Leidiniai apie Vievį ir susidomėjusieji šio miesto istorija

Pernai Vievis buvo mažąja kultūros sostine, minėta ir pirmojo Vievio vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 500 metų sukaktis, atidaryti naujas kultūros centras ir biblioteka, vyko daug puikių kultūros renginių, išleistos ir dvi knygos apie Vievį: Algimanto Muzikevičiaus „Vievis žemėlapiuose“ ir Romutės La­pinskienės sudaryta „Vievio miesto ir jo apylinkių istorija“. Tad ir pakalbėsime apie jas ir jų autorius bei daug savo medžiagos apie Vievį „Elektrėnų kronikoje“ publikavusį Eugenijų Petrauską.

88 žemėlapiai
Pradėkime chronologiškai, nuo senesnius laikus analizuojančios istoriko, žemėlapių kolekcionieriaus Algimanto Muzikevičiaus knygos „Vievis žemėlapiuose“, kuri, akivaizdu, yra ilgo domėjimosi jais vaisius.
Į klausimą, kaip gimė do­mėjimasis senaisiais žemėlapiais, A.Muzikevičius atsakė: „Esu istorikas, tad apie žemėlapius galiu kalbėti valandomis. Sovietmečiu LDK žemėlapiai buvo neprieinami, nepublikuojami ir todėl beveik nežinomi. Po Žečpospolitos padalijimų ir Lietuvos prijungimo prie Rusijos jau nuo XVIII a. pabaigos rusų valdžia visokiais būdais stengėsi sunaikinti senuosius žemėlapius, kaip buvusios valstybės didybės simbolius. Dar aršiau ši politika buvo pradėta vykdyti po 1831 ir 1863 m. sukilimų. Žemėlapiai pradingo iš visų viešų vietų (dvarų, klebonijų ir t.t.) ir tik vienetai buvo saugomi bibliotekų ir archyvų specfonduose su grifu „slaptai“. Ta pati politika buvo vykdoma ir sovietmečiu, siekiant užkirsti kelią istorinės-tautinės atminties atgimimui“.
Do­mėjimosi senaisiais žemėlapiais aktyvizacija sietina su interneto pri­einamumu apie 1995 m., kada atsivėrė globalios galimybės ne tik gauti specifinę informaciją iš bet kurios pasaulio institucijos, bet ir galimybės sekti senosios kartografijos rinką bei joje dalyvauti, t.y. be problemų nuvykti į tarptautines antikvarinių leidinių muges, aukcionus ir kt.
Leidinyje „Vievis žemėlapiuose“ pristatomi 88 istoriniai ir šiuolaikiniai žemėlapiai, kuriuose buvo pažymėtas Vievis. Chronologiškai leidinys apima laikotarpį nuo pirmo žinomo Vievio paminėjimo žemėlapyje 1597-aisiais iki šių dienų.
Leidinyje pristatomi visi žinomi Lietuvos Didžiosios Kuni­gaikštystės (LDK) laikotarpio že­­mėlapiai, kuriuose pažymėtas Vievis, akcentuojant miesto pava­dini­mo (transkripcijos, rašybos) kaitą įvairiais istorijos laikotarpiais. Knygos įžangoje pastebima, kad iš 37 žinomų LDK laikais išleistų žemėlapių, Vievį randame 14-oje.
Iš vėlesnių laikotarpių buvo atrinkti žemėlapiai, atspindintys kuo įvairesnius socialinio ir politinio gyvenimo aspektus: svarbiausius istorinius įvykius, kelių, pramonės, karinius topografinius, o taip pat ir gamtinius geografinius žemėlapius.

This slideshow requires JavaScript.

