Liaudies medicina

Liaudies medicina

Liaudies medicina (angl. traditional medicine) – medicinos žinių sistemos, kurios per ilgą laikotarpį buvo sukauptos visų visuomenių viduje ir perduodamos iš kartos į kartą, pradėtos kaupti jau pirmykštėje visuomenėje. Liaudies medicina susidėlioja stebint ir nagrinėjant žmogaus reakciją į tam tikrus poveikius, kaip žolelių antpilai ar akupunktūra, kurios vystėsi šimtmečiais įvairių visuomenių viduje iki šiuolaikinės medicinos eros. Tradiciniai vaistai apima tokias praktikas kaip žolių medicina, ajurvedinė medicina, akupunktūra, tradicinė Kinijos medicina, Pietų Afrikos gyventojų Muti ir kitos panašios kilmės medicinos žinios bei praktikos

iš viso pasaulio. Liaudies mediciną tiria etnomedicina, etnobotanika ir medicinos antropologija.
Iš žmonių pasakojimų

Užkalbėjimai

Pasakojo Domicelė Burokaitė Brazinskienė iš Beižionių k.
Mama pasakojo, kad pas juos Pirmojo pasaulinio karo metu atėjo vengrė su vaikais. Nu tai našlė, vyras kare ar žuvęs, kad ji su trim vaikais išlėkus iš namų. Pagailo jos, davė valgyt’, an aslos paklojo kūlį šiaudų, išsimiegojo. Ji aiškina: „Aš tau neturiu kuom mokėt“ ir norėjo duot’ kokį tai kryželį. Ale senelė turėjo kokius tai prietarus, kad kryželio imt’ negalima, reiškia dar kitą vargą užsidėsi. Tada ta vengrė jai sako: „Aš tau užkalbėsiu, kad dantys neskaudėtų“. Tai ar jūs patikėsit’ tokiu dalyku – užkalbėjo mamos seseriai, dar tokiam Zaikauskui, o mama miegojo, tai jos nekėlė, manė, ką ty mačys, tai paskui mama visą gyvenimą vargo su dantimis, vis minėjo tą vengrę, sako, sunku buvo prikelt’, ba seseriai niekada neskaudėjo, taip ir numirė su sveikais dantimis. Tas Zaikauskas irgi. Sako, jam vienas dantis iškrito prieš pat mirtį, sako, net daktari jo klausinėjo, su kokia pasta dantis valo? Va tau ir užkalbėjimas.
Pasakojo Pranas Černiauskas iš Žydiškių k.
Užkalbinėjo nuo ligų, mokėjo. Ir mano mama mokėjo. Kiaulėm užkalbinėjo an grūdų, paskui tuos grūdus duoda sergančiai kiaulai, ji suėda ir pasveiksta.
Žmogui užkalbinėjo an vandenio arba tiesiai an žmogaus. Kaime buvo merga, tai kap nuvėjo visa votim, žaizdom, kad ty visas kūnas, jau gulėjo. Pas mumį ji visą savaitę gyveno, mama ją užkalbinėjo. Rytas vakaras užkalbinėjo. Baigėsi savaitė ir pasveiko. Menu du vyrus. Daktarai nieko nepadarė, egzema, žaizdos, šlapiuoja, negyja, tai ateidinėjo užkalbėt’. Praėjo. Ir Venskutonio tėvą menu kaip ateidinėjo užkalbinėt’. Man mama neperdavė. Sako, reikia perduot’ vyresniam vaikui, ale neperdavė niekam.
Mikterėjus koją, rišo mazgelius. Kažką šnabžda ir užriša mazgelį, vėl’ šnabžda ir užriša, taip suraišioja daug mazgelių, visą šniūriuką, užriša an kojos ir praeina.  
Jei rankas skauda per riešą, tai nešiojo sidabrinį žiedą.
Buvo toks piktas šuva, jis turėjo labai storą sprandą, tėvas niekaip negalėjo jo pririšt’, nusimauna ir nusimauna per galvą. Puola visus, jo neatsiginsi, vyniojasi kai driežas, vyras ir tas neatsigina, nor už skvernų pakrato. Tėvas jį ir mušė, tai bijojo, ale vis tiek nor už rūbų stveria. Kaimynę labai pergąsdino, ateina ji, koja sutinus, paraudus, rožė nuog išgąsčio, sako mamai – užkalbėk. Tai užkalbėjo ir viskas, sveika. Kol žaizdų nėr, tai greit praeina, nereikia laukt’, kol sužaizdos.
Pasakojo Ona Jančiauskaitė Kaluževičienė iš Gailaičių k.
Mana sesuo mokėja užkalbinėt’, jai bobutė buva perdavus, užkalbinėjo ant popieriaus.  Reikia, kad popierius būt mėlynas ir Trijų karalių šventintos kreidos. Ji pasiima popieriukų, juos sukarpa ir išeina  kitur, ne prie žmonių, tenai kažką raša, kažką kalba. Nu tada ateina ir pasaka, kad tą popieriuka šoną, kur kreida išrašytas reikia dėt’ prie skaudamos vietos, ar išberta ir aprišt’. Ir viskas. Parą palaikai, tada dedi kitą popieriuką, taip, kol pereina bėda. Žmonės sakė, jau nuo pirma praeina, kita jau net nereikia. Tai va.
Kai niksteli koją, tai reikia, kad būt baltas vilnonis siūlas, tai ji pasiima, tą kamuoliuką ir išeina. Riša kaip tai daug mazgiukų ir užkalba. Tada apriša tą vietą ar žmogui, ar gyvuliui ir viskas. Pereina, per valandą, dvi.
