Laukiame Verbų sekmadienio ir šv. Velykų

Laukiame  Verbų sekmadienio ir šv. Velykų

Kiekvieną  pavasarį VšĮ „Elektrėnų profesinio mokymo centras“ sukviečia visus norinčius išmokti marginti margučius ir rišti verbas. Kovo 19 d. mokykloje vyko margučių marginimo seminaras. Visi seminaro dalyviai buvo maloniai sutikti ir mokomi.
Gausiai susirinkę mokiniai ir mokytojai išklausė tautodailininkės Onos Patronaitienės pasakojimą apie margučių kilmę, jų marginimo būdus, patys pabandė skutinėti jau nudažytus kiaušinius. Didelis  susidomėjimas buvo marginimo vašku technika. Buvo aiškinama, kaip paruošti kiaušinį dažymui, kaip pasigaminti įrankį vaškui užtepti ant kiaušinio ir kaip su vašku užtepti raštus, pateikta marginimo raštų pavyzdžių.  Seminaro dalyviams buvo pateikta įvairios literatūros apie margučių marginimo būdus.
Sunku nustatyti margučių kilmę. Šiandien jų marginimas mūsų krašte ir slavų tautose yra susijęs su Velykų šventėmis, tačiau kiaušinių dažymo ir jais keitimosi paprotys yra daug senesnis už krikščionybę. Beveik visos senojo pasaulio tautos tą paprotį žinojo. Dar prieš Kristaus gimimą kiaušinis buvo laikomas ne tik pavasario, gamtos atgimimo simboliu, bet ir kiekvieno gyvio pradžios simboliu. Žinome, kad tokiu simboliu kiaušinį laikė ir senovės egiptiečiai, žydai bei romėnai. Kad tokiu pat simboliu kiaušinį laiko ir lietuviai, liudija iš dalies dar kai kur išsilikęs paprotys kiaušinius dažyti ne tik per Velykas, bet ir per šv. Jurgį bei Sekmines.                                                                                          
Lietuvoje margutis labiausiai susijęs su Velykomis ir pažįstamas jau iš XVI amžiaus. Martynas Mažvydas 1549 m. išleidęs šv. Ambraziejaus ir šv. Augustino giesmių vertimą  „Te Deum laudamus“ ten jau mini margučius.                                                                                        
Kiaušinių dažymo ir marginimo būdų yra daug.  Kai kiaušinis tėra nudažytas tik viena kuria nors spalva, jis paprastai ir vadinamas dažytiniu. Patys margučiai dažniausiai yra marginami dvejopu būdu: išbraižant raštus vašku arba skutinėjant nudažytą kiaušinio paviršių.
Vienas iš pačių seniausių marginimo būdų – dažymas natūraliais, gaunamais iš augalų dažais.                                    Reikia į vandenį įpilti 1 šaukštelį acto ir tam tikrą kiekį intensyvią spalvą turinčių augalų dalių. Mišinys verdamas 15 min. Į atvėsusius dažus merkiami kiaušiniai ir išverdami. Išvirti kiaušiniai dar palaikomi dažuose. Nuo to, kiek laiko laikysime margučius dažuose, priklausys spalvos intensyvumas.
O štai keletas receptų:
Šokoladinė spalva
– 4 šaukštai kavos tirščių, 1 šaukštelis acto, vandens.                                                                                      
Ochros spalva – 4 puodeliai raudonojo svogūno lukštų, 1 šaukštelis acto, vanduo.
Geltona spalva – 1 puodelis ramunėlių, 1 šaukštelis acto, vandens.
Žalia spalva – 2 puodeliai špinatų, 1 šaukštelis acto, vandens.
Rožinė spalva – burokėlių sultys, 1 šaukštelis acto.
Mėlyna spalva – 2 susmulkintos galvos raudonojo kopūsto, 2 litrai vandens ir 6 šaukštai acto. Mirkykite per naktį, jei norite ryškiai mėlynos spalvos.