Išskirti penki laikotarpiai
Pagal laikotarpius leidinys su­skirstytas į penkias dalis: 1. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVI—XVIII a. (13 žemėlapių). 2. Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje, 1795–1918 (20 žemėlapių). 3. Pirmoji Lietuvos Respublika, sovietinė ir hitlerinė okupacijos, 1918–1944 (26 žemėlapiai). 4. Sovietmečio Lietuva, 1944–1990 (12 žemėlapių). 5. Po Nepriklausomybės atkūrimo, 1990–2022 (14 žemėlapių).
Visi žemėlapiai aprašyti labai kruopščiai – prie kiekvieno  pateikiamas jo aprašas (autorius, pavadinimas, technika, matmenys cen­timetrais, leidėjas, išleidimo vie­ta, data) ir trumpas žemėlapio ypatybių, autoriaus ir bendro istorinio fono pristatymas. Visi žemėlapių pavadinimai užrašyti taip, kaip originale (kalba, raidžių dydžiai ir t.t). Šalia pateikiamas išdidintas žemėlapio fragmentas, vaizduojantis Vievį su artimiausiais aplinkiniais objektais, arba konkretaus lai­kotarpio administracinio vieneto, kuriam tuo metu priklausė Vievis, vaizdas ir tekstas apie to laikotarpio miesto pavadinimo specifiką bei istorijos faktus (administracinė priklausomybė, istoriniai įvykiai, transportas, asmenybės ir t. t.) Že­mėlapiai knygoje sudėti chronologine tvarka pagal išleidimo datą, tačiau Vievio aprašymai ir istoriniai faktai pateikiami atsižvelgiant į žemėlapių tematiką ir ne visada atitinka chronologiją. Leidinio įžangoje pastebima, kad visą informaciją apie Vievį iš tarpukario periodinės spaudos (faktus, straipsnius, nuorodas) surinko Virgilijus Poviliūnas.

Senųjų žemėlapių svarba
Šis 500 egzempliorių tiražu išleistas leidinys, kurio sudarytojai yra ir Virgilijus Poviliūnas, Irena Senulienė, labai originalus ir informatyvus, tai didelė dovana šio krašto istorija giliai besidomintiems kraštiečiams, o pavartyti jį įdomu visiems, kad ir tam, kad pamatytų, kaip  keitėsi Vievio ir gretimų miestų pavadinimai  įvairiais istorijos laikotarpiais. Senieji žemėlapiai neabejotinai turi didelę išliekamąją vertę mokslo ir kultūros istorijai, yra svarbūs pažintine prasme įvairiausių sričių specialistams.
„Vievis žemėlapiuose“ knygos naujumas – tai pirmasis bandymas išskirti vieną vietovardį ir jo evoliuciją laike, fiksuoti visas vietovardžio rašybos formas ir lokalizuoti gyvenvietę besikeičiančiose administracinių vienetų ribose“, – pabrėžė  A. Muzikevičius.
Pasak jo, senieji žemėlapiai yra ne tik ir ne tiek juose užfiksuotas kartografinis vaizdas (nebeaktualus jau kelis šimtmečius), bet istorinis spaudinys su visais jam būdingais požymiais ir istorinės grafikos (me­no) kūrinys. Senųjų žemėlapių raida iliustruoja: geografinių žinių apie Lietuvą plėtrą; graviravimo technikų ir grafikos kūrinių spalvinimo evoliuciją; kartografinių leidinių įvairovę bei gausėjimą. Se­nųjų žemėlapių kolekcionavimas duoda galimybes gilinti pažinimą, atrasti iki šiol nežinotus dalykus ir juos viešinti, bendrauti su žmonėmis.

Knyga išsirutuliojo iš mokyklinio projekto
Ilgametės istorijos mokytojos Romutės Lapinskienės sudaryta „Vievio miesto ir jo apylinkių istorija“ –  kiek kitokio pobūdžio knyga, siekianti apžvelgti miesto istoriją ir šiandieną nepretenduojant į išsamią analizę. Ji pradedama vaikų piešiniais ir eilėraštukais (6 eilėraštukai ir 14 piešinių, sukurti 2005 m., kai R. Lapinskienė su mokiniais sumanė pradėti rinkti pagal projektą istorinę medžiagą apie miestą).
„Į Vievį mano tėvai dirbti atvažiavo daugiau kaip prieš pusšimtį metų – 7 dešimtmečio pabaigoje, aš mokiausi ir baigiau Vievio vidurinę mokyklą. Miesto istorija giliau pasidomėti paskatino istorijos mo­kytojos darbas, poreikis žinoti krašto, kuriame gyveni, istorijos faktus, panaudoti juos ne tik istorijos, bet ir integruotose su kitais dalykais pamokose. Taip gimė projektinio darbo „Vievio miesto ir jo apylinkių istorija“ idėja. Jį įgyvendinti padėjo grupė vyresniųjų klasių mokinių, o piešiniais ir eilėraštukais pagyvino mažieji pradinukai. Po poros metų, 2005-aisias, jau turėjome keliais egzemplioriais atšviestą leidinuką, kuriuo naudojosi gimnazijos bendruomenė“, – pasakojo ilgametė istorijos mokytoja, pagrindinė knygos sudarytoja R. Lapinskienė.
Pasak jos, knygos apie Vievio istoriją iniciatorė buvo šio miesto kultūros centro direktorė Audronė Stepankevičiūtė, ji ir prikalbino miesto jubiliejui parašyti pažinti­nę knygelę „būtinai su dainos apie Vievį natomis ir žodžiais“. Taip per metus buvusio mokyklinio projektinio darbo pagrindu išsirutuliojo knyga „Vievio miesto ir jo apylinkių istorija“, kuri buvo papildyta įvairių sričių specialistų straipsniais.

Kaip dėlionės fragmentai
„Informacijos, istorinių duo­menų apie mažą pakelės miestelį labai mažai, jie fragmentiški, ypač senesnieji laikai apžvelgiami bendrų istorinių įvykių kontekste. Daugiau informacijos buvo apie Vievio augimą XX a. antroje pusėje, kai čia buvo pradėtos statyti pramonės įmonės, daugėjo gyventojų. Prisiminimais, nuotraukomis, įmonių bukletais pasidalijo buvę šių įmonių darbuotojai ir kiti vieviečiai, neabejingi savo miestelio gyvenimui“, – teigė R. Lapinskienė.
Kas buvo įdomiausia ir sunkiausia dirbant šį darbą? Pasak il­gametės mokytojos, įdomiausia buvo ieškoti ir surasti kaip dėlionės fragmentą kažkokį faktą, seną nuo­trauką, Vievio pavadinimą senuo­se žemėlapiuose; pavyzdžiui, kad beveik identišku Vieviui pavadinimu buvo ir yra miestai Baltarusijoje, Estijoje ir koks bendrinis faktorius juos siejo. Sunkiausia, o gal „links­miausia“ buvo tada, kai išvakarėse prieš atiduodant knygos rankraštį į leidyklą, kompiuteris „suėdė“ visą jos darbą, t. y. 100 puslapių, ir per savaitę viską reikėjo atstatyti.
„Priešui to nelinkėčiau“, – ištarė pašnekovė.
Ar autorė dar svajoja papildyti šią knygą? Jeigu taip, tai kuo? Pasak R. Lapinskienės, žodis „svajoju“ papildyti ne visai tinkamas, nes ji žino, kad antrajame, pataisytame, knygos leidime, (jeigu jis bus) turi būti ištaisyti netikslumai, kai kas išmesta, kai kuo papildyta  ir kad jame turėtų būti skyrelis „Vievis švenčia 500 metų jubiliejų“.
„Būtų šaunu, kad pasirodytų ir daugiau leidinių, skirtų Vievio istorijai, su nauju požiūriu, naujomis interpretacijomis, nes kaip rašė vokiečių filosofas F. Nietzshe, nėra vieno teisingo požiūrio į pasaulį, nėra faktų, tik jų interpretacijos“, – pabrėžė ilgametė istorijos mo­kytoja.
O kadangi R. Lapinskienė prisipažino nesanti tikra vievietė, pasiteiravome, kas jai dabar yra Vievis. Pedagogė atsakė, kad tai jos namai, kaip paukščiui lizdas, lapei ola, žuvelei vanduo.