Vieną kartą atvežė vienas vyras seserį net iš Vilniaus, koks guzas galvoj, tai sužinoja, kad seseris užkalbinėja ir atvežė. Tai saka užkalbėja, ir dinga jai tas guzas.
Iš Kaišiadorių, menu, atvežė jau vėlai, beveik naktį, girdim, duoda kas durysna, saka, mergaitei blogai, ko nedarėm, kur nevežiojom. Ani nieka. Sesuo saka, reikia mėgyt’, paglostė mergaitei galvelę, nuvėja, atnešė tas kortelas, tai paskui sakė, kap ranka nuėmė. Po kiek laika toj pati mergaitė išsigando šunies ir vėl’ ją labai nubėrė, vėl’ buvo atvažiavę, vėl’ ją sesuo gydė. Saka, daugiau jau nesikartoja.
 Žebenkštis per karvę jei perbėga kai karvė guli, tai gyvulys ryte jau nesikelia. Vieną kart ateina Jakubauskas, saka karvė nesikelia, pakeli, tai ji visai nesilaika an kojų, saka, kojom neremia, jis  seseriai saka: „Būk gera, išrišk“. Sesuo grait. Paskui ateina padėkot’, saka, jau viskas gerai, atsikėlė ir nuvėja. Buva jaunas kumeliukas. Ryte nuveinu, kad jis guli, jau ty ir žemė aplink išdaužyta. Pareinu, sakau va kas. Nuėjau in Rinkevičienę, sakau: „Teta, užkalbėk“. Ji užkalbėjo an vandenia, parnešiau, nuprausiau, biski inpyliau išgert’, kad atsikėli ir nuvėja. Nu buva tokia galia.  
Pasakojo Elena Dubosaitė-Pliskauskienė iš Girnakalių k.
Mano babunia mokėjo užkalbėt‘, gydė ligas. Vienai mergaitei buvo egzema, mačiau kaip gydė. Ji triskart apvedžioja su peiliuku aplink žaizdą, triskart padrasko medžio šaką suole, kažką potieriauna. Taip padarė ir išgijo, menu dar skarelių atvežė dovanų, ba babunia pinigų neėmė. Ir rožę jinai užkalbinėjo leidžiantis saulei. Paskui išmokino mano seserį Paulinkutę.
Pasakojo Jadvyga Sielskienė iš Girnakalių k.
Užkalbinėju nuo rožės, nuo akių. Ir žmonės ir gyvulius. Kap parausta, ištinsta, niežti, užkalbi ir praeina. Rožę užkalbant’ ty tik keli žodžiai, o paskui – poteriai. Reikia labai tikėt’. Užkalbinėju an sviesta, ryte anksti, paskui tuom sviestu reikia tept’.
Yra 12 skirtingų rožių. Manį mama išmokina. Dar niekam neperdaviau. Nėra lengva, reikia jėgų, kitą kartą net akys parausta, ašaros byra.
Karvi užkalbėt’ tai jau perdaviau vienai moteriškei. Karvei užkalbu ant vandenia. Pripilu 3 litrus vandenia, iškart nereikia sugirdyt’, duot’ per kelis kart.  
Girnakalių k. – Jadvyga Sielskienė, g. 1928 m.
Pasakojo Adelė Šimonytė Vėželienė iš Kakliniškių k.
Žmonės mokėja užkalbinėt’. Mana seseriai buva roži. Atsirada žaizdeli, paskui nuveja toliau, apėmi visų kojų, paskui ir kitų, ji jau visai nepaaina,  žaizdos šlapiuoja, sutina, skausmas, an kojų nesistoja. Tata parejis ir saka: „Reikia vežt’ pas Jakeli, užkalbėt’“, tai suruoši vežimu, prikloja. Ji jau neja pati, keturiose an paklodės ją išnešim, vežiman paguldim ir tėvas nuveži prieš saulėlydį.  Tadu jų tenai palika.  Paskui nuvažiava parsivežt’, tai ji jau pati vežiman inlipa ir parvažiavus pati ateja pirkion, ale liepi jai kojos neplaut’, nevilgyt’ ir dar kai palei girnas visadu buva toks švarus skudurėlis girnom šluostyt’, tai tuom skuduru reikėja dulkyt’ jos kojas. Ir išgija.  Nelika nei žaizdų, gražios, švarios kojos lika. Paskui tą Jakelį nabagą perkūnas nutrenkė, 3 žmones pas juos pirkioj užmuši – jį, jo dukterį ir tokį Vycką Čižių, jis buva užejis pas juos nuo perkūna, tai ir jį.  Ir nama neuždegi, saka, liepsna tik per langu išeja…
Mokėja, dėdi an duonos plutelės ką tai užrašinėja, paskui tų duonu reikėja suvalgyt’. Tai kai inkanda pasiutis šuva. Ir pereina.
Pasakojo Jadvyga Jakonytė Mickevičienė iš Panerių k.
Ir rožę užkalbinėjo. Kai sutinsta, parausta, tai užkalba ant sviesto ir praeina. Dedervines gydė. Apibrėžia su peiliu, apveda aplinkui, poteriauja, žegnojasi. Nuo gyvatės įkandimo užkalbinėjo. Kiaulė sutino, nuėjau Žalgirio kaiman pas moteriškę,  pasakiau ko ir sėdžiu, laukiu ką ji darys. O ji man sako, gali jau eit’, aš jau užkalbėjau. Nereikėjo nieko, sako, per orą eina. Ir diedukas sakė, kad eina oru. Buvo toks Vaiciukevičius, visus gydė ir užkalbinėjo.
