Pradžios mokyklą lankė Vievyje, septintą klasę baigė Trakuose ir taip pačiais metais įstojo į Trakų mokytojų seminariją.
1952 m. vasario 8 d. buvo areštuotas (Vilniaus karinis tribunolas priteisė 10 metų). Kalėjo Angarske. Po Stalino mirties buvo paleistas. Blaškėsi po Latviją, Lietuvą, Kazachstaną.
1959 m. įstojo mokytis į Vilniaus statybininkų mokyklą. Ją pabaigęs pradėjo dirbti statybininku. Po darbo lankė Elektrėnų vakarinę mokyklą ir ją 1976 m. pabaigė. Penkerius metus dirbo Vievio gaisrinėje, buvo jos viršininkas.
1999 m. išleido apsakymų ir eilėraščių knygelę „Už horizonto“.
Už noveles ir apsakymus apdovanotas Rytų Lietuvos kultūros centro I ir II laipsnio diplomais. Du kartus apdovanotas Vilniaus apskrities viršininko „Padėkos raštais“, Elektrėnų savivaldybės mero „Padėkos raštu“ už kūrybinius ieškojimus prozoje.
Yra vienas pirmųjų Elektrėnų literatų klubo „Strėva“ narių. Susirinkimuose dalyvauja nuo klubo susikūrimo dienos.
2002 metais Rytų Lietuvos literatų konkurse įvertintas I-jo laipsnio diplomu.
Elektrėnų literatų klubo „Strėva“ išleistuose almanachuose – „Laiko ženklai“ (2003 m.), „Brydės“ (2007 m.), „Minčių sodai“ (2009 m.) ir „Saulėtekio toliai” (2011 m.) spausdinami ir L. Baltrukėno kūriniai – novelės, dokumentinės apysakos, eilėraščiai.
Juodas ir rudas
Apsakymas
Rusvo plauko benamė katė nagais draskė Draugystės dešimto gyvenamojo namo rūsio duris, kurios buvo atrakintos ir truputį pravertos. Pagaliau jai pavyko į praplatėjusį durų tarpą įsprausti galvą, o paskui ir pati įlindo į rūsį.
Gyvenamojo namo kraštinės laiptinės gyventojai sėdėdami lauke ant suoliuko, stebėję katės pastangas patekti į rūsį, nusprendė, kad ji ten turi kačiukų. Rūsio durys dažniausiai būdavo plačiai atidarytos, ir katė be jokio vargo galėjo maitinti savo augintinius.
Praėjus kelioms savaitėms namo laiptinės gyventojai pastebėjo ir pačius kačiukus, kurie kaišiojo savo galvutes iš rūsio. Pamatę žmones kačiukai šnypštė ir greitai dingdavo rūsyje.
Po kurio laiko juodas ir šviesiai rudos spalvos kačiukai pradėjo darytis drąsesni, ir vieną dieną katė juos išvedė į lauką. Tiesiog jie buvo nustebinti ir nedrąsūs, išvydę šį nuostabų pasaulį. Gamta buvo pačiame gražume. Aplink viskas žaliavo, žydėjo dekoratyviniai medeliai, pasipuošę žaliais lapais, buvo tikras prieglobstis gamtos gyventojams.
Kačiukai, atėję į šį pasaulį, nejautė ir nežinojo, kad tas nuostabus pasaulis yra labai klastingas, pavojingas ir ligų platintojas. O kaip išgyventi, maitintis kačiukams nerūpėjo. Juos dabar maitino katė motina, saugojo ir globojo toli nuo jų nenutoldama. Neliko abejingi ir laiptinės gyventojai: kas išnešdavo pieno šlakelį arba mėsgalio gabaliukų.
Laiptinės gyventojai džiaugėsi kačiukų išmone: vaikytis vienas kitą, ristis per galvą, laipioti į žydinčius alyvų medelius ir spoksoti į mašinas, glaustis jų užuovėjoje nuo atklydusio šuns. Katė nuo jų nenutoldama murkė.
Laikas ėjo, kačiukai paaugo ir, kaip pastebėjau, jų motina katė pradėjo nuo jų tolti, bet vis dar atnešdavo jiems po kąsnelį žmonių numesto maisto.
Vieną vakarą atsirado nušiuręs katinas, kuris anksčiau dažnai lankydavosi. Jis ilgai žiūrėjo į kačiukus, pakeldamas tai vieną, tai kitą užpakalinę koją, jas kratydamas. Po to vakaro daugiau jo nesimatė. Matyt, išėjo į laukus, užbaigti savo dienas… Katės ir šunys, jei nepririšti, nujausdami savo gyvenimo pabaigą, išeina iš namų.
Rudeniop, lapams pradėjus gelsti, pamačiau kaip juodas ir rudas kačiukai pradėjo kratyti užpakalines kojytes. Katė jų jau nežiūrėjo ir nemaitino. Dienos pradėjo darytis vėsokos. Juodas kačiukas, norėdamas sušilti, atsitūpė ant lengvosios mašinos priekinio rato po gaubtu. Vairuotojas gal nepastebėjo ar neatkreipė dėmesio, ir mašinai pajudėjus juodas kačiukas žuvo.
Profesinės mokyklos moksleivis Paulius, kuris gyveno su tėvais, ketvirtame aukšte, užkasė jį prie betoninio tako, po liepa.