Apie istoriją ir šiandieną
Knyga „Vievio miesto ir jo apylinkių istorija“ pradedama nuo glaustų bendrų duomenų, nusakant miesto dislokaciją, seniūnijai priklausančių kaimų ir viensėdžių skaičių, kiek plačiau pasakojama apie Vievio įkūrimo istoriją ir galimas jo vardo kilmės versijas, Šv. Dvasios vienuolyno brolijos spaustuvę ir  čia išleistą reikšmingiausią leidinį M.G. Smotrickio gramatiką ir jos autorių, pro Vievį vedusius ir vedančius kelius ir jų tvarkymą, geležinkelį, Vievio mokyklas, kultūrinį gyvenimą, biblioteką, Šv. Onos bažnyčią, Dievo Motinos Ėmimo dangų cerkvę bei šiandien veikiančias įmones ir organizacijas.
Tarsi prabėgama ir per Vievio gyvenimą reikšmingesniais istorijos etapais  (Šiaurės karo (1700–1721 m.), prancūzų-rusų karo (1812 m.), Pirmojo pasaulinio karo metais ir carinės Rusijos sudėtyje, kovose už Lietuvos nepriklausomybę, Antrojo pasaulinio karo metais, sovietmečiu.
Leidinys baigiamas istoriko V. Poviliūno pasakojimu apie Vievyje ir jo apylinkėse rastus lobius bei daina apie Vievį, tapusia miesto himnu.
Kodėl toks mažas šio pažintinio leidinio tiražas – vos 300 eg­zempliorių? Juk šią knygą pravartu turėti ne tik bibliotekoms ir mokykloms, bet ir nemažai Vievio gyventojų, ji gali labai dominti iš šio miesto ir jo apylinkių kilusius žmones, kuriems nėra jokios galimybės ją įsigyti.
„Kiek projektui gavome lėšų, tokį leidinio tiražą ir padarėme“, – pastebėjo knygos apie Vievio istoriją iniciatorė, šio miesto kultūros centro direktorė Audronė Stepankevičiūtė.

Gyvena istorinėje vietoje
Minint Vievio miesto 500 metų sukaktį, „Elektrėnų kronikoje“ bu­vo išspausdinta nemažai prie pat Vievio, Balceriškių kaime, gyvenančio Eugenijaus Petrausko straipsnių apie miesto istoriją ir atskirų jo istorinių objektų likimą.
E. Petrauskas gyvena isto­rinėje šiaurinėje Vievio ežero pa­krantėje, maždaug toje vietoje, kur XVI amžiuje veikė Šventos Dva­sios stačiatikių vienuolynas, prie kurio vėliau persikėlė ir stačiatikių spaustuvė iš Vilniaus. Ši spaustuvė buvo labai svarbi stačiatikių slavų raštijos istorijoje – čia buvo  atspausdinta M. Smotrickio „Slavų gramatika“ („Grammatiki Slavenskija pravilnoe Sintagma“). Manoma, kad ši knyga buvo pradėta spausdinti 1618 m., o baigta – 1619 m.  M. Smotrickio  „Slavų gramatika“ 200 metų buvo slavų kalbų mokslo pagrindas ir turėjo didelę įtaką pirmosioms slavų kalbų gramatikoms įvairiose šalyse. Teigiama, kad iš šios gramatikos mokėsi žymusis rusų mokslininkas ir rusų kalbos reformatorius Michailas Vasiljevičius Lomonosovas (1711–1765),  vadinęs M. Smotrickio  „Slavų gramatiką“  savo „mokslingumo vartais“ .