Gimė duktė. Po dviejų savaičių – krikštynos. Vyras išvažiavo, likau namie viena, reikia karves, kiaules sutvarkyt’, vaikas rėkia, kluonas kiaurai atdaras, lakstau sušilus ir man paraližavo pusę veido. Viena akim matau dvi saules, du daiktus, lūpas perkreipė, akys ašaroja, valgant’ maistas užlenda už dantų, invalidė buvau. Važiuoju pas daktarus, sako reikia ligoninėn gultis, o kur aš vaiką paliksiu? Man buvo 21 metai, jauna dar. Paskui lyg truputį geriau, tai vyrui ir sakau – gerai bus ir taip. Buvo atlaidai, vyras nuvažiavo pas moteriškę, ji užkalbėjo. Ant vandens. Reikėjo gert’ po stiklinę ir atsigulus ramiai pagulėt’. Gėriau 7 dienas. Tik baigiau gert’, pagulėjau, atsikėliau, žiūriu – nieko nėr. Kaip nieko nebuvę, sakau, gal sapnavau? Kaip netikėt’? Ji dar ir žolelas kažkokias buvo davus, nežinau kokias.
Žolės
Pasakojo Domicelė Burokaitė Brazinskienė iš Beižionių k.
Gydė žolėm. Kokiom, tai aš nepasakysiu. Ir nuo gyvatės įkandimo ir nuo alkoholio. Man taip buvo. Turėjau gal 15 – 16 metų, nuvėjau pas kaimyną. Jis varė šnapsą, pardavinėjo.  Tądien jis kažkur išvažiavo, tai mes su jo dukteria radom ir sugalvojom išgert’. Gerėm gėrėm ir prisigėrėm. Vos parėjau namo. Pamatė baba ir išvirė kokios tai arbatos. Išgėriau ir greit užmigau. Bet nuo to laiko aš ir šiandien duokit’, užmokėkit’, bet negersiu.  
Pasakojo Pranas Černiauskas iš Žydiškių k.
Kaime šiltinę gydė arklio mėšlo sunka. Reikia gert’. Ir aš gėriau. Paskui taures statė, žoles virė. Pasveikau. Kumelės pieną naudojo nuo kokliušo.
Gydėsi žolėm. Auga žolė Perestupas. Dabar aš jos niekur nematau. Auga vijokliniu krūmu kaip apinys. Jį džiovintą ar ir žalią virė ir sušlapinę drobę dėdavo prie sumuštos vietos.
Skrandžiui virė trukžoles, ar užpildavo jas degtine ir gėrė po šaukštą an tuščios. Jas naudojo  ir nuo  patrūkimo. Džiovintą ar žalią neluptą sutrupina, deda an keptuvės sviesto, tada žolę, galima užpilti  plaktu kiaušiniu ir valgyti. Jos lapeliai kaip morkų, auga drėgnose vietose, raistuose, šaknis – juoda odelė, vidurys  baltas, smirdi. Ir žydi panašiai kaip morkos, krapai. Galima naudot ir džiovintą, užpilt’ degtine, dar indėt’ truputį pikio.
Mūsų darže augo Kerėkštažolės, dabar aš jų niekur nematau, gal jau isikasavoja, užauga dirvonais, ba jos auga daržuose, dirbamoj žemėj. Kaip piktžolės. Auga  apie 20 – 25 cm. aukščio, ploni stiebeliai, subyra kaip šiaudas, žydi drabnukais žiedeliais, paskui išaugina lyg apvalią plokštelę su dviem sėkliukėm iš šonų, jos labai mažos, drabnai an stiebelių. Jas naudoja nuo akių, kai nužiūri bloga akis. Gydėsi taip. Kai nuo negerų akių suserga gyvulys, pavyzdžiui, paršiukas, tai deda an skardos žarijų, an jų užbarsto kerėkštažolės, paima paršiuką už kojų ir palaiko viršuj an dūmų. Jei suserga didelis gyvulys, tai ima skardą į rankas ir vedžioja po pilvu, apeina aplinkui, apsuka aplink akis. Jei suserga žmogus ir labai trudnuoja, kerėkštažołė gali ir jam padėti. Mažą vaiką ar kokį gyvulį kai nužiūri bloga akim, tai daro nuog akių. Grait žarijų, kerėkštažolės žolės, aprūkina ir sveikas.
Nuog danties skausmo naudojo geltonus dobiliukus. Jie auga aukštesni už baltus, žiedeliai gelsvi mažiukai. Išverda juos iš žmogus pasilenkęs an puodo, an garų šutinasi (inhaliacijos).
Gumbą gydė paprastai – ima kmynų ir druskos per pusę, sutrina ir valgo.
Skaudančias strėnas gydė apdedant varnalėšų lapais, kryžiaus skausmus (radikulitą) gydė,  intrina trupučiu terpentino ir apdeda varnalėšų lapais. Pernakt’ palaikius, lapai visai sudžiūna ir skausmas praeina. Jei nėra varnalėšų, naudojo ir šalpusnio lapus.
Nuog kosulio naudojo čiobrelius, liepžiedžius, kaitino kojas karštam vandenij.
Nuog širdies naudojo pakalnutes, valerijoną, jų prisirinkdavo kasmet.
Kadaise naudojo dėles. Kai jos jau pritraukia kraujo, tai jas vėl’ išmelžia, palaiko vandenij  ir vėl’ deda, kelis kartus.
Nuog sugaravimo, kai per anksti uždaroma  pečiaus juška,  dėdavo giroje pamirkytą skarą ant kaktos, jei nėra giros, galima naudoti ir vandenį, giros galima duot’ gerti.
Informaciją surinko ir paruošė
Ona Rasutė Šakienė

