Pasaulinio lygio turnyre Mr.Universe Prague Čekijoje. L. Salemonas antras iš dešinės
Elektrėnuose gimęs ir augęs Lukas Salemonas neįsivaizduoja dienos be sporto. Per 14 metų sukaupta sportavimo patirtimi jis šiandien dalinasi su sveikiau gyventi norinčiais klientais bei siekia asmeninio rezultato lengvojo kultūrizmo (fitneso) sporte. Mens Physique kategorijoje 2024 metus jis pradėjo Lietuvos „Valio cup“ varžybose laimėdamas 1 vietą. Puikiai pasirodė prestižiniame pasaulinio lygio turnyre Mr.Universe Prague Čekijoje, kur taip pat užėmė pirmąją vietą. L. Salemonas sako, kad kultūrizmas padėjo jam išugdyti daug naudingų savybių, kurios padeda ne tik sporte, bet ir kasdieniame gyvenime.
Kaip susidomėjote kultūrizmu?
Visą gyvenimą buvau fiziškai aktyvus. Kaip dera elektrėniečiui, vaikystėje pradėjau nuo ledo ritulio, vėliau išbandžiau visas įmanomas sporto šakas. Nuo 13 metų atsiradau sporto salėje, bet sportavau tik dėl savęs. Net negalvojau, kad keliausiu į varžybinį sportą, vesiu treniruotes ar pan. Jau ilgą laiką sportavau, kai Vilniuje pradėjau studijuoti turizmo vadybą, kuri nieko bendro su sportu neturi. Tėtis Vilniuje turėjo pažįstamą kultūrizmo trenerį, tad pasiūlė man pabandyti pasiruošti varžyboms. Įkalbino, galvoju tiek to, pabandysiu. Kai pasakiau, dalyvausiu varžybose, treneris kelis kartus perklausė, ar tikrai noriu. Sakiau, kad noriu, bet paskui kelis kartus mintis buvo mesti. Net negalėjau pagalvoti, kad bus taip sunku. Nepaisant patirtų iššūkių, šis sportas man tiko ir patiko. 2018 m. dalyvavau pirmose varžybose Vilniuje. Varžyboms tris mėnesius ruošiausi bendrabutyje. Pirmose važybose likau penktas iš šešių.
Ar nenuvylė rezultatas?
Dėl rezultato nenusiminiau. Priėmiau tai kaip dar didesnę motyvaciją, kad grįšiu ir bus geriau. Nuo to laiko pasikeitė mano gyvenimo kryptis. Mečiau turizmo vadybą, pradėjau gilinti žinias apie sportą. Įgijau kūno rengybos instruktoriaus specialybę tarptautinėje EREPS mokykloje. Tai viena geriausių mokyklų pasaulyje. EPMC įgijau sporto veiklos organizatoriaus specialybę ir studijuoju Lietuvos sporto universitete. Kad praplėsčiau akiratį ir žinias, kasmet dalyvauju įvairiuose mokamuose seminaruose.
Kada buvo antrasis bandymas?
Bandžiau grįžti kitais metais, 3 mėn. laikiausi dietos, o likus dviem savaitėms iki varžybų prasidėjo pandemija ir nuplaukė sezonas. Buvo psichologiškai sunku, sugebėjau per savaitę priaugti 10 kg. Kai esi geros formos, kūnas viską priima kaip kempinė – suvalgai picą ir plius du kilogramai.
Trečiąjį sezoną mane pradėjo treniruoti kitas treneris Marius Blaževičius ir man gerai sekėsi. „Riga Pearl“ taurėje užėmiau pirmąją vietą. Tada dar dalyvavau jaunimo kategorijoje (iki 24 m.). Lietuvoje savo kategorijoje buvau antras, Estijoje ir Čekijoje – pirmas.
Ar pirmas sezonas pats sunkiausias?
Tikriausiai taip. Su kiekvienu kitu sezonu vis lengviau, nes pradedi pažinti savo kūną. Grįžtant į pirmąjį savo sezoną, suprantu, kad badu mane marino. Per dieną suvalgydavau tik 1500 kalorijų, šiemet nesu suvalgęs mažiau nei 2500 kalorijų per dieną. Valgau daugiau, o atrodau ir jaučiuosi geriau.
O kaip skaičiuojami varžybų sezonai?
