Rugpjūčio mėnesio vidurys turtingas atlaidų: rugpjūčio 15-oji – Žolinė, Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena, rugpjūčio 16-oji – šv. Roko, ligonių globėjo, diena. Šios abi šventės labai reikšmingos liaudies pamaldume.
240 metų jubiliejus
Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia, viena seniausių medinių bažnyčių Lietuvoje, pastatyta apie 1783 m., šiemet mini 240 metų jubiliejų. Teigiama, kad pirmoji medinė bažnyčia buvo pastatyta atokiau nuo gyvenvietės, Strėvos kairiajame krante. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis 1501 m. ir 1502 m. bažnyčiai skyrė fundaciją, 1506 m. klebonui leido laikyti smukles. 1655 m. per karą su Rusija bažnyčia sudegė. 1664 m. buvo atstatyta. 1699 m. vėl sudegė; tais pačiais metais atstatyta. Greta senosios 1783 m. ar 1786 m. pastatyta nauja bažnyčia.
Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčia nuo seno garsėja Šv. Roko atlaidais ir ligonių patronu laikomo Šv. Roko paveikslu. Kaip pastebėjo Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios klebonas Gediminas Mieldažis, Šv. Roko paveikslą puošia 24 votai, padėkos už pagydymus bei kitas malones, ženklai. Jam pačiam neteko pakabinti voto ar išgirsti pasakojimo apie stebuklingą išgijimą, o prieš jį klebonavęs Gintautas Jančiauskas prie Šv. Roko paveikslo padėkai ir papuošimui buvo pakabinęs žmonių atneštų rožinių ir švč. Mergelės Marijos paveikslėlį.
Šv. Roko paveikslo istorija
Leidinyje „Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas“ pastebima, kad stebuklingu laikomo Šv. Roko atvaizdas į Semeliškių bažnyčią pateko XIX a., carinei valdžiai uždarius Semeliškių parapijos Barboriškių filiją. XIX a. pirmoje pusėje nutapytas paveikslas stilistiškai priskiriamas Vilniaus meno mokyklos auklėtiniui (Kanuto Rusecko mokiniui ar pasekėjui). Kai kur minima konkreti šio paveikslo patekimo į Semeliškių bažnyčią data – 1867 m.
To meto istorijos šaltiniuose minima, kad „Šv. Roko paveikslą puošia 13 sidabrinių votų, bažnyčioje yra 25 krikšto knygos nuo 1688 iki 1707, 1728–1748 santuokos knygos ir 1760–1802 mirusiųjų knygos“.
Semeliškiečiai ir aplinkinių gyvenviečių žmonės pasakoja, kad Šv. Roko paveikslas laikomas stebuklingu. Stebuklais apipinta ir jo patekimo į Semeliškių bažnyčią istorija.
Šviesaus atminimo Beižionių bibliotekos bibliotekininkė Onutė Žilionienė užrašė savo anytos Elenos Venskutonytės-Žilionienės (1912–1993 m.) pasakojimą, girdėtą iš jos tėvų, kad sudegus Barboriškių bažnyčiai, iš ten Šv. Roko paveikslas atvežtas į Semeliškių bažnyčios didįjį altorių. Barboriškėse gyvenusi ponia norėjo atstatyti bažnyčią, tad paveikslas kartais grįždavo į tą vietą. Barboriškėse net kareiviai buvo pastatyti paveikslą saugoti, bet tai nieko nepakeitė – šis keliaudavo iš vienos vietos į kitą.
Nuo kada pradėti švęsti – nežinoma
Ar žinoma, kada pradėti švęsti Šv. Roko atlaidai Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčioje? To pasiteiravę Kaišiadorių kurijoje, sulaukėme jos kanclerio kun. Gedimino Tamošiūno atsakymo, kad ši data Kaišiadorių vyskupijos kurijai nėra žinoma (reikėtų tyrinėjimų). Gal ir dėl to, kad tie atlaidai, kaip ir Semeliškių parapija, senesni nei pati Kaišiadorių vyskupija, pastaroji įsteigta 1926 m.
Atsakyme taip pat pastebėta, kad Kaišiadorių vyskupijos istorikas kun. Nikodemas Švogžlys (Milžinas) jo rašytoje Kaišiadorių vyskupijos istorijoje (1969 m.) mini, kad „1772 m. Semeliškėse buvo pastatyta nauja – dabartinė bažnyčia, titulu Šv. Lauryno. Atrodo tada, 1772 m. čia atsirado stebuklingas Šv. Roko paveikslas didžiajame altoriuje ir prasidėjo kasmetiniai gražūs Šv. Roko atlaidai – plačiai populiarūs…“ (In: Nikodemas Švogžlys-Milžinas, Kaišiadorių vyskupijos istorija – II d., rankraštis, Kernavė, 1969).
Kaišiadorių kurijos kancleris kun. G. Tamošiūnas pabrėžė, kad šiuo kun. Nikodemo rašiniu apie atlaidų pradžią galima remtis, nes jo rašyta vyskupijos istorija gana tiksli ir labai vertinama.
Kaip susiklostė, kad Šv. Lauryno bažnyčioje reikšmingiausi tapo būtent Šv. Roko atlaidai? Pasak G. Tamošiūno, į šį klausimą sunku atsakyti. Galima nebent daryti prielaidą, kad Semeliškėse Lauryną užviršijo Rokas dėl to paveikslo, kurį mini ir Nikodemas Švogžlys. „Šventųjų paveikslai dar ir šiais laikais populiarūs Katalikų Bažnyčioje. Tuo labiau šv. Roko, kuris nuo vėlyvųjų viduramžių buvo žinomas (ir populiarinamas) kaip užtarėjas ligose. Gi ligos tuo metu, kai beveik nebuvo medicinos, buvo didelė bėda“, – teigė G. Tamošiūnas.
Romantizmo dvasia paveiksle
Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčioje kabančiame paveiksle Šv. Rokas pavaizduotas stambiu planu kaip aukštas prakaulus vyras su trumpa barzdele, apsivilkęs baltais marškiniais ir tamsiu apsiaustu, pakėlęs jo kraštą ir susirūpinusiu veidu žvelgiantis į žaizdą virš kelio (maro ženklą), kurią pirštu liečia greta stovintis angelas.
Lietuvos kultūros tyrimų instituto humanitarinių m. dr., vyresnioji mokslo darbuotoja, Lietuvos dailės istorikų draugijos narė Asta Giniūnienė, tyrinėjanti XVIII–XX a. I p. Lietuvos bažnytinę dailę ir ikonografiją, pastebėjo, kad Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčioje esantis Šv. Roko paveikslas įdomus ikonografiniu požiūriu. Lietuvoje yra ne vienas šio šventojo paveikslas, dažniausiai jis vaizduojamas su šunimi, kai kur – su šunimi ir angelu, rečiausiai – vien su angelu, kaip kad yra Semeliškėse. Dažniausiai šventasis vaizduojamas rodantis koją su juoda dėme virš kelio (maro požymis), jo atributai yra piligrimo lazda ir kelionmaišis.
Pasak dr. A. Giniūnienės, Šv. Roko paveikslui Semeliškių bažnyčioje būdinga klasicizmo ir romantizmo stilistikos samplaika, matome, kas kiek netikėta, labai konkrečiai pavaizduotas maro aukas ir nemažai raudonų potėpių, rausvai pritvinkusius debesis, kas, ko gero, sietina su romantizmo dvasia, o gal ir konkrečiu istoriniu įvykiu.
Restauruojant pakito?
Paveiksle vaizduojama erdvė nekonkreti, už šv. Roko – mirusių maro aukų kūnai, žaliuojantis medis ir tarsi prieš aušrą raustantys debesys, virš kurių matome kryžių, kančios ir šventumo ženklą. Gal jame vaizduojamas sapnas, kuriame angelas pranešė Rokui, kad ir jis užsikrės aplinkui siautusia liga, kurios ištiktais žmonėmis uoliai rūpinosi?
Pasak dr. A. Giniūnienės, labai išskirtinis yra ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) tapytas Šv. Roko paveikslas, datuojamas 1907 metais. Paveikslas buvo užsakytas Jurbarko Šv. Roko bažnyčiai, tačiau pasirodė per mažas, todėl buvo perkeltas į priešingoje Nemuno pusėje esančio Kaimelio bažnyčią.
Beje, šio straipsnio autorė yra girdėjusi vyriausiųjų Semeliškių parapijos tikinčiųjų žodžius, kad šis Šv. Roko paveikslas Semeliškių bažnyčioje buvo nutapytas su šunimi. Tik esą kažkada kažkuriam kunigui šuo nepatiko, tad restauruojant paveikslą šuo buvo užtapytas ir pakeistas angelu. Taip paveikslo fabula pakito ir tapo išskirtinė.