Pasakojo Jadvyga Sielskienė iš Girnakalių k.
Seniau mana baba žinoja visas žolas, rinka, aš irgi pažinojau daug žolių, ale dabar labai viskas pasikeitį, nėra, neauga tos žolės.
Velniaraistij žydėja  centurija rūžavais žiedais, tai ją rinka nuo širdies ligų.
Kačėnų raiste auga trūkažolės, jas naudoja nuo trūkia, nuo vidurių, nuo skrandžia. Jos šaknį tarkava ir kepė su kiaušiniu, arba užpildava arielka.
Daug yra visokių žolių, ale aš sunkiai vaikštau, žoliaut’ jau neinu.
Kaštonų ir žiedai ir riešutai tinka užpilti arielka, degtine ir trinti skaudamus sąnarius, kojas, nugarą, kryžių.
Živakastas labai gera žolė. Ir nuo sumušimų, ir nuo lūžių, ir nuo daug ko. Galima jį ir trint’ ir gert’ po truputį ir dėt’ kompresus, ale atsargiai, kad nenudegintų.
Nuo dvylikapirštės žaizdos reikia paimt’ 1 dalį medaus, 1 dalį kiaulinių švarių nesūdytų taukų, 1 dalį sviesta, viską gerai išmaišyt’, pašildyt’ truputį, sudėt’ indelin. Tada ryte imi šaukštą gera  spirita, degina, ale greit tos košės su medum. Išgyji. Saka galima tų koši pasidaryt’ su alyvuogių aliejum, sakė daktaras, dabar jau tų kiaulės taukų grynų nėra.

