuo 5 iki 15 tūkstančių. Valdančioji koalicija sugeba padaryti taip, kad tokių įstatymų projektai neatsidurtų Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto, kritiškai vertinančio tokius atlyginimų didinimus, svarstyme.
Kiek dar tęsis tokia padėtis, kiek ilgai Vyriausybė iš valstybės rankos dosniai maitins saviškius, atiminėdama iš visų kitų? Jei ilgai, tuomet ne tik nebus surinktas biudžetas, dar daugiau žmonių neturės iš ko normaliai gyventi. Dar labiau padidės nepasitikėjimas valdžia, visuomenėje augs socialinė ir psichologinė atskirtis, dar daugiau lietuvių emigruos ir nenorės grįžti atgal savo Tėvynėn.
Tiesa, visai nenustebsiu, jei, artėjant Seimo rinkimams, konservatorių ir liberalų Vyriausybė sugalvos vis dėlto pakelti minimalų mėnesio darbo užmokestį. Konservatoriai tada sakys, kokie jie esą geri, o liberalai suoks, kad jie rūpinasi ir darbuotojais…
Bet jiems iš tiesų visai nerūpi, kad žmonės su mažomis pajamomis dabar turi kęsti žiemą ir drebėti, laukdami milžiniškų sąskaitų už šildymą.
Užs.