Šventojo kultas sustiprėjo XVIII a. pradžioje
Legenda apie šv. Roką pasakoja, kad Prancūzijoje gyveno turtinga, dora, besirūpinanti vargšais šeima, kuri ilgai buvo bevaikė. Pagaliau jie susilaukė sūnaus. Rokas (apie 1293–1327) anksti tapo visišku našlaičiu, pardavęs ir išdalinęs turtą, apsivilko kuklų piligrimo rūbą ir keliaudamas gydė maru sergančius žmones, lankė šventas vietas. Gydydamas žmones jis daug keliavo.
Šv. Rokas garbinamas kaip ligonių, ypač sergančių epideminėmis ligomis, globėjas, per amžius iš lūpų į lūpas sklido pasakojimai, kaip jo užtarimas nutolino nelaimes ir išgydė beviltiškus ligonius.
Lietuvoje šv. Roko kultas sustiprėjo XVIII a. pradžioje Vilniuje, įsteigus rokitų kongregacijos vienuoliją, taip pavadintą dėl to, kad savo veiklos pavyzdžiu pasirinko šv. Roką.
Semeliškėse Šv. Rokas – stebuklingas
Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų kultūrologė Rita Balsevičiūtė, nuo mažens gyvenusi Jogalinos ir Krištapiškių kaimuose (Prienų r.), prisiminė, kad su tėvais į Žolinės atlaidus Pivašiūnuose ir į Šv. Roko atlaidus Semeliškėse atvykdavo nuo vaikystės, maždaug 1975-ųjų. Žinoma, per atlaidus lankėsi ne tik šiuose miesteliuose, bet ir Aukštadvaryje, Stakliškėse, Užguostyje, Jiezne. Mat iki jų nuo jos namų apie 30 kilometrų – nesunku pasiekti. Jos tėvas, kai buvo dar vaikas, taip pat buvo vedamas į Žolinės atlaidus Pivašiūnuose ir Šv. Roko atlaidus Semeliškėse.
R. Balsevičiūtė sakė, nuo mažens įsidėmėjusi, kad „ant Šv. Roko“ Semeliškėse bus nemažai tų pačių veidų iš jų apylinkių. Pavyzdžiui, šviesaus atminimo Kostas Šolomskas su žmona, kurie kasmet važinėjo į šiuos atlaidus, buvo ištremti, ten apsivedė. Daug kartų jų gyvybė kabojo ant plauko, tada R. Balsevičiūtei sakė pasižadėję, kol galės, lankysis reikšmingiausiuose atlaiduose.
„Ir Jiezno bažnyčioje yra Šv. Roko paveikslas, ten minimas šis šventasis. Tačiau mūsų krašto žmonės sakydavo, kad Semeliškėse Šv. Rokas yra stebuklingas. Visi žinojo, jei nori stebuklo, kreipkis į Semeliškių Šv. Roką“, – pabrėžė pašnekovė.
Giminių suėjimo metas
Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų kultūrologė pastebėjo, kad „jos akyse“ per 50 metų daug kas pasikeitė.
Atlaidų dieną, pasak R. Balsevičiūtės, visi braudavosi į Sumą, tada ne tik bažnyčioje, bet ir per šventorių nebuvo kur praeiti. Jei žmogus serga nepagydoma liga, ypač jei turi žaizdų, sopulių, keliais eidavo apie altorių maldaudamas sveikatos ir paaukodavo pinigėlių. Kai kas ir už artimuosius keliais eidavo. Už šventoriaus tvoros, prie varpinės, buvo vieta „padvadoms“ pastatyti. Arklius žmonės uždengdavo gūniomis, marškomis, kad jų nepultų gyliai, ir pririšdavo prie tvoros.
Šv. Roko atlaidai Semeliškėse buvo giminių susitikimo metas. Kas turėjo giminių miestelyje, užsukdavo pas juos. Iš namų būtinai savo vaišių veždavosi: dešros, lašinių, sūrio, išsikepdavo pyragą.
„Prisimenu, kad žmonės „ant Šv. Roko“ į Semeliškes važiuodavo su arkliais, paskui autobusais, automobiliais. Kai lengvųjų automobilių atsirado kaime, lengviau pasidarė, kaimynai susitaria, susideda benzinui pinigų ir pasipuošę važiuoja į atlaidus. Buvo metas jaunystėje, kai su motociklais važiuodavome. Ne todėl, kad buvom labai pamaldūs, bet žinojom, kad tas ir tas turi atvažiuoti – reikia pavaikščioti, pasižiūrėti, pažįstamų susitikti“, – pasakojo Rita.