Dažymas vašku. Pradžioje reikia pasigaminti dažymo įrankį: į pieštuką įsmeikite nedidelį smeigtuką su maža galvute. Skardinėje ištirpinkite vašką ir laikykite jį ant mažytės ugnies, kad neatvėstų. Smeigtuko galvutę mirkome į ištirpintą vašką ir piešiame norimus raštus ant kietai išvirto ir dar šilto kiaušinio. Kai vaškas sustingsta, kiaušinį dedame į šiltus dažus. Išėmę kiaušinį, vašką nugramdome arba pašildome ir nušluostome servetėle. Jei norime gauti kelių spalvų raštus, pirmiausia kiaušinį nudažome šviesesne spalva (pvz., geltona), išbraižome raštus ir merkiame į tamsesnę spalvą (pvz., mėlyną). Šiuo atveju turime žalią kiaušinį su geltonais raštais.
Skutinėjimas. Nudažome kiaušinius natūraliais ar sintetiniais dažais. Mažu peiliuku išskutinėjame pačius įvairiausius raštus. Marginimo esmė yra tokia: peiliuku nuskutamas viršutinis dažų sluoksnis ir pradeda matytis apatinis, baltas kiaušinio lukštas. Geriausia skutinėti balto lukšto kiaušinius.
Kovo 27 dieną VšĮ Elektrėnų profesinio mokymo centre vyko seminaras „Susirišk verbą“.
Verba (nuo žodžio virbas) – tai iš augalų šakelių ir gėlių kuriamos puokštės, kurias katalikai Verbų sekmadienį šventina bažnyčioje. Pirmą kartą verbos lietuvių kalba paminėtos 1573 m. Katalikai Verbų sekmadienį švenčia Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Žmonės Kristų pasitiko su palmių šakelėmis, šaukdami: „Osana!“ Tikėta, kad į verbas supinti anksti pavasarį išsprogę augalai saugo namus nuo perkūno, žemę – nuo graužikų ir sausros, gyvūnams suteikia vaisingumo ir sveikatos. Padarytos iš kadagio ir blindės šakelių – labiausiai Lietuvoje paplitusi verbų rūšis. Kitos verbų rūšys:
Drožlinės verbos – iš lazdyno, ožekšnio ar šaltekšnio nuspalvintų drožlių padarytos verbos.
Žolinės verbos
– supintos iš džiovintų lauko ar naminių gėlių, smilgų, samanų, rugių varpų. Norintys ryškiaspalvės verbos kai kuriuos augalus dažo.
Popierinės verbos – supintos iš popierinių gėlių.
Aukštos verbos – tai 1-1,5 m. aukščio verbos, skirtos interjero puošybai.
Ankstų rytą buvo skubama su verba išplakti dar lovoje gulinčius šeimos narius, deklamuojant eilėraštį: „Ne aš mušu – verba muša, tolei muš, kol suluš. Už savaitės viena diena Tegul linksmina kiekvieną“.Verbų sekmadienį, po mišių, verbomis vieni kitus plakė ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Visi tikėjo, kad tuomet bus sveiki ir gražūs. Vidurio Lietuvoje vargingiau gyvenantys žmonės verbų atnešdavo vienišiems žmonėms į namus – už tai gaudavo margučių. Vakarų žemaičiai verbomis apkaišiodavo namų sienas – tikėta, kad šventintos verbos atneš laimę. Per Jurgines šventintomis verbų šakelėmis smilkydavo gyvulius, kad jie būtų sveiki. Verbų šakelę įdėdavo ir į bičių avilį – kad neštų daugiau medaus.
Seminaro dalyviai sužinojo kiekvieno augalo savybę, ką su juo galima padaryti, kaip surišti, suderinti augalus. Kiekvienas galėjo susirišti sau patinkančią verbą. Žaliava buvo paruošta, tereikėjo tik fantazijos ir išradingumo, o to netrūko. Visi kartu surišo didžiausią Elektrėnuose verbą, o ji – net virš dviejų metrų. Ja pasipuošė mokyklos fojė.  Užeikite, pasigrožėkite!
Mokyklos bendrabučio merginos ir mokytojai džiaugėsi savo rankomis sukurtomis verbomis, o  buvo ir tokių, kurie pasitenkino kadagio, blindės ir lino šakele surišta vilnoniais spalvotais siūlais. Savo sukurtą verbą kiekvienas nešėsi namo.
Seminarus vedė tautodailininkė Ona Patronaitienė.

VšĮ Elektrėnų profesinio mokymo centro inf.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų