Lietuvių kalba ir tautinis atgimimas

Gruodžio mėnesio pradžio­je „Elektrėnų kronikoje“ prisi­mi­nėme metus, kai tarpukariu Lietuvos-Lenkijos siena ėjo kone per patį valstybės vidurį, per dabartinės Elektrėnų savivaldybės teritoriją – Daugirdiškes, Zailgius, Skirmantiškes, Vievį. Šioje teritorijoje pynėsi lietuvių, lenkų, rusų ir gudų kalbos, nemažai žmonių net nežinojo, kokios tautybės jie yra. Apie to meto tautiškumo ir kalbos ak­tualijas bei šios situacijos priežastis kalbėjomės su kelio­likos istorinių knygų autoriumi ir bendraauto­riumi Kaziu Misiumi ir Kaišiadorių muziejaus direkto­riumi Olijardu Lukoševičiumi.

Kaip lenkų kalba tapo bajorystės požymiu
Kazys Misius pastebėjo, kad lietuvių kalba Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gana anksti pra­dė­ta išstumti iš viešojo valstybinio gyvenimo. Laikoma, kad paskutinis iš Lietuvos valdovų, mokėjęs lietuviškai, buvo Jogailos sūnus Kazimieras (1440–1492). 1569 m. unija su Lenkija vertė Lietuvos didikus vartoti lenkų kalbą. Jais pasekė ir smulkieji bajorai, ilgainiui lenkų kalbos mokėjimas tapo aukštesnio luomo požymiu.
Aukštesnieji Vilniaus vyskupijos dvasininkai buvo lenkai. 1528 m. Vilniaus vyskupijos statutas skelbė, kad krikštijant apeigų žodžiai būtų sakomi lotynų kalba, nes dažnai kunigai lietuvių kalbos nemoka. Tiesa, statutas reikalavo klebonams laikyti vikarus, mokančius lietuviškai.
Pasak K. Misiaus, XIX a. pirmoje pusėje Trakų dekanatui priklausiu­siose bažnyčiose lietuvių kalbos tei­sės liko pamintos. 1828 m. Semeliškių parapijos vizitacijoje rašyta, kad parapijoje kalbama lietuviškai, tačiau Evangelija ir pamokslai būna tik lenkiški, nes taip visi supranta.
Pašnekovas svarstė, esą semeliškiečiai vyrai gal kiek mokėjo lenkiškai-baltarusiškai kalbėti, tačiau abejotina dėl valstiečių moterų, ypač vaikų. Tad parapija buvo lenkinama. 1817–1834 m. Semeliškėse klebonavo Tomas Paulauskas (Pawłowski), nuo 1828 iki 1834 m. vikaro nebuvo. Tad valstiečiai vaikus Pirmajai Komunijai turėjo ruošti lenkiškai. Vilniaus vyskupijos parapinėse mokyklose su labai retomis išimtimis nebūdavo mokoma net lietuviškai skaityti.
Tačiau, pasak K. Misiaus, nuo 1782 m. beveik 80 metų savo bažnyčioje retai begirdėję žodį gimtąja kalba, semeliškiečiai nenutauto. 1857 m. P. Keppeno surinktomis ­žiniomis, Semeliškių parapija buvo grynai lietuviška.

Nutautinimas paspartėjo
K. Misius teigė, kad 1861 m. panaikinus baudžiavą, valstiečiai gavo šiek tiek pilietinių teisių, tačiau nutautinimas paspartėjo. Įsteigtos Tra­kų apskrities valsčių valdybų pa­reigūnai kalbėjo rusiškai, šia kalba vykdavo ir teismai. Valdinėse mo­kyklose vaikams net drausta kalbėtis lietuviškai. 1883 m. kilusiam lietuvių tautiniam atgimimui Vilniaus vys­kupijoje buvo gerokai daugiau kliūčių negu Kauno gubernijoje. Valstiečiams ir jų vaikams švietimas gimtąja kalba liko neprieinamas. Jei kai kurie valstiečiai ir mokėjo melstis iš lietuviškų maldaknygių, tai ­uždraudus lietuvišką spaudą, plito lenkiška religinė literatūra. Dauguma Vilniaus gubernijos bajorų laikė save lenkais ir kenkė lietuvių tautiniam kilimui.