Šie atlaidai buvo ir mirusių artimųjų kapų aplankymo diena. O po to ant kalnelio prie bažnyčios pasitiesę lovatiesę – pačią gražiausią, parinkinėtą, žmonės ir patys vaišindavosi.
Pasak kultūrologės, jos senelių ir prosenelių laikais Šv. Roko ir kiti atlaidai buvo ir žvalgytuvių metas. „Smetoniški“ vaikinai ir merginos eidavo į Šv. Roką ir susipažinti su jaunimu. Iš tolimesnių kaimų į atlaidus eidavo iš vakaro.
„Ką nors valgyt įsideda, čeverykai rankoj ir eina per laukus. Kur nors panakvoja ir būna. Ir į šokius būtinai nueina. Susitikdavo giminės, piršliai nusižiūrėdavo kažkam į žmonas ar vyrus tinkamą. Močiutė man pasakojo, kaip ją jaunas vaikinas iš Budzylių į namus iš Šv. Roko lydėjo“, – pasakojo Rita.
Prašė pagydyti tėvą
Jai ypač įsiminė 1994 metai, kai tėvui nustatė piktybinę ligą. Tada jos baba Ona Vindziulienė (Valkauskaitė, 1916–2012), patarė kreiptis į Šv Roką.
„Nebuvo, kas paveža, pati nuėjau pėstele į atlaidus. Iš Jogalinos pro Aukštadvarį, kiek tolimesniu keliu, kad eidama per laukus nepaklysčiau. Ir apėjau keliais altorių, paaukojau pinigėlių Šv. Rokui prašydama, kad padėtų tėvui pagyti. Ėmiausi ir liaudies medicinos būdų. 1995-aisiais tėvą operavo, operacija pavyko, nors buvo nustatyta 3 piktybinės ligos stadija. Tėvas pagijo, mirė beveik po ketvirčio amžiaus visai dėl kitos priežasties. Po tos ligos jau su tėvu daugiau kaip dešimtį metų važinėjom į Šv. Roko atlaidus Semeliškėse“, – pasakojo R. Balsevičiūtė.
Ji ne kartą išsikalbėjo su besimeldžiančiais žmonėmis – ko tik jie neprašė šventojo… Ypač įstrigo atmintyje istorija, kai viena moteris prašė Šv. Roko išvaduoti jos dukrą iš prekybos žmonėmis tinklo – tada apie tai dar nebuvo kalbama.
Puikiai prisimena, kaip ilgametis Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios klebonas Romualdas Šalčiūnas vis prašydavo: „Jei kas patyrė kokių nelaimių, bėdų ir šaukėtės į Šv. Roką, pagijot, pasveikot, nebijokit, ateikit pas mane, papasakokit, aš užrašysiu, liks istorijai“. Tačiau nei tėvas, nei ji tos pasveikimo istorijos nepasakojo.
Savo giminės santykį su dievu R. Balsevičiūtė nusakė savo motinos žodžiais, kad svarbu Dievo įsakymų laikytis, neapkalbinėti, žmonėms padėti ir Dievas tai matys. Turi pinigų, nunešk ir paaukok Bažnyčiai, kad Dievo namai gražiai stovėtų, nes ten žmonių prakaitas sudėtas – turi prisidėti prie išlaikymo. O jei klebonas išlaidus, tai „ant jo sąžinės“.
Išsitraukdavo gražiausius drabužius
R. Balsevičiūtė atkreipė dėmesį, kad moterys atlaidams rengdavosi tai, ką turi gražiausio – atsiųstais iš Amerikos kostiumėliais ir suknelėmis, vakariniais drabužiais, nepamiršdavo karolių (poteriukų), auskarų. Ateidavo į bažnyčią per mišias ir romės, jos būdavo ryškiausiai pasipuošusios, gražiomis blizgančiomis suknelėmis.
R. Balsevičiūtės senelė Janina, motinos mama, buvo siuvėja, tad Rita matė, kad moterys atlaidams ruošdavosi labai anksti. Dar apie 1975 m. babos kaimynė Genovaitė Jablonskienė vasaros pradžioje atnešdavo medžiagą pasisiūdinti suknelei Šv. Rokui. Po dviejų pasimatavimų ją pasiimdavo, o siuvėjos anūkėms, taigi ir Ritai, atveždavo po saldainį.