Netikėtas elektronikos ir istorijos ryšys
Elektroniko specialybę turintis E. Petrauskas  dirbo gamybiniame susivienijime „Elektronas“, vėliau Trakuose taisė vaizdo ir radijo aparatūrą, vėliau dirbo „Lietuvos Ryto“ spaustuvėje Vievyje vyresniuoju elektroniku ir visą laiką domėjosi Vievio istorija.
„Nuo vaikystės žinojau, kad gyvenu istorinėje  vietoje. Pradėjęs domėtis čia buvusiu stačiatikių vienuolynu ir prie jo buvusia spaustuve, nejučia pradėjau kaupti ir viso Vievio istoriją. O kai sūnus mokėsi Vievio vidurinėje mokykloje, istorijos mokytoja R. Lapinskienė su mokiniais darė projektą apie Vievio istoriją, kelis turėtus istorinius straipsnelius atidaviau sūnui, kad nuneštų į mokyklą. Tad Vievio istorija domiuo­si, galima sakyti, nuo vaikystės“, – sakė E. Petrauskas. Ir pastebėjo, kad jo darbas „Lietuvos Ryto“ spaustuvėje, naktinėje pamainoje, tam domėjimuisi buvo palankus laikas. Turėdamas laisvesnę valandėlę naršydavo interneto platybėse ieš­kodamas informacijos apie vieną ar kitą Vievio objektą.
Eugenijus sakė, kad jau 1863 m. žymiojo Vievio vienuolyno žemė priklausė Grigoniams, mamos proseneliams. Jam seneliai ir mama yra pasakojusi, kad stačiatikių dvasininkai norėję įamžinti vienuolyno vietą, atvykę pas proprosenelį Juozą Grigonį ir prašė parduoti keturis kvadratinius metrus žemės. Šis pasiūlymu susidomėjo, bet vėliau persigalvojo, ten pastatė katalikų kryžių, kuris stovėjo iki 2000 metų. Eugenijaus mama yra pasakojusi, kad stačiatikių kunigai ir vėliau atvažiuodavo, klausinėdavo, gal ko­kių radinių toje vietoje rado. Pasak pašnekovo, tokių ir būta – kasant bulves kartais seneliai rasdavo kažką panašaus į literas.
„Vėliau senąjį, aplūžusį kry­žių mes išardėme ir pastatėme naują, kurį pašventino Vievio klebonas Alfonsas Kelmelis“, – pastebėjo E. Petrauskas.

Padeda ir vaikai
E. Petrauskas pasakojo, kad prieš dešimtį metų „Versmės“ lei­dyklos buvo sumanyta išleis­ti monografiją apie buvusį Vievio valsčių. Šio sumanymo organizatoriams nepavyko įgyvendinti, tačiau tai paskatino jį dar daugiau domėtis Vievio istorija. Rūpėjo klausimai, kaip kūrėsi Vievio savivalda, kas prisidėjo prie miesto statybų, kokios ryškesnės asme­nybės mieste gyveno, dirbo ir pan. Neliko nepastebėtas Napoleono laikmetis, Pirmasis pasaulinis karas, nepriklausomybės kovos, nepriklausomos Lietuvos įvykiai Vievyje.
„Informaciją apie Vievį renku iš lengvai prieinamų šaltinių: įvairių straipsnių, knygų, senos periodikos. Labai daug įdomios informacijos surinkau iš senų laikraščių“, -pasakojo E. Petrauskas. Kaip interneto platybėse rasti suskaitmenintus senus laikraščius pašnekovui patarė jo bičiulis, buvęs Trakų istorijos muziejaus direktorius Virgilijus Poviliūnas.
Eugenijaus dukrą Justiną, sūnų Tomą taip pat domina istorija. Dukra bakalauro studijoms Vilniaus universitete pasirinko lietuvių filologiją, o magistro – paveldosaugą, Vilniuje dirba gide. Sūnus Tomas baigė istorijos bakalauro ir magistro studijas Vilniaus universitete, dabar dirba Tra­kų istorijos muziejuje. Tad abu, radę informacijos apie Vievį, perduoda tėčiui.
„Gal ir mano mamos bei mano pasakojimai apie Vievio praeitį tu­rėjo įtakos tokiam vaikų pasirinkimui“, – ištarė Eugenijus.