1890 m. Vilniaus gubernijos bajorų vadas Adomas Pliateris (Plateris) per valsčių viršaičius surinko gubernijos gyventojų tautybių statistiką, kuri 1898 m. paskelbta ­moksliniame žurnale Krokuvoje. Galima palyginti: 1884 m. duomenimis, Semeliškių parapijoje lietuvių buvo 97 proc., o 1890 m. – lietuviškai namuose kalbėjo tik 59 proc.
„Tačiau Semeliškių miestelis buvo lietuviškas. Lenkiškai kalbėjo asmenys, laikę save bajorais, gyvenę dvaruose, palivarkuose, vienkiemių ūkiuose, bajorkaimiuose. Kadangi bažnyčioje vyravo lenkų kalba, o valsčių pareigūnai kalbėjo rusiškai, tarp valstiečių plito slaviška tarmė, labiau artima baltarusių kalbai. Tie žmonės vėliau laikyti lenkais. Valsčiaus raštininkais dirbo rusai stačiatikiai. Visi bajorai užrašyti lenkais, o baltarusiais – nutautinami lietuviai valstiečiai“, – teigė K. Misius, pastebėdamas, kad vietiniai valstiečiai, dar mokėdami lietuviškai, bet kalbėdami ir lenkų-baltarusių žargonu, nežinojo, kas jie yra – lietuviai, lenkai ar vietiniai.

Kietaviškių pavyzdys
K. Misius teigė, kad valstiečių tautinei savimonei labai didelę įtaką turėjo bažnyčia ir kunigai. Tai puikiai parodo Kietaviškių parapijos pavyzdys. 1883 m. į ją klebonu paskirtas susipratęs lietuvis kun. Silvestras Gimžauskas. Iki tol parapijoje lietuviškai kalbėti poterius ­mo­kė­jo tiktai vienas gyventojas Motiejus Grybauskas. Kun. S. Gimžauskas prieš kiekvieną pamokslą ėmė balsiai skaityti lietuviškus poterius, trumpą katekizmėlį. Po pamaldų klebonas eidavo Kryžiaus kelių stotis ir balsiai kalbėdavo poterius. Iš pradžių lietuviškai giedodavo tik klebonas ir ­vargonininkas Kazimieras Strazdas. Po kurio laiko ėmė pritarti ir parapijiečiai.
Per metus įvyko didelių pokyčių – beveik visi parapijiečiai išmoko lietuviškai kalbėti poterius ir giesmių gimtąja kalba. 1884 m. kunigą S. Gimžauską iškėlus į Valkininkus, Kietaviškių bažnyčioje pridėtinės lietuviškos pamaldos ­nebebuvo panaikintos.

Dėl kalbos bažnyčiose – peticija Šventajam Tėvui
1893 m. kunigas Paulius Rakauskas surinko žinias apie Vilniaus vyskupijos lietuviškas parapijas ir pamokslų kalbą bažnyčiose. Semeliškės priskirtos toms parapijoms, kur apie pusė gyventojų yra lietuviai, tačiau ši kalba bažnyčioje neturi jokių teisių. Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje apibūdinta: Tose per pusę sugudintose parapijose, kur dabar pusė žmonių vartoja lietuvišką kalbą, kunigai lenkomanai, marindami Lietuvą, lietuviškų pamokslų nesako. Taigi ten patys kunigai yra Lietuvos marintojai. Jaunuomenė jau meta ­prigimtąją kalbą ir tveriasi gudiškos kalbos…

Vilniaus vyskupijos vadovybė nuo 1886 m. nekreipė dėmesio į lietuvių prašymus paskirti jų kalbą mokantį kleboną.
1901 m. atvykęs kun. Antanas­ Deksnys, kilęs iš Rokiškio krašto, pranešė vyskupui, kad Semeliškių parapijos žmonės kalba lenkiškai ir lietuviškai, o bažnyčioje viskas būna lenkiškai. A. Deksnys dėl lietuviškų pamokslų bažnyčioje buvo nuvykęs pas vyskupą. Šis atsakęs, kad tam neprieštarautų, jeigu pritartų Trakų dekanas kun. Juozapas Karvauskas (Karvovskis). Dekanas lietuviškų pamokslų Semeliškių bažnyčioje ­neleido. Kun. A. Deksnys pakluso.
Dėl lietuvių kalbos bažnyčio­se Jonas Basanavičius rašė ir 1906 m. parengtoje peticijoje Šventajam Tėvui. Joje minima ir Semeliškių bažnyčia, situacija šioje parapijoje.

