Liaudies medicinos istorija ir šiandiena

Daiva Červokienė

Nors senoji liaudies medicina šiandien vadinama netradicine, dėl pavadinimo galima ginčytis – juk būtent ji buvo naudojama tais laikais, kai gydytojų ir dabartinės oficialiosios dar nebuvo, o žmonės sirgo ir ieškojo sau pagalbos. Ir buvo pasiruošusių jiems padėti. Tad šįkart pasidomėkime liaudies medicinos žinovais Elektrėnų savivaldybėje. Tenka prisipažinti, kad jų rasti nebuvo lengva.

Mineralai, gyvūnai ir vaistažolės
Pasak Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejaus vadovo Tauro Meko, ta mūsų liaudies medicina buvo labai aukšto lygio – tai byloja vien tai, kad mes išlikome ir šiandien gyvename. Žymioji liaudies medicinos žinovė, vadinta ir Lietuvos žiniuo­ne, dr. Eugenija Šimkūnaitė (1920–1996) taip pat yra rašiusi, kad mūsų liaudies medicina buvo aukšto lygio – tai ji aiškino visų pirma jos vartojamų priemonių gausa ir įvairumu. Habilituota gamtos mokslų daktarė teigė, kad vien „vietinių“ jos gyduolių fondą sudaro daugiau kaip 200 mineralinių (tikėtina, tarp jų visų pirma buvo molis, gintaras), daugiau kaip 500 gyvulinių (iš jų visų pirmiausia, turbūt, bitės ir jų produktai, gyvatės, rupūžės), daugiau kaip 150 žemesniųjų ir apie 2000 aukštesniųjų augalinių žaliavų.
Liaudies medicinos klestėjimo laikotarpis, pasak dr. E. Šimkūnaitės, nėra visai aiškus, tačiau nykti ji ėmė XIX–XX amžiaus sandūroje. Lietuvos žiniuonė teigė dar savo jaunystėje pasiteiravusi vyresnių žmonių, kada šie pradėjo gydytis pirktiniais vaistais, dažniausiai išgirsdavo atsakymus, kad „…kai jau neliko gerų žadėtojų nei žolininkų, tadu ir pradėję labiau pas žydelius ir aptiekarius gydytis“.

Žolininkai, bitininkai ir užkalbėtojai
Liaudies medicinos specialistai, kaip ir šiandien mūsų gydytojai, buvo įvairių specializacijų, tik žinoma, jie vadindavosi kitaip: žolininkai, gyvatininkai, vanotojai, bobutės-priėmėjos, tvoskos-bitininkai, užkalbėtojai-ža­dėtojai ir kitokie, gan aiškiai pasi­skirstę pagal veiklos sritį ir priemones, žinoję svarbiausias žadėjimo ir gydymo priemones.
Kaip pabrėžė dr. E. Šimkūnaitė, beveik visos liaudies medicinos spe­cialybės buvo moterų, tik krau­jalystė – kraujo užkalbėjimas, kartais ir gyvačių bei vanojimas, tvoskysta (gydymo ir žadėjimo priemonės, paremtos bitėmis ir bičių produktais) buvo daugiau vyrų specialybės. Tai lėmė ir praktinė būtinybė – vyrui kariui, medžiotojui reikėjo nusimanyti apie žaizdas, pirtį.
Pasak gamtos mokslų daktarės, mūsų liaudies medicinos specialistai buvo skirstomi ne tik pagal specializacijas, bet ir rangus, kurių išskyrė tris.
Pirmasis: žinantys pačius bend­riausius dalykus, pažįstantys kelio­lika augalų ir gebantys nurodymus vykdyti. Jais gali būti visi suaugę ir sveiki šeimos ar bendruomenės nariai, net sumanesni paaugliai ar gyvesni vaikai. Antroji pakopa – jau specialistai, sugebantys užkalbėti, nurodantys, kokį augalą ir kaip vienu ar kitu atveju vartoti, galintys labiau žinančiųjų žodžius persakyti. Tokių specialistų beveik kiekvienoje šeimoje buvo, o jau didesniame kaime – ne vienas. Aukščiausioji pakopa: ne tik pasakantys, ką daryti, bet ir išmanantys, kodėl taip, o ne kitaip, sugebantys patys užkalbėjimus sudėti, savus miklinimo (masažavimo) ar vanojimo būdus sugalvoti. Tokių per visą kerą (tėvo ar motinos liniją) koks vienas būdavo.

Kada tinka vaistažolėmis „paramstyti“
Dr. E. Šimkūnaitė dažnai sakydavo: „Nėr žolynų negydančių, tik atitikt reikia“. Ji labai peikė požiūrį: „jei vaistažolės nepadės – tai ir nepakenks“. Esą savo nuožiūra vartojamos vaistažolės ne tik gali nesiderinti su paskirtais vaistais, bet ir juos paversti neveikliais, pavyzdžiui tanidinės (rauginės) medžiagos alkalaoidus, ar nepageidaujamai sustiprinti vaistų veikimą. Ir patarė norintiesiems gydytis vaistiniais augalais ne skubėti sužinoti, kokioms ligoms gydyti tos ar kitos vaistažolės tinka, o skubėti sužinoti, kokioms ligoms gydyti jos gali pakenkti: „Nėra nė vieno augalo, kuris neturėtų gerųjų ir blogųjų savybių. Jeigu randate tik gydymo nurodymus be jokių apribojimų, nepasitikėkite tais patarimais“.
Kaip teigė praėjusio šimtmečio antrosios pusės pradžioje žymioji gamtos mokslų daktarė, vaistažolių paklausa turėtų didėti, mat ilgėja žmonių amžius – o seniems vaistažolės geriau tinka negu stiprūs vaistai. Ir silpnus vaikus, chroniškas ligas reikia vaistažolėmis paramstyti. Tik suprantant, kad jos gali veikti ne tik tą mūsų organizmo sritį, kurią norime gydyti, bet ir kitas, dažnai net ir nepageidaujamai. Kad to išvengtume, svarbu tas pačias vaistažoles vartoti labai trumpą laiką, iki savaitės. Vaistinės žaliavos norma – valgomasis šaukštas parai.
Besikreipiančiųjų jos pagalbos visada paprašydavo atnešti daug ty­ri­mų išrašų, tada išrašydavo keletą žolinių receptų ir patardavo, ką keis­ti mityboje. Ir patarė išgirdus apie vaistą nuo visų ligų, visada suabejoti juo. Negali būti tokio. Ir vaistų nuo visų ligų ieškojimą ji lygino su paparčio žiedo ieškojimu.

„Žolinčių akademijos“ svetainėje
„Žolinčių akademijos“ ir Svei­kuolių sąjungos veikloje prieš keliolika metų aktyviai dalyvavo elek­trėniškiai Jonas Skonsmanas ir jau šviesaus atminimo Bronė Vasi­liauskienė – brolis ir sesuo nuo Žemaitijos. J. Skonsmano patarimų, kaip padėti sau įveikti įvairius negalavimus, iki šiol galima aptikti „Žolinčių akademijos“ internetinėje svetainėje ir knygoje „Baltijos gintaras sveikatai ir grožiui“ (2011).
Pasiteiravome šviesaus atminimo Bronės Vasiliauskienės dukros, Elektrėnų sveikuolių klubo narės, pedagogės Vilmos Narkauskienės, ar ji žino šiame krašte žolininkų. Ilgametė Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos mokytoja pastebėjo, kad šio miesto mugėse vietinių žolininkų nebūna, galbūt jų net ir nėra. Jos mama pabrėždavo, kad pažįsta nemažai prieskoninių ir vaistinių augalų, tačiau nieko negydo, renka šiuos augalui tik maistui ir arbatoms.
„Gydyti – tai prisiimti labai didelę atsakomybę, mama patardavo, kokius mūsų tradicinius augalus ir kaip tinka vartoti maistui. Aš taip pat pažįstu daug vaistinių ir prieskoninių augalų, nemažai jų ir prisirenku. Vasarą mėgaujuosi augalų rinkimu, jų fermentavimu. Galiu ir kitus su keliolika augalų supažindinti, pavaišinti jų arbatomis“, – sakė moky­toja elektrėniškė, turinti ir sodybą Žuvyčių kaime, kur ir vyksta jos vasaros „pokalbiai“ su augalais. Kiekvienąkart sako nuvažiuojanti pasidarbuoti ir kažkuo pasidžiaugti – šiuo metu dar nasturtos, jurginai kekėmis svyra.