Pasakojo Vaclova Beganskaitė-Girsienė iš Lekavičių k.
Nuo kosulia dėja į kojinę karštų pelenų ir dėja prie kakla, kojas kaitina bulvių nuovire su druska, karštam vandenij.
Nuo reumata – nešė iš miško skruzdėles, jas pylė kubilan, paskui karštu vandeniu ir merkia kojas. Augina agavu ir ją su degtine merkė – trynimui.
Pliauškutis – nuo pūslės. Jonažolės – nuo širdies. Čiobreliai – nuo kosulia. Rugiagėlės – nuo plaučių uždegima. Trūkažolė – nuo skrandžia. Varnalėša – nuo sąnarių, druskų, skysčių. Močeklapiai – nuo uždegimų.

Pasakojo Jadvyga Jakonytė Mickevičienė iš Panerių k.
Mano diedukas turėdavo daug visokiausių žolių prisirinkęs. Turėjo didelę pintinę, ji kabojo ant aukšto ir buvo pilna prikrauta visokių ryšulėlių džiovintų žolių.
Rinko pelūną, raudonėlį, serdečniką (tokios baltos žolelės) čiobrelius, mėtas, pušies pumpurus, jonažolę, ugniažolę, sukatžolę, živakastą, valerijonus, augino debesylus, alijošių.
Alijošių tai lapus nuskina, deda šaltai dviem savaitėm, paskui jau daro su medum ir kagoro vynu. Ugniažolę gėrė, o sultimis gydė karpas. Jonažolė nuo visko, sukatžolė gydo skrandį. Reikia lygiom imti džiovintos sukatžolės, jonažolės ir kačpėdėlės, virti arbatą ir kasdien ant tuščio. Ilgai reikia gert’. Sukatžolė ir nuo nervų. 50 g sukatžolės normalizuoja spaudimą, jeigu ant nervinio pagrindo. Raudonėlis irgi padeda virškinimui. Nuo reumatų darė vonias. Živakastas nuo sumušimų ir lūžių, jį valgė vidun ir dėjo kompresais. Juo gydė ir plaučių ligas. Nuo širdies, nuo nervų naudojo valerijonus. Trūkažoles naudojo nuo vidurių skausmų, debesylą – nuo kosulio.  Jį reikia virint apie pusę valandos įstačius indą su užplikinta šaknim į kitą indą su vandeniu, uždengti.