Tik po 30-ies metų išgirdo lietuviškai
1905 m. rugsėjį Semeliškių klebonu paskirtas kun. Jonas Masiulis – po 30-ies ar daugiau metų semeliškiečiai bažnyčioje išgirdo lietuviškai. Dėl to būta skundų. Klebonui J. Masiuliui į talką vikaru paskirtas ­kunigas Petras Valiuškis. Nepasirašęs asmuo jį skundė Trakų dekanui, kad žemina ankstesnius kunigus, kurie rūpinosi tik lenkų kalba bažnyčioje, moko poterius lietuviškai, o parapijos gyventojams, kalbantiems bal­tarusišku dialektu, atvežė baltarusiškų elementorių.
Kunigas P. Valiuškis nurodė, kad ir palei Trakų parapiją sugu­dėju­siuose Bagdononių, Daugirdiškių, Drabužninkų, Laičių ir kituose ­sodžiuose dar daug žmonių moka lietuviškai.
P. Valiuškį perkėlus klebonu į nelietuvišką Šemetovščiznos (Disnos­ aps.) parapiją, lietuviški pamoks­lai ir pridėtinės pamaldos šia kalba Semeliškėse nebuvo panaikinti. Klebonas J. Masiulis neaplei­do lietuvių reikalų, šventadieniais būdavo sakomi lenkiški ir lietuviški pamoks­lai. Lenkiškų pamokslų klausydavo visi, o per lietuviškus nemažai žmonių išeidavo. Pridėtinės pamaldos vieną šventadienį būdavo lenkų, kitą – lietuvių kalba.

Daug rašė B. Stosiūnas
Kas vyko Semeliškių valsčiuje, iš to meto spaudos gerai žinome dėl to, kad nuo čia kilęs Bronius Stosiūnas tapo aktyviu spaudos bendradarbiu, vėliau – ir politiku. 1907 m. norėta įsteigti parapijos bibliotekėlę, tačiau norinčių prisidėti spaudos įsigijimui beveik neatsirado, nutautinti gyventojai agitavo prieš šį sumanymą. Mokančių lietuviškai skaityti Semeliškių parapijoje buvo labai mažai, nes lietuvių vaikams nebuvo sąlygų išmokti skai­tyti ir rašyti gimtąja kalba.
1908 m. žinutėje rašyta, kad žmonės Semeliškėse daugybę kartų reikalavo mokytojo lietuvio, tačiau valdžia liko kurčia.
B. Stosiūnas rašė, kad lietuviai į bažnyčią nesineša lenkiškų maldaknygių, jaunimas nemėgsta lenkiškumo. Vienam klebonui neį­manoma rūpintis lietuvių švietimu, lietuvių inteligentų parapijoje nėra. Semeliškių valsčiuje veikė net 5 rusiškos pradinės mokyklos: Semeliškėse, Kietaviškėse, Būriškė­se, Pastrėvyje ir Maitiegališkėse.

Peliūnų pavyzdys
K. Misius pabrėžė, kad Se­meliškių parapijos valstiečių lietu­vių kaimų gyventojai susidurdavo su dideliais sunkumais išmokyti savo vaikus poterių, maldų ir skaityti iš maldaknygių gimtąja kalba.

Pavyzdžiui, 1912 m. rudenį Semeliškių parapijos Peliūnų kaimo valstiečiai dėl to kreipėsi į Sąjungą pagrąžinimui lietuviškai kalbai Rymo-Katalikų bažnyčiose etnografinėje Lietuvoje.
Kreipimesi rašyta: Mes namuose nuolatos kalbame lietuviškai, didžia dalimi Dievui meldžiamės lenkiškai. Ir dabartiniu metu mažus vaikus jų motinos skaityti moko iš maldaknygių lenkiškai, nes pačios meldžiasi ta kalba. Bet mes labai norime, kad mūsų vaikai melstųsi Dievui savo gimtąja lietuvių kalba. Todėl drįstame nuolankiausiai prašyti Sąjungos išrūpinti iš tam priklausančios valdžios leidimą, kad mūsų vaikus mokytų lietuviškų maldų ir l­ietuviškai skaityti iš maldaknygių Romos Katalikų žinybos pašalinis asmuo, gerai mokantis maldas ir lietuviškai skaityti iš maldaknygių…