Tradicinis gydymas – iš kartos į kartą
O kaip šviesaus atminimo Bronė Vasiliauskienė gydė dukrą ir vaikaičius?
„Čiobreliai – nuo kosulio, liepukai – prakaitavimui skatinti, kmynai – pilvukui suskaudus. Labiau įsikosėjus – ir taurės. Jokių įmantrybių nebuvo. Tokia liaudies medicina – ke­lios vaistažolės ir taurės ėjo iš kartos į kartą“, – sakė V. Narkauskienė, su vyru užauginusi tris vaikus. Pedagogę teko kalbinti kaip Sveikuolių sąjungos Sveiko maisto šventėje Palangoje 2010-aisiais išrinktą šeimininkių šei­mininkę. Tų metų šventės tema buvo šventinis stalas, tad V. Narkauskienės ir teiravausi, kaip ji įsivaizduoja sveiką šventinį stalą. Pedagogė sakė, kad pirmiausia ant jo dėtų arbatą ir vaisius, tik po to rimtą valgį. Na, ne per Velykas ar Kalėdas, tada tradicijos diktuoja ir patiekalų valgymo seką. Ant šventinio stalo jų namuose nebūna pirktinių patiekalų, viskas gaminta savo rankomis. Per šventes ant stalo garuoja bulvių ar žuvies, mėsos patiekalas su labai daug daržovių. Daug mišrainių, kurias daro be majonezo, tik su aliejumi ir citrina, prieskoniniais augalais arba grietine.
Kaip rimčiausią šių kraštų žolininkę V. Narkauskienė įvardino Dzū­kijos-Suvalkijos saugomų terito­rijų kultūrologę Ritą Balsevičiūtę, gyvenančią Jogalinos kaime Prienų r., o Elektrėnuose – Vidą Kandrotienę, buvusią Elektrėnų sveikuolių klubo vadovę, Vievio J. Milančiaus pradinės mokyklos direktoriaus pavaduotoją. Esą ji ir žoliauja, farmacininko Virginijaus Skirkevičiaus paskaitų klausėsi, pas žymiąją žolininkę farmacininkę J. Balvočiūtę lankėsi, daro vaistažolių arbatas, jų proporcijas žino.
„Kelis vaistažolių mišinius kasmet pasidarau, kad nepamirščiau. Daugiau neturiu laiko, neužsiimu“, – sakė V. Kandrotienė.

Netoli Beižionių – Birutė Martišienė
Kraštotyrininkė ir etnologė Ona Rasutė Šakienė, surinkusi ir užrašiusi Elektrėnų krašto pasakojamo­sios ir dainuojamosios tautosakos, kuri 2009 metais išleista knyga „Ar meni tų ažerų“, o 2014 m. etnografinę-istorinę knygą „Buvom“, sakė mananti, kad geriausia liaudies medicinos žinovė Elektrėnų savivaldybėje yra buvusi elektrėniškė, dabar netoli Beižionių gyvenanti Birutė Martišienė. Ji yra išleidusi ir knygą „Liaudies išmintis pataria“, dalinasi savo patarimais interneto puslapyje www.liaudiesismintispataria.lt bei feisbuko puslapyje.
Labai magėjo ponios Birutės pasiteirauti, kaip ji susidomėjo liaudies medicina, ryžosi išleisti knygą ir kokių augalų patartų kasmet prisirinkti senyviems žmonėms ir mažus vaikus auginančioms šeimoms.
Kadangi pati B. Martišienė šiais klausimais kalbėti atsisakė, pa­stebėjusi, kad reklamos jai nereikia, šių atsakymų nutarėme ieškoti jos interneto puslapyje ir knygoje „Liaudies išmintis pataria“ (2008). Šioje knygoje B. Martišienė rašo, kaip gydyti įvairias bėdas: kosulį, bronchitą ir kitas peršalimo, odos, skrandžio, sąnarių ligas, mažakraujystę, psoriazę ir taip toliau. Štai pavyzdžiui, nuo kosulio ji pataria pasidaryti alavijų ištraukos, 3–4 kartus per dieną kramtyti bičių korį su medumi ir dėti šiltų sėmenų kompresą (50–100 g nesmulkintų sėmenų suberti į drobinį maišelį ir užsiūti ar užrišti. Maišelį pakaitinti orkaitėje ar kitur, karštą uždėti ant krūtinės ir laikyti tol, kol atvės). Peršalus labai naudingas ir bičių pikio antpilas, kuris pravers ir nuo odos ligų, tvars­tant žaizdas, gydantis skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opaligę.
„Gamta sukūrė viską, kad žmogus ir visa, kas gyva Žemėje, nieko nestokotų ir nesirgtų“, – knygelės įžangoje rašo B. Martišienė.