Rašo užklausas muziejams
Paklausus, kokie atrasti Vievio istorijos faktai pačiam paliko didžiausią įspūdį, Eugenijus paminėjo monetas, kurios liudija, jog Vievis egzistavo dar kunigaikš­čio Gedimino laikais. Įspūdingas radinys laukė ir senelio statyto rūsio sienoje. Tai akmuo su iškaltu stačiatikių kryžiumi. Eugenijus spėja, kad tai gali būti vienuolyno kapų liekana. Senelių statytame name, kuriame jis ir gyvena, Eugenijus rado koklių liekanų bei keletą Kazimiero šilingų.
O nusakyti, kas jį labiausiai do­mina, E. Petrauskas greitai nega­lėjo.  Teigė, kad domina praktiškai viskas iki tarybinių laikų: tolima ir ne tiek tolima Vievio praeitis, kaip miestas augo, keitėsi, kas čia gyveno, jo kultūra, religijos, iškilios asmenybės.
„Kai aptinki įdomų faktą, dar labiau užsikabini, norisi daugiau visko perversti, gal ką dar įdomaus pavyks aptikti“, – sakė E. Petrauskas.
Dabar vyriškis rašo užklau­sas  įvairiems šalies muziejams teiraudamasis, gal jie turi duomenų apie Vievį, nuotraukų su šiuo miestu. Maironio lietuvių literatūros muziejus atsiuntė keletą įdomių nuotraukų. Šiaulių istorijos muziejus taip pat žadėjo padėti.
Pasak E. Petrausko, ir inter­nete galima rasti nemažai įdomių nuotraukų. Tačiau jų aptikus labai džiaugtis dar nereikia skubė­ti – reikia paprašyti ir gauti jų savininkų sutikimą jas panaudoti, kad nebūtų intelektinės nuosavybės vagystės.  Bene daugiausia nuotrau­kų apie Vievį pašnekovas aptiko integralioje Lietuvos muziejų informacinėje sistemoje „Limis“.

Ar suguls į knygą
Paklausėme E. Petrausko, ar nekilo mintis sudėti surink­tą medžiagą į knygą. „Gal ta kny­ga jau  būtų buvusi išleista, jei kažka­da būčiau pa­klausęs savo vaikų. Istorinę medžiagą rinkau savo malonumui – nusikopijuodavau, pasidėdavau į aplanką ir tiek, nepasižymėjęs, iš kokių šaltinių ką paėmiau. Vaikai patarė užsirašyti,  kur kokią informaciją radau, kas, ką,  kada ir kur  pasakojo. Atsakydavau: „Kam tai? Aš juk ne istorikas, tik sau renku“. O kai atėjo Vievio jubiliejus, informacijos į knygą negalėjau sudėti  – nenurodžius šal­tinių, darbas prilygtų plagiatui. Iš naujo šaltinius susirasti ir nurodyti užtrunka daug laiko. Dabar juos jau daugmaž atstačiau“, – sakė E. Petrauskas, pridurdamas, kad dabar ką nors suradęs, jau pasižymi, kokio­je knygoje ar straipsnyje tai aptiko, kas tai pasakojo. Ir tos istorinės medžiagos po truputį vis daugėja – po sakinį, nuotrauką.  Tad tikėkimės, kad knygų apie Vievį lentyna pasipildys dar viena įdomia knyga.

Daiva Červokienė
„Elektrėnų kronikos“ ir Vievio Lazdynų Pelėdos bibliotekos nuotr.