„Ryto“ draugijos skyriai ir lietuviški laikraščiai
1913–1914 m. apie pusantrų metų Semeliškėse vikaru darbavosi kun. Juozapas Stasiūnas. Jo pastangomis 1914 m. įsteigtas Lietuvių švietimo „Ryto“ draugijos, steigusios mokyklas ir vadovavusios švietimui lietuvių kalba Rytų ir Pietryčių Lietuvoje, Semeliškių skyrius. Norėta įsteigti ir biblioteką-skaityklą, du kartus siųstas tuo reikalu valdžiai prašymas. Vėliau tos draugijos skyrius įsteigtas ir Mustenių kaime.
Kad sparčiai kilo lietuvių tautinis sąmoningumas, rodė ir pradėti skaityti lietuviški laikraščiai. 1914 m. be klebonijos Semeliškių miestelyje prenumeruoti: „Aušra“ (6 egz.), „Viltis“ (2 egz.), „Pavasaris“, „Šaltinis“, „Vairas“, „Garnys“ (po 1 egz.). Kultūrinio darbo Semeliškėse nenutraukė net 1914 m. rugpjūtį prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.
1914 m. Semeliškių klebonu paskirtas filosofijos daktaras kun. Jonas Steponavičius, jam talkon vikaru – patriotas kun. Leonas Petkelis. Nors save lenkais laikantys bajorai ir nutautinti valstiečiai buvo nepatenkinti lietuvių kalbos bažnyčioje įvedimu, rašė skundus vyskupijai ir caro valdžiai, tačiau bažnyčioje triukšmo nekėlė. Nusistovėjo tvarka, kad vieną šventadienį buvo giedama lietuviškai, o kitą lenkiškai. 1915 m. kovą pirmoji Velykų diena išpuolė lietuviams. Apie netikėtą lenkų puo­limą prieš lietuvių giedojimą rašė „Viltis“, 1915 m. balandžio 3 d., Nr. 73: Naktį tat lietuviai, susirinkusieji iš vakaro bažnyčion, pradėjo giedoti lietuviškai prie Viešpaties karsto. Susidariusi lenkelių kuopa ėmė trukdyti lietuviams giedoti. Taip bešūkaujant vieniems ir kitiems praslinko naktis. Išaušo. Prasidėjo pamaldos prie Viešpaties karsto. Rėksniai nutilo. Pasirodžius pirmiems saulės prasidėjo procesija… ir, pasigirdo baisus staugimas, tartum pragaro jėgos pradėjo džiaugtis kažkokiu laimėjimu… Bet tai buvo ne piktosios dvasios, tik „kultūringieji“ lenkai, tokie patys krikščionys… J. Steponavičius tuoj liepė lietuviams choristams nutilti. Chorui nustojus giedoti ir kiti lietuviai liovėsi giedoti. Kurį laiką triumfuodami staugė lenkai. Bet neilgam. Neužilgo vėl pradėjo giedoti lietuviai, nepriklausantys chorui. Tada tai ir prasidėjo pats pragaras. Lietuviai pradėdavo posmą, lenkai dar tik baigdavo, taip kad žmogus jauteisi ne bažnyčioje su iškilminga procesija, bet smuklėje tarp gerai įkaušusių girtuoklių…

1915 m. – pirmas lietuviškas vakaras su vaidinimais
Pakilusį Semeliškių parapijos lietuvių susipratimą liudijo 1915 m. balandžio 23 d. Semeliškėse įvykęs pirmas lietuviškas vakaras su vaidinimais. Klebonijos klojime vaidinta nežinomo autoriaus „Šundaktaris“ ir Broniaus Stosiūno 6 v. drama „Marytė, vargonininko duktė“. Keliolika merginų gražiai padainavo vietinių liaudies dainų. Kun. L. Petkelis suorganizavo lietuvišką bažnytinį chorą.
1915 m. rudenį parapijoje imta organizuoti lietuviškas mokyklas. Semeliškių mokykloje mokytojavo iš tos parapijos kilęs Bronius Stosiūnas, buvęs „Šaltinio“ redaktorius. Jis kelis gabesnius jaunuolius parengė būti mokytojais.
Lietuvių švietimo „Ryto“ draugija rengė kursus neoficialių kaimo mokyklų mokytojams. Šios draugijos žiniose apie Semeliškių parapiją pažymėta, kad ten mokytojauja Stosiūnas, daraktoriauja 6 mergaitės iš vietinių. Vasario 4 d. į tą parapiją iš vakarinių kursų paskirtos dar 3.
1917 m. mokytojas B. Stosiūnas spaudoje rašė: buvo įsteigtos net 8 lietuvių mokyklos: Semeliškėse, Budiliuose, Musteniuose, Žuvyčiuose, Noškūnuose, Liaukiškėse, Beižionyse ir Stančikuose. Jas lankė daugiau negu 300 vaikų. Dalis mokytojų atsirado vietoje, o dalis buvo pakviesta iš Vilniaus.
Steigiantis lietuviškoms mokyk­loms po apskritį važinėjo Urbonas, buvęs Daugirdiškių dvaro prievaizdas, ir agitavo Bagdononių, Daugirdiškių ir Prūdžionių kaimus steigti lenkiškas mokyklas. Atsiųstos trys mokytojos iš Vilniaus tuose kaimuose ėmė mokyti lenkiškai. 1917 m. minėtos lenkiškos mokyklos nebeveikė.