Knygoje ir interneto puslapyje
„Augalų vaistinėmis savybėmis rimtai susidomėjau, kada močiutė parodė rasakilą ir paaiškino, kad tai labai puiki žolelė nuo šlapimo nelaikymo. O tai buvo maždaug prieš trisdešimt metų. Apie rasakilą ir iki šiandien rašytiniuose šaltiniuose neradau niekur, kad ji yra puiki pagalbininkė esant šlapimo nelaikymo problemai“, – rašo B. Martišienė savo interneto puslapyje.
Ir teigė, kad vaistažolėmis do­mėjosi savo  šeimos poreikiams. Pamažu iš šeimos vaistinėlės išnyko tabletės, vyras nustojo gerti vaistus nuo aukšto kraujospūdžio – naudojo tik vaistažolių tinktūras nuo padidėjusio kraujospūdžio.
„Susirinko nemažai žinių apie vaistažoles.  Vyresnysis sūnus patarė – išleisk knygą… Ilgainiui domėjimasis vaistažolėmis man virto būtinybe – pasinėriau į augalų pasaulį. Kas paprašydavo – papasakodavau apie augalų vaistines savybes ir didesniam žmonių susiėjimui. Susikaupė medžiaga apie augalų gydomąsias savybes antrai knygai.
Besidairydama po internetą retai rasdavau receptų lietuvių kalba, kaip pasinaudoti augalų vaistinėmis galio­mis. Taip ir kilo mintis atiduoti interneto naudotojams – ir ne tik – savo surinktą antros knygutės ir paskaitėlių medžiagą. Taip norėjosi duoti daugiau žinių jauniems žmonėms apie tai, kaip gali padėti augalai, augantys aplink, šalia mūsų“, – rašo žolininkė internete.

Ta paslaptingoji rožė
Viena dažniausių bėdų, dėl kurios žmonės ir šiandien šaukiasi liaudies medicinos žinovų pagalbos, turbūt yra kasmetiniai peršalimai, sloga, sąnarių bėdos ir rožė, ūmi infekcinė liga, kuriai būdingas odos uždegimas, paraudimas, patinimas, niežėjimas ir bendros intoksikacijos požymiai. Medikai pastebi, kad ši liga užklumpa įvairaus amžiaus žmones ir dažniausiai raudoniu „papuošia“ koją. Teigiama, kad rožė greičiau užklumpa nusilpus imunitetui, esant prastam limfos nutekėjimui. Susirgus pirmą kartą rožę diagnozuoti ne visada paprasta.
Šią ligą dabartinė oficialioji medicina paprastai gydo antibiotikais ir šie ne visada padeda, o ją besigydantys žmonės neretai pagalbos kreipiasi ir į liaudies medicinos žinovus, prašydami „užkalbėti“ rožę, kaip kad ją gydė ir mūsų proseneliai. Ir neretai taip rožę „įveikia“ ir be antibiotikų. Seniausiame Elektrėnų savivaldybės miestelyje Semeliškėse radome ir tokią užkalbėtoją, buvusią ilgametę bibliotekininkę.