Sportininkai ruošiasi arba pavasario arba rudens sezonui. Aš ruošiausi pavasario sezonui, jau turėjau dvejas varžybas, laukia dar kelios. Per sezoną dažniausiai sportininkai pasirenka varžybas, kuriose planuoja ir gali dalyvauti. Priklauso nuo to, ką leidžia galimybės, finansai, nes Lietuvoje būna tik vienos ar dvejos varžybos.
Koks Jums šis sezonas?
Balandžio 13 d. dalyvavau varžybose Čekijoje. Pagal stiprumą jos antros po Europos čempionato. Šiose varžybose savo kategorijoje užėmiau pirmą vietą, o absoliučioje kategorijoje vienu tašku nusileidau čekui. Jei būčiau laimėjęs, būčiau gavęs kelialapį į profesionalų lygą. Kalbant krepšinio terminais, tai panašiai, kas iš LKL patekti į NBA.
Koks Jūsų laimėjimas pats didžiausias?
2021 m. Ispanijoje vykusiame Pasaulio čempionate buvau ketvirtas. Čia dalyvauja dalyviai iš 80 skirtingų šalių.
2022 m. Ispanijoje vykusiame paties Arnoldo Švarcnegerio organizuojame turnyre „Arnold Classic Europe“ laimėjau antrą vietą ir tapau savo kategorijos vicečempionu.
Tiesa, kad ruošiantis varžyboms reikia stipriai riboti ne tik maistą, bet ir vandenį?
Pirmus du sezonus mane ruošė vienas treneris. Ir badavau, ir vandens negėriau, bet tai buvo nesąmonė, sena mokykla. Perėjus pas kitą trenerį viskas kardinaliai pasikeitė, valgiau daugiau ir gėriau pakankamai. Kai vyksta pasiruošimas varžyboms, savo kūno jau nepagerinsi, svarbiausias darbas išlaikyti tą formą, kurią turi. O ne sezono metu stengiamės valgyti daugiau maisto, daugiau ilsėtis, sportuoti, kad patobulintume reikiamas kūno vietas. Badavimas ir neprotinga dieta trukdo išlaikyti raumeninę masę. Šiame etape labai svarbus darbas su treneriu. Jis padeda atrasti kūno individualumą bei raktą į geriausią kūno formą.
Kas Jums sunkiausia ruošiantis varžyboms?
Sporto salė – būtina, tai lengviausia dalis. Sunkiausia laikytis režimo, atsisakyti tam tikrų malonumų. Kad laikytumeis savo plano, kartais reikia atsisakyti su draugais išeiti į miestą, maistą normuoti gramais. Ilgesnį laiką būnant dietoje, ateina nuovargis ir išsekimas. Žinai, kad suvalgius picą ar šokoladuką tavo bėdos baigsis, būsi laimingas. Būna sunku atsilaikyti. Nėra taip, kad nuolat lydi motyvacija. Ji dingsta jau po pirmosios dietos savaitės. Čia padeda disciplina ir užsispyrimas. Žinai, kad paaukosi tuos kelis mėnesius malonumo, kad ateity turėtum kažką apčiuopiamo, ką galėtum prisiminti ir pasidžiaugti. Šią patirtį galima pritaikyti visose srityse gyvenimo. Jei stengsies, tikėsi tuo, ką darai, anksčiau ar vėliau ateis tavo sėkmės valanda. Lengvasis kultūrizmas – individualus sportas, viskas priklauso nuo tavęs, kiek pastangų įdėsi, tokį rezultatą ir turėsi. Treneriai tik duoda įrankius, už tave nedirba.
Apibendrinant, ką jums kaip asmenybei, davė sportas?
Disciplinos. Mėgau pramogas, bet varžybinis gyvenimas prilaikė mane. Kai turi apčiuopiamą rezultatą, nesinori jo prarasti savaitgalį pavartojus alkoholio ar kitaip save nutolinant nuo tikslo. Kai įdedi darbo, stengiesi išsaugoti pasiekimą. Viską sugadinti lengva, bet nesinori. Sunkiai dirbdamas, pasieksi rezultatą. Tai tinka ir versle, ir gyvenime.
Koks trenerio vaidmuo ruošiantis varžyboms?