Žinok, kas esi!
Apie 1916 m. Semeliškių parapijos kunigas J. Petkelis buvo skųstas vyskupijai, kad parapijiečiams, kalbantiems baltarusių tarme, ragina leisti ta kalba ir melstis. Ir platinąs Vanago slapyvardžiu išleistą knygelę „Žinok, kas esi!“ (Vilnius, 1916). Ta knygelė išversta ir į lenkų kalbą.
Brošiūros fabula tokia. Šventadienio pavakarį sulenkėjusio lietuvio Vlado Dumbliaus žmona, parėjusi iš bažnytkaimio, lenkiškai pasakojo vyrui „parnešusi naujieną“. Sako, būk Lenkija čia tikrai būsianti. Tas galanterininkas, kuris parduoda  elementorius ir visokias smulkmenas, tik vakar grįžo iš Vilniaus ir sako ten girdėjęs, net lenkiškas karalius „būsiąs uždėtas“, Lietuvą naikinsią. Galanterininkas parsivežė apie tai net knygelių. Ji davė 10 kapeikų ir vieną knygelę nupirko.
Vyras, išklausęs naujienos, tarė, kad taip gali būti, bet bobomis ir galanterininkais ne visada galima tikėti. Žmona ištraukė knygelę, tegul pa­skaito. Užžiebęs balaną V. Dumblius ėmė dėti raidę prie raidės ir pamažu skaityti. Pradėjęs nuo viršelių. Czy wiesz, kim, jesteš Napisal Jastre­byšek. Wilno 1916.

Netikėtas svečias
Skaitymą nutraukė netikėtas svečias. Pro duris įėjęs apysenis žmogelis, gana sunkiu ryšuliu nešinas, pagarbino Jėzų Kristų lietuviškai ir paprašė nakvynės. Sve­čias jiems pasirodė nelabai malonus, bet pagalvojo, kad tokiu laiku visgi nepriderėtų žmogui atsakyti nakvynės. Ir pasiteiravo, iš kur gi litviokas yra, kur keliauja. Tas atsakė esąs nuo Nemuno, o keliaująs iš Vilniaus. Esąs priverstinis pabėgėlis. Neseniai buvo ūkininkas kaip reikia, o dabar visas jo turtas – tik tas nešulys.
Šeimininkas ištarė, kad nereikėjo bėgti iš namų.  Svečias atsakė, kas nebūtų bėgęs… Jei ir buvo iš pradžių keliančių sparnus svetur, tai paskui visi aprimo. Bet jų kaimą sudegino. Jo žmona mirė širdies liga, o vienturtis sūnus kažkur dingo, kai jaunus vyrus gaudė. Ramina save tuo, kad kažkur pas gimines. Jis gi atsidūrė net Vilniuje.
V. Dumblius pasidomėjo, kaip pabėgėliai ten gyvena, juk daugelis galėjo būti be skatiko. Svečias sakė, kad nieko neturinčius maitino Lietuvių Draugija nukentėjusiesiems nuo karo šelpti. Jei ne Draugija, vargingesniems būtų „prapultinoji“.
V. Dumblius nustebo, ar ta draugija dar yra? Sako vokiečiai „Litvą“ visai nukasavoję ir nieko nebūsią.
„Kas Tamstai tokias pasakas sakė? Lietuvių Draugiją nukentėjusiesiems nuo karo šelpti vokiečiai tuoj pa­tvirtino, leido ir kitokių draugijų, apie Lietuvos griuvimą, „kasavojimą“ nėra nė ko kalbėti. Jai duota labai stipriai atsistoti – mes turime mokslą lietuvių kalba, mokyklų, kurios naujoji valdžia maloniai palaiko. Mūsų kraštui, visai  Lietuvai, eina lietuvių kalba laikraštis, kurį reda­guoja lietuvių atstovas Vokiečių seime Daktaras Steputaitis, o rašo ten tarp kitų garsus Prūsų Lietuvos rašytojas Vydūnas. Tasai laikraštis vadinasi taip „Dabartis“,  laikraštis skiriamas Lietuvai“, – pasakojo svečias.
 V. Dumblius pertarė, kad žmonės sako, kad čia Polščia būsianti. Va, turi ir tokią knygelę.