Kaip išmoko?
„Mano močiutės, močiutės broliai ir sesuo užkalbinėjo nuo išgąsčio, nikstelėjimo, gyvatės įkandimo. Kai buvau jauna, močiutė ragino to mokytis, norėjo man palikti savo žinias, nes tam labai tikau – buvau vienturtė šeimoje (mat užkalbėjimus perduoti galima tik jauniausiam ir vyriausiam vaikui). Tuo nesusidomėjau, tie giminaičiai numirė. Tada mamos sesuo, kuri gyveno Rygoje ir kurią vis aplankydavom su vaikais, taip pat prašė perimti jos žinias – neturi kam perduoti, o būtina palikti. Tada nesutikau mokytis, o kai ji pasiūlė žinias surašyti į sąsiuvinį, sumanymui pritariau. Ji man viską surašė, paaiškindama, kaip ir ką reikia daryti. Penkiolika metų to sąsiuvinio neatsiverčiau. O kai prireikė šeimos rate – susirgo žmogus rože, antibiotikai nepadėjo, o užkalbėti nėra kam… Tada ir prisiminiau, kad aš turiu užrašytų užkalbėjimų. Ir pabandžiau – blogiau nebus. Vieną, antrą, trečią kartą. Tada lyg ir padėjo“, – pasakojo Irena Venskutonienė.
Taip kelis kartus pabandė už­kalbėti rožę, po to žmonės išvykdavo, ji nė nesiteiraudavo, ar padėjo ar ne, o šie to nepranešdavo. Tačiau jos pradėjo ieškoti vis nauji žmonės. Kai kurie buvo vieną kartą, kai kurie – kiekvieną vasarą, vieni ir dabar gyvi, kiti – jau mirę.
„Pati labai ilgai netikėjau, kad užkalbėjimai gali veikti. Man ir dabar tuo sunku patikėti – juk tai nei vaistai, nei kokia intervencija. Žinau, kad nuo rožės yra bent 12 užkalbėjimų, aš moku tik vieną. Jo sakyti negaliu – teigiama, kad tada aš negalėsiu jo naudoti, jis neveiks“, – sakė I. Venskutonienė.

Ir žvilgsnis iš šalies
Liaudies medicinos ir magijos tyrinėtoja, kelių knygų šia tema autorė Rita Balkutė, dalyvavusi ekspedicijose buvusiuo­se Semeliškių, Onuškio valsčiuo­se, teigė, kad šitam krašte liaudies medicinos tradicijos yra gana gyvos. Žmonės išmanė augalų savybes, nors cheminės jų sudėties ir nežinojo. Dažnai vadovautasi panašumo, simpatinės magijos principais: pagrindinis augalas širdies ligoms gydyti buvo širdažolė, rožiniais, kiek į širdį panašiais, žiedeliais, o kai drebėdavo širdis – pirmas vaistas buvo kiškio ašarėlių arbata, nuo galvos skausmo – spanguolės į ausis.
Nuo išgąsčio, nervų buvo verdama jonažolių, baltųjų alyvų ar pivonijų (vaistinių bijūnų) žiedų, valerijonų šaknų, žiedų ar lapų arbata. Suskaudus dantims, juos gydė augalais, dėlėmis, ekskrementais arba tiesiog išraudavo. O tam, kad dantys būtų sveikesni ar pradėjus kraujuoti dantenoms, dažnai patardavo pakramtyti ąžuolo žievės.
Jei skaudėdavo gerklė, virdavo rugiagėlių arbatą arba dėdavo karštą pelenų ir smėlio kompresą, užklupus slogai gėrė čiobrelių arbatą ir šieno antpile kaitindavo kojas. Skrandžio ligas dažniausiai gydė alijošiumi ir šermukšniu. Radikulito, pusiaujo skausmus gydė deginančiais ir badančiais augalais – dilgelėmis ir kadagiais, skaudamą stuburą šildė kompresais, o žaizdoms praplauti naudojo įvairius augalus: gysločio, beržo ar alksnio lapus ir daug kitų.

Autorės nuotr.