Didelę reikšmę sėkmei turi trenerio palaikymas. Laikydamasis dietos niekada sau nepatinki, žiūri per daug kritiškai. Sau atrodai stambus, ant kūno matai daug riebalo, nes protas dirba savaip. Kai pasibaigia varžybinis sezonas, atsivalgai, o pasižiūrėjęs į varžybų metu darytas nuotraukas, negali suvokti, kad ten tu. Net ir geriausi sportininkai turi trenerį, kad sunkiausiomis dienomis jis galėtų adekvačiai tave įvertinti ir pasakyti, ką daryti. Jei būsi vienas, protas sugalvos, kaip sužaisti, kad pasielgtum ne taip, kaip reikia. Kai tris mėnesius neprivalgęs, jau atsikeli pavargęs, ranką pakelti sunku, žingsnį padaryti reikia jėgų. O dar turi pasportuoti, kardio žingsnius padaryti ir 20 tūkst. žingsnių per dieną, dar jėgos treniruotė. Ruošiantis varžyboms kitkam laiko nelieka, tik sportuoti, valgyti, ilsėtis.
O kokių iššūkių pateikia pačios varžybos?
Neužtenka turėti gerą formą, dar reikia mokėti ją išpozuoti. Jei teisėjai tavęs nepamatys, negausi taškų. 5 metus pozuoju, bet pozavimas man vis dar sunkiau sekasi nei sportavimas. Scenoje jauti jaudulį, todėl daug sunkiau pozuoti. Tai ne tas pats, kas namie prieš veidrodį pozuoti. Ten savęs nematai, todėl gaudai trenerio žvilgsnį.
Ar varžybose dalyvių amžius turi ribą?
Turbūt nėra ribos, jei leidžia sveikata, finansai ir galimybės. Esame matę kaip 75 metų žmogus parodo varžybose tokią formą, kurios keturiasdešimtmetis gali pavydėti. Vyresniems yra „Master“ pogrupis, kur galima varžytis su panašaus amžiaus sportininkais, bet nedraudžiama varžytis ir su jaunesniais, jei yra noro.
Sportas Jums ne tik malonumas, bet ir pajamų šaltinis?
Jau ketverius metus sporto klube „Halkis“ vedu asmenines ir grupines treniruotes. Mano klientai nesiekia varžybinio sporto aukštumų. Dauguma tie, kurie nori jaustis gerai, gyventi be skausmų, neturėti laikysenos problemų. Siekis – nebūti kreiviems, su šypsena atlikti elementarius dienos darbus. Taip pat ateina klientai, kurie nori atsikratyti antsvorio ar priaugti raumeninės masės.
Ar pastebite, kad jaunimo fizinis aktyvumas ir sveikata yra prastesnė?
Tiesa, kad jaunimo fizinė būklė blogėja ir blogėja. Pastebiu, kad vyresnių žmonių fizinė būklė geresnė nei jaunimo. Pagrindinė priežastis – sėslumas, kurį lemia technologijos. Senovėje žmogus per dieną nueidavo 30–40 tūkstančių žingsnių, kad medžiotų, maitintųsi. Judesys užkoduotas žmogaus genetikoje. Tie rekomenduotini 10 tūkstančių žingsnių – net ne sportas. Tai minimalūs žingsniai, kad palaikytume širdies ir kraujagyslių veiklą, kad jos galėtų sveikai funkcionuoti. Kai žmogus nejuda, visas kūnas, skeletas silpsta, kaip gėlelė vysta ir suvysta. Nereikia sulaukti ir senatvės, kai pradėsi visą kūno svorį nešioti ne ant raumenų, o ant skeleto. Taip greičiau dėvisi visi sąnariai, daug greičiau skausmai atsiranda. Raumenys laiko mūsų skeletą, sutvirtina kaip karkasą. Sportuojant stiprėja raiščiai, sąnariai ir visos struktūros, kurios užtikrina judėjimo galimybę. Reikia sportuoti, kad vyresnio amžiaus žmogui paslydus, koja nelūžtų į tris dalis. Jei nuo mažens judėsime, tai paslydę atsikelsim ir eisim toliau.
Ką patartumėt žmogui, kuriam stinga noro judėti ar sportuoti?
Nebūtina svorius kilnoti, reikia atrasti tokią fizinę veiklą, kuri patinka. Svarbu turėti fizinį krūvį. Jei žmogaus darbas fizinis, jam geriau vakare pailsėti ir atlikti tempimo pratimus, bet jei sėdimas, privalu bent išeiti pasivaikščioti. Sėdint kenčia laikysena, jau po poros valandų sėdėjimo sėdmenys pradeda atrofuotis. Sėdmenų raumenys labai svarbūs visoms mūsų funkcijoms, jie kontroliuoja dubenį, skirsto svorį. Stiprus sėdmuo – sveika nugara.
O kaip būtų galima išjudinti jaunimą?
Ne kartą EPMC ir Elektrėnų jaunimo centre vedžiau paskaitas apie sveiką gyvenseną, judėjimo svarbą ir sveikatingumą. Bet didžiausią įtaką vaikams turi tėvai ir aplinka. Jie turi rodyti pavyzdį. Jei vaikas matys, kad tėvai kažką fiziškai veikia, tas vaikas natūraliai priims, kad tai yra norma. Jei autoritetas juda ir jam bus įdomu judėti. Gal pats vaikas prašys tėvų pavažiuoti vakare dviračiu prie ežero. Jei vaikas turi antsvorio, tėvas neturėtų vakarais prie televizoriaus valgyti picą ir gerti alų, o vaikui sakyti, kad jam negalima vakare picos. Kai vaikas jaučiasi verčiamas, jis priešinasi, efektas būna atvirkštinis. Šaldytuve visada turi būti sveikų produktų.
Teko girdėti žmonių sakant, kad jie per seni pradėti sportuoti, kad nesveika pradėti bėgioti vyresniame amžiuje ir pan. O ką sako Jūsų patirtis?
Manau, kad pradėti sportuoti niekada nėra vėlu. Nebent daktarai uždraudžia dėl kažkokių rimtų priežasčių. Bet žinau ne vieną atvejį, kai dėl išvaržų buvo uždrausta sportuoti, bet žmogus, pasirinkęs tinkamus trenerius, besportuodamas pasijaučia geriau, dingsta skausmai, pagerėja gyvenimo kokybė. Bet jei žmogus neturi sporto patirties, būtų gerai turėti vedlį-trenerį, kuris nukreiptų tinkama linkme. Aš pats buvau savarankiškai sportavęs septynerius metus, galvojau, kad viską moku, viską žinau, bet pradėjus sportuoti su treneriu, supratau, kad toli gražu ne viską žinau, daug ką blogai išmokęs. Savęs juk iš šono nematai. Mano sportavimo stažas jau 13–14 metų, bet jei būtų žmogus, kuris mane galėtų tinkamai prižiūrėti, tai sportuočiau su treneriu. Žmogus toks jau yra, jei gali pasilengvinti pratimą, tai ir pasilengvins, ir to net nepajaus, nepaspaus savęs, neišeis iš komforto zonos.
Treneris – žmogus, kuris viską jau išbandęs ant savęs ir kitų. Su treneriu investicijų daugiau, bet ir nauda didesnė – negaišti laiko eksperimentams ir paieškoms. Ir traumų, kurios vėliau atbaido nuo sporto, išvengiama.
Jei žmonės nenori sportuoti, užtenka pėsčiam eiti į darbą, parduotuvę. Minimalūs pokyčiai duoda didelius rezultatus.
Ko patartumėte nedaryti nutarus keisti gyvenimo būdą į sveikesnį?
Pasitaiko, kad žmonės užsidega kardinaliems pokyčiams. Staiga keičia mitybą, sportuoja, bet per savaitę perdega, palūžta ir viską meta. Dabar treniruoju vyruką, kuris svėrė 140+ kilogramų. Per tris mėnesius vien dėl sporto numetė beveik 20 kg. Dabar jau pridėsime ir mitybos planą. Bet viskas paeiliui. Sportavimas ir tinkama mityba negali būti prievarta ir kančia, tai turi būti gyvenimo būdas.
Norint būti sveikam, svarbu ir tai, ką valgome. Kokia turėtų būti dienos kalorijų norma?
Kiek valgyti, priklauso nuo judrumo, amžiaus, raumenų kiekio, medžiagų apykaitos. Kuo daugiau turi raumenų, tuo daugiau kalorijų sunaudoji nieko neveikdamas. Toks tas ilgesnio sportavimo privalumas, atlygis už sunkų darbą.
Blogiausia ką žmogus gali padaryti, tai kempiniuko efektas. Kai valgo vieną kartą per dieną, surenka 600 kalorijų, o sveria 120 kilogramų. Tokiam žmogui reikia valgyti daugiau, bet sunku tai padaryti dėl psichologijos. Iš pradžių kūnas vis dar galvoja, kad jis badauja, todėl kaupia kalorijas, svoris auga, kol nepersilaužia ir nepradeda deginti kalorijų. Viena mano klientė svėrė 130 kg, nors suvartodavo tik 500-600 kalorijų. Įkalbėjus valgyti 3 kartus per dieną, per savaitę numetė 7 kg.
Ačiū už įdomų ir naudingą pokalbį.
Kalbino Virginija Jacinavičiūtė