„O didelės prekybos prie bažnyčios nebūdavo – tik saldainiais, pyragėliais ir ikonografija. Saldainių prie bažnyčios pirkdavo visi, kas išgali. Sakydavo: „Jei buvai atlaiduose, turi nusipirkti – parneši vaikams ar ligoniams. Pašventindavo ne tik šventus abrozdėlius, bet ir saldainius“, – pasakojo kultūrologė. Ji įsiminė, kad vienais metais milicininkas vaikė prekybininkus.
Nepamiršti Šv. Roko stebuklai
Ketvirtį amžiaus Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčioje klebonavęs kun. Romualdas Šalčiūnas (1925–2014) „Versmės“ leidyklos organizuotos ekspedicijos Semeliškėse dalyviams 2010 m. vasarą pasakojo ir apie stebuklingus pagijimus meldžiant Šv. Roko užtarimo. Esą ne kartą motinos prašė jo už vaikus aukoti šv. Mišias, po kurių šie pradėdavo sveikti.
Pasak kun. R. Šalčiūno, su visais akimirksniu rasdavusio bendrą kalbą, pas kurį tais ateistiniais laikais atvažiuodavo sakramentų paslapčia priimti ir keli labai žymūs žmonės, šie stebuklai buvo neišsiskiriantys ir nedideli, bet labai reikšmingi tikintiems žmonėms.
Ar semeliškiečiai prisimena stebuklingų pagijimų prašant šv. Roko pagalbos?
Semeliškietė Elena Čepanonienė pasakojo, kad būtent taip pasveiko jos motinos jaunesnė sesuo Honorata Stosiūnaitė. Ji būdama penkerių sunkiai vaikščiojo. Močiutė su vaikaite Šv. Roko atlaidų išvakarėse išsiruošė į Semeliškes. Kiek ėjo, kiek važiavo, nakvojo kažkur prie bažnyčios. Po Šv. Roko atlaidų Honorata namo jau parėjo pati. Vyriausioji į JAV emigravusi Honoratos sesuo atsiuntė kaip padėką už išgydymą užuolaidėles Šv. Roko paveikslui, anksčiau jis buvo dengiamas mėlynomis siuvinėtomis užuolaidomis. Beje, Honorata gyveno ilgiausiai iš penkių seserų ir dviejų brolių.
Paskutinis – 2012 m. rugpjūtį
Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios klebonas Gediminas Mieldažis suskaičiavo, kad Šv. Roko paveikslą puošia 24 votai, padėkos už pagydymus bei kitas malones. Jo klebonavimo metais ši „kolekcija“ nepasipildė. Buvęs šios bažnyčios klebonas Gintautas Jančiauskas teigė, kad prie Šv. Roko paveikslo turėjo būti daugiau votų – nemažai jų kažkada nusimetė, kai kurių surūdijusių nepavyko atnaujinti.
G. Jančiauskas prisiminė, kad 2012 m. prieš pirmąsias Šv. Roko atlaidų mišias a. a. Pranutė Petrauskaitė (1944–2022) atnešė Švč. Mergelės Marijos paveikslėlį ir paprašė pakabinti prie Šv. Roko paveikslo, pasakiusi, kad tai jos padėka šventajam už sveikatą.
P. Petrauskaitė šio straipsnio autorei yra pasakojusi, kad ji švento Roko pagalbos prašė ir gydydamasi Laimo ligą ir rožę bei daug kitų negalavimų. Tik, kaip pabrėžė semeliškietė, kalbėti apie stebuklus keblu: kas vienam atrodo stebuklas, kitam – paprastas dalykas, atsitiktinumas, iš stebuklų daug kas linkę šaipytis, todėl prašė rašant neminėti jos pavardės. O paskui ištarė: „Tiek to. Kas gi kitas liudys Šv. Roko garbę“… P. Petrauskaitė sakė, kad kai ilgametis Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios klebonas R. Šalčiūnas susirgęs gydėsi ligoninėje, susirinkusių parapijiečių būrelis meldėsi už jį. Pasveikęs kunigas sakė, kad būtent tos dienos pavakare jo sveikata pradėjo taisytis.
Daiva Červokienė Autorės nuotr.