Pasakojo Antanina Sedlevičiūtė-Jukavičienė iš Žuvyčių k.
 Gydėsi visokiom žolėm. Rinka pačios, rinka valerijonus, trukžolas. Iš trukžolių kepi kiaušinieni. Nuplauna, supjausta ir kepa. Arba užpila degtine, paskui geria „an tuščios“ po stikliuku.
Buva Dėlinia ežeriukas netoli, ty krantai užaugdinėja, plovai, tai buva labai daug dėlių. Naudodava gydymui. Mana diedukas nešėsi namo, dėja, jei kur skauda. Ar dantį, ar ką.  Daug parsineša tokiam inde. Tai kai prideda prie skaudamos vietos, ištraukia kraują, tokios storos pasidara, tada jas vėl’ atgal’ tan vandenin meta, naujas isiima. Mana diedukas Adomas ir baba Marijona, abudu gydėsi dėlėm.   

Blogos akys
Pasakojo Levosė Pinelytė Kananavičienė iš Kareivonių k.
 Būna pas žmogų blogos akys. Gyvena toks žmogus, tai jis vis mylia pažiūrėt’ an paršiukų, teliukų. Kap jis išeis, tai gyvulys sienom lipa, jei nieka nedarysi – išgaiš. Liutonių malūnininkas baina, kad jo boba laiki sava paršiuku virtuvėj už pačiaus. Užeja lietus, malūne buva vienas žmogus, per lietu neja namo, tai užeja virtuvėn ir pamati tų paršiuku.  Jis labai pasidyvina, saka, oi koks gražus paršiukas, koks gražus, tai kap jis išeja, tas paršiukas kad pradės lakstyt’ akis išvertis, kad pradės sienom lipt’, žviegt’, tai jeij nieka būt nedarį, nežinia kuom baigtųs, ale padari nuog akių ir nusiramina.
Krikštinam Bartnauska Jani. Aš buvau kūma, kūmas – toks Šliužas. Aš jam labai patikau, o jis man – ne, vis bėgu nuo jo. Parvažiavam iš Žiežmarių, tai gaspadinės, tokios rūsės buva, vis veda ir manį baliavot’. Tai kap užėja man koks blogumas, mislinau pamirsiu. Jos nuvedi manį kitan kambarin, nurengi rūbus ir myžalais an akių… Paskui apšluosti marškinių padalkom, tai man viskas ir perėja, vėl’ grįžau baliun. Jos saka, nudyvina kas. Mana skareli geltona, veidai raudoni, jauna buvau pilna, skaisti.
Nuog akių dari ir su šluota. Pastata an slanksčia kampan bliūdeli, an jo pastata beržini šluotu ir pila per jų vandeni. Tada su tuom vandeniu akis plauna, arba stala kampus plauna kryžmai ir su tuom vandeniu irgi akis plauna, ale geriausiai padeda šlapumas an akių. Iškart pereina.
Gydymui džiovina rupužes, jas viri ir gėri, žolas visokias rinka, oi daug žinoja visokių. Čeraunikių buva, raganom vadina, jos mokėja apčeravot’, būrt’ visokiais ženklais, iš karvių atimt’ pienu, iš žmogaus – sveikatu. Žmonis važinėja pas šaptūnus, jiej varažina, vedžioja rankom, užkalbinėja roži.

Pasakojo Veronika Vėželienė iš Alinkos k.
Bloga akis – tikri dalykai. Menu, mūsų karvė apsirga, dinga pienas, tik krauja truputis, jau ją ir nuo lenciūga paleida, visai neėdi, tik stovėja palei tvartu ir niekur nėja. Gydė veterinaras iš Gojaus Loiba, nieka nepadėja, tada Vėželis Andrius, senas žmogus, saka, darykit’ nuog akių. Gojuj Valaknytė užkalbėja ant druskos, liepė duot’ gert’ ir praust’, ir karvė kaip mat pasveika.
Arba vėl’. Apsirga teliukas, guli isitiesis, veterinaras liepia pjaut’, tai nuog akių nuprausėm ir pasveika. Stala kampus kryžmai plauna, tada tų vandenį duoda gert’, prausia. Blogos akys, kai pasidyvyja, pavydi. Turėjam geru kiauli su paršiukais, vaikščioja kiaulė su pulku paršiukų po apitvaru kieme, pro šalį aja boba ir pasidyvina: „Ai kokie gražūs paršiukai, kokie gražūs”, tai vakare visi suviduriava ir nudvėsi.