Likęs vienas rudas kačiukas bandė glaustis prie katės motinos. Katė jo šalinosi ir priekine koja mušė. Tai toks laukinis įstatymas: „Atvedžiau į šį nuostabų pasaulį, užauginau, maitinau, saugojau iki tam tikro laiko, o dabar gyvenk pats kaip sugebi ir išmanai, – jūs man nereikalingi…“
Rudas kačiukas, jau ligos pažeistas, vaikščiojo apie suoliukus ir kniaukė – kažko šaukėsi, kažko lyg ieškojo. Rytojaus dieną laiptinės gyventoja Veronika pastebėjo, kaip jis staiga metėsi į rūsį ir iš ten pats jau nebeišėjo. Kačiukas kur gimė, ten ir numirė.
Moksleivis Paulius kačiuką užkasė šalia juodojo kačiuko, po ta pačia liepa. Krentantys geltoni lapai, vėjui papūtus, padengė sujudintą žemę.
Ewig jung (Amžinai jaunas)
Novelė
Vilniaus Santariškių ligoninėje, didelėje palatoje, tarp širdies ydomis sergančių ligonių, liesas senolis kumpa nosimi atrodė seniausias. Vakarais ligoniai kartais kalbėdavo apie praeitį, pergyventus įvykius. Senolis tylėdamas klausydavosi. Bet vieną kartą ir jis prakalbo:
– Vyrai, gal jūs mane smerksite už mano praeito gyvenimo įvykdytą nuodėmę?.. Skaudi mano praeitis.
Gyvenau netoli Druskininkų, tėvų paliktame vienkiemyje. Tėvų jau neturėjau. Buvau vedęs gražią lietuvaitę, turėjome dvi mažametes mergaites. Vokiečiai jau traukėsi, bet rusų kariauna dar nebuvo mūsų okupavusi. Mes, ūkininkai, dirbome savo darbus.
Tą rytą, paėmęs šakes, išėjau į lauką kratyti išvežtą mėšlą. Dar nebaigęs darbo, pajutau savyje nerimą, o gal baimės jausmą, kažkokį nebylų kvietimą grįžti kuo skubiau namo. Mano sodyba buvo už kalnagūbrio, ir aš, pasiėmęs šakes, suskubau namo. Peržengęs kalnagūbrį, iš tolo pamačiau kieme pririštą pabalnotą arklį. Namuose žmonos ir mergaičių neradau. Išėjęs į kiemą, pradėjau dairytis ir išgirdau kokį tai gargaliavimą, kažkur gale tvartelio. „Ich liebe dich, ich liebe…“ (Aš myliu tave, aš myliu…). Ir ką jūs manote? Pamačiau kareivį vokiška uniforma, kuris ant žemės apkabinęs mano gulinčią žmoną ją prievartavo.
Nieko nelaukęs, kaip turėjau šakes, taip ir smogiau jam į galvą. Kai aš badžiau tas atmerktas mėlynas akis, jis tarė: „Danke ich bleibe hier ewig jung“ (Ačiū, aš liksiu čia amžinai jaunas).
Atsipeikėjęs pamačiau, kad tai buvo jaunas, šviesiaplaukis, mėlynų akių vokietukas, bet pyktis ir įniršis savo jau buvo padaręs. Dabar sunku ir prisiminti. Tai buvo skaudi gyvenimo nuodėmė.
Užkasiau vokietuką toliau nuo namo, po obelimi. Į duobę įdėjau nuo arklio nuėmęs balną ir jo ginklą Valterį. Arklį nuvedžiau už kalnagūbrio ir supančiojęs pririšau ant dirvono. Mano mažametės dukros tuo metu išsigandusios buvo pasislėpusios po lova. Jos nieko negalėjo matyti.
Gyvenimas ėjo toliau. Užėjus antrai rusų okupacijai, su tuo arkliu dirbau žemę, važinėjau į turgų. Po kiek laiko pastebėjau, kad mano žmonos pilvas papilnėjo. Abu supratome – į šį pasaulį ateis nauja gyvybė.
Gimė šviesiaplaukė, mėlynų akių gležna mergaitė. Pakrikštijome vardu Liza. Auginome visas kartu, kaip savo tikrus vaikus, nors vyresnės dukros jos šalinosi.
Vieną kartą užėjusi čigonė, burdama kortomis, atspėjo, kad turime savyje kažkokią širdgėlą ir siūlė keisti gyvenamąją vietą. Mes, žinoma, nepaklausėme. Vėliau netekau žmonos. Užaugo vaikai. Mano tikrosios dvi dukros neištekėjo, o šviesiaplaukė Liza ištekėjo. Gyvenu prie savo neištekėjusių dukrelių.
„Nelaimingoji “ obelis nudžiuvo, ir aš ją nupjoviau. Jos vietoje išdygo laukinė obelaitė, kuri pavasarį žydi gausybe žiedų. O tie vokietuko priešmirtiniai žodžiai „Danke, ich bleibe hier ewig jung“, manyje neužgeso visą gyvenimą. Pavasariais besiskleidžiantys aromatingieji laukinės obelaitės žiedai man visada primena jaunas gęstančias mėlynas akis.
Senolis nutilo ir daugiau į kalbas nesileido. Man pasirodė, kad jis, įsikniaubęs į pagalvę, verkė.
Tokiais žodžiais pasakojimą užbaigė Charūnas Vytas, iš Vievio, kuriam teko išgirsti to palatos kaimyno, senolio nuo Druskininkų, skaudų prisiminimą.