Daug argumentų
Svečias paėmė knygelę ir ėmė kalbėti, kad ją lenkai išleido, kad sukvailintų galvas sulenkėjusiems lietuviams ir gudams (baltarusiams). Pirmiausia ten pasakyta, kad kas išmoko lenkiškai, pagyveno su lenkais, tai tas jau lenkas. Ar ne juokai? Lenkai visi moka rusiškai, tai kodėl jie ne rusai. Kodėl gyvenantieji Lietuvoje lenkai (tokių tik maža saujele) nenori pasivadinti tikrais lietuviais? Lenkai turi daug giminių rusų, gudų, lietuvių, vokiečių, tai kodėl jie nenori pasivadinti rusai, gudai, lietuviai, vokie­čiai?
Antra, toje knygutėje nušnekėta, kad Lietuva buvusi Lenkijos dalis. Lietuva ne tik kaip lygus su lygiu buvo susidėjusi su  Lenkija, bet Lenkija buvo atsistojusi  už galingosios Lietuvos pečių, kad nepasiektų jos neprieteliai. Lietuva už Lenkiją buvo tris kartus didesnė. …

Be to, knygutėje gudriai priminta, kad lietuviai seniau buvę „pagonai“ (stabmeldžiai).  Tegul bus taip, o kodėl užslėpta, kad lenkai senovėje  buvo pagonai? Tai visai nenuostabu, nes ir patsai Rymas, kuris dabar yra  Katalikų Bažny­čios Galva Šventasai Tėvas, buvo pagoniškas miestas. Bet lenkai slepia tai, kad buvę pagonais, o  pagonina lietuvius, kad jie išsižadėtų visa ko ir virstų lenkais. Lenkus apkrikštijo 900 m. čekai. Bet gi  dėl to lenkai nenori virsti čekais. Tai kodėl tiesiog vadina lietuvius pagonais, o  katalikų tikėjimą vadina „polska wiara“? Bet suprask, Tamsta, kad mūsų tikėjimas nėra lenkų, yra tik katalikų tikėji­mas, lygus visoms tautoms“.

Svarbus apsisprendimo momentas
Kaišiadorių muziejaus direktorius O. Lukoševičius pastebėjo, kad brošiūros „Žinok, kas esi“ autorius buvo Bronius Stosiūnas  (1887– 1946), žurnalistas ir pedagogas švie­tėjas, būsimas politikas ir savivaldybininkas iš Dzenkūniškių kaimo, Semeliškių parapijos, ėmęsis propagandinio darbo. Naujai susikūrusiai Lietuvos valstybei buvo labai aktualus klausimas, kuo save laikys ne lietuviais save vadinantys žmonės. Nutautėjusių lietuvių tautiniam susipratimui kelti ir buvo skirta B. Stosiūno Vanago ­sla­pyvardžiu pasirašyta knygelė.
„Lietuvos jaunus vyrus į savo kariuomenes aktyviai kvietė Lietuva ir Lenkija. Iš šio regiono kaimų neretai daug jaunų vyrų pasirinkdavo Lenkijos kariuomenę. Tad išleisti brošiūrų ir taip kelti žmonių tautinį susipratimą buvo daug protingiau ir humaniškiau, pigiau, negu vėliau šaudyti tokius žmones“, – sakė istorikas.
Ką tik susikūrusi Lietuvos valstybė skyrė daug dėmesio ir švietimui pasienio zonoje. Vievyje ir Semeliškėse buvo pastatytos naujos modernios to paties projekto mokyklos, kuriose buvo mokoma tik lietuvių kalba.
1923 metais vykusio visuotinio gy­ventojų surašymo duomenimis, Vie­­vio apskrityje gyveno 3137 lietuviai, ­304 žydai, 2816 lenkai, 284 rusai, 512 baltgudžių, 2 vokiečiai, 1 kitos, 10 sve­timšalių, Semeliškių apskrityje gyveno 4498 lietuviai, 367 žydai, 1193 lenkai, 277 rusai, 1060 baltgudžių, 3 latviai, 3 kitų tautybių ir 8 svetimšaliai.

Daiva Červokienė