Senieji gydymai
  Pasakojo Veronika Lankaitė Sabonienė iš Karewivonių k.  
Didžiąjam ketverge mergos maudisi nuogos, kad sveikos būt, kadaise gi gydėsi ne daktarais, ale visokiais kitokiais būdais. Karvi koju nusimuši, tai avelis bubuku sutryni, pabarsti ir nuvieja, neužsikrėti..
  Užkalbėt’ mokieja.  Buva tokia sena Jacinevičieni, gal jau 100 metų, tai saka, kas čia man negerai, Marynk, tu man atnešk nuog kelia akmenuku. An akmenielia ji užsikalbiėja pati: „Aja Panelė Švenčiausia keliu, nešėsi an rankų kūdikėlį ir nusimuši kojeli, kad tu, akmeni, an kelia negulėtum ir didesnis neaugtum, o tu gumbe, po gyslas nevaikščiotum ir vietoj sava stovietum”. Tris ros tep saka. Mokieja. Kieme pas Kralikausku buva ruska mokykla, tai kap jų išardi, tai buva knygų užversta, saka buva ir užkalbėjimai nuog rožių ir visokių, ale aš nematiau, dinga kažin kur.
             Nuog gumba tai šluotelį stati. Mama pakieli maišu myltų, tai jai pusiau sudiegi, paskui ji nuvieja karvių girdyt’, tai jau pirkion pati neatieja, tik an karvis pasirėmus šep tep. Sirga ilgai. Atieja Galucinia Zoska, saka, Jankuvien, tu pasistatyk šluoteli, parsinešk vanteli iš pirties, uždėk susilankščius an bambus koki minkštu daiktu, pastatyk tų vanteli ir po valiai suk jų. Kap jų po valiai suka, tai toj šluoteli šokinėja, tai ir daktara nereikieja, ir pasveika.

Pasakojo Leokadija Kazakevičiūtė Sabonienė iš Senųjų Abromiškių k.
Kryžkelėj gydė, kai vaikai sirgo kokliušu. Anksčiau nieks neskiepina, tai kai labai kosina, pamėlynuoja, tai per Sekmines paima švarius baltinukus vaika ir per 3 kryžkeles reikia pervažiuoti. Kai pravažiuosi trečią kryžkelę, tada sustoji, nurengi vaiką, naujais baltiniais aprengi ir meti atgalia ranka tuos baltinukus, kurie buvo an vaiko atgalia ranka. Paskui tuo keliu grįžti negalima ir atsisukt’ negalima. Ir padėjo, grįžom, vaikas pasveika.
Girdėjau, kad važiuoja prie upės, prie Neries, kai labai serga ir an kranto ligonį perrengia, tuos rūbus sumėta vandenin, jie nuplaukia, kitus aprengia ir parvažiuoja.

Pasakojo Kazimieras Kanapka  iš Sabališkių k.
Palei Dmukausku buva akmuo su duobe, lyg užpenčiu inspausta būt. Tai mana teta ir kitos kaimo bobos iš ty ėmi vandeni akim gydyt’. Atsimenu, vienai mergaitei buva dedervinis, tai iš tos vietos ėmi vandeni, plovi. Saka, padėja. Paskui, kap statėsi Elektrėnai, tų akmeni suskaldi, nuveži kažkur.
Pasakojo Ona Jančiauskaitė Mingailienė
Tam Dėlinia ežeriukij, raiste buva labai daug dėlių, tai jei ką skauda žmonės nešėsi iš to raista ir dėja prie skaudamos vietos, net danties skausmus tep  gydi. Saka, ištraukia negeru krauju ir pereina.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų