Kviečiame į diskusiją.

Kviečiame į diskusiją.

Buvęs Lietuvos karo akademijos viršininkas, atsargos pulkininkas Eugenijus Vosylius konferencijoje Seime pasiūlė mokyklose organizuoti karinio pasirengimo pamokas. Klausiame, ką apie tokį siūlymą mano mūsų projekto bendradarbis Eividas Žemaitaitis – Elektrėnų kuopos bei Vilniaus rinktinės jaunųjų šaulių vadas.

Norėčiau pacituoti legendinį partizaną Juozą Streikų-Stumbrą, kuris netgi keturiolika savo gyvenimo metų paaukojo partizaninei kovai dėl Lietuvos nepriklausomybės ir tik per klastą buvo priverstas pasiduoti. Teisme, kai buvo nubaustas mirties bausme, jis rėžė kalbą, kuri iš istorijos glūdumų pasiekia mus, kaip skaudi, krauju aplaistyta pamoka. Ištrauka iš Stumbro kalbos atsako į Jūsų iškeltą klausimą: „Aš neprašau iš okupantų malonės pasigailėti ir nieko pats nesigailiu, gal tik vieno… Mes mokėme savo vaikus tik duoną auginti, medį sodinti, o reikėjo išmokyti taikliau šaudyti, be gailesčio, nes okupantai nė vieno iš mūsų nepasigailėjo. Ir negailės, ir plėš, ir alins mūsų tautą tol, kol ji neišmoks gintis taip, kaip bitės gina savo avilį, kol visi kaip vienas nepasitiks priešo su ginklu rankoje“. Manau, kad Stumbro nuomonė yra teisinga, tad karinio pasirengimo pamokos mokyklose yra būtinos.

Jei yra abejojančių, pateiksiu kelis argumentus. Pirma, reikėtų pasiaiškinti, kas yra tas karinis rengimas. Per ilgus metus darbo su jaunimu šauliškoje veikloje aš ir kiti šios srities atstovai išskiria tris karinio rengimo veiklos rūšis. Pirmoji – fizinis parengimas. Apie fizinio rengimo naudą jau daug kalbėta, kad žmogus būtų sveikas, jo fizinė būklė turi būti gera. Fizinis parengimas per karinę prizmę yra labiau disciplinuotas nei fizinio lavinimo pamokos mokyklose. Atsirastų privalomi fiziniai normatyvai, kuriuos reikėtų tam tikru laiku išlaikyti visiems be išimties (bėgimas, atsispaudimai, atsilenkimai) norint gauti gerą įvertinimą mokykloje. Karinis pasirengimas turėtų būti įdomesnis ir labiau patikti jaunimui. Savo praktikoje nesu sutikęs nei vieno jaunuolio, kuriam kliūčių ruožo pelkėje įveikimas nebūtų buvęs įdomus ir įsimintinas. Tokia veikla ugdo darbo komandoje ir bendravimo įgūdžius. Manau, kad karinis fizinis pasirengimas būtų į naudą tiek vaikinams, tiek merginoms. Gal tuomet jaunimas nesiskųstų sveikatos sutrikimais, kurie mus kaip tik ir kankina dėl mažo fizinio aktyvumo.

Antroji veiklos rūšis – pilietiškumo ugdymas, šioje srityje mokiniai susipažintų su Lietuvos įstatymais, savo kaip piliečių teisėmis ir pareigomis, taip pat bene svarbiausiu pilietiškumo elementu – didžia mūsų šalies istorija. Manau, reikėtų ne tik „sausai“ mokytis datų ir faktų, bet nagrinėti mūšių taktikas, priežastis, pasekmes, domėtis mūšių didvyriais ir jų biografijomis. Tai kiekvienam žadintų pasididžiavimą savo tauta ir šalimi. Jei mokiniai labiau gilintųsi į istoriją, žinotų, kad švedų generolas, besitardamas su Švedijos karaliumi, kiek pajėgų skirti mūšiui su lietuviais, ištarė: „Jūsų Karališkoji Didenybe, greičiau išvysite Dauguvą aukštyn tekančią, negu lietuvius ir jų etmoną iš kovos lauko bėgančius“ .

Labai svarbi ir pilietinė veikla – dalyvavimas pilietinėse akcijose, valstybinių švenčių minėjimuose, įvairių organizacijų organizuojamuose žygiuose istorinėse atminimo vietose, susitikimai su amžininkais ir dar daugelis įdomių ir svarbių pilietiškumui dalykų. Taip mokiniai galėtų tapatinti save, pavyzdžiui, su partizanais, žygiuodami jų takais ir būdami restauruotame bunkeryje, mūšio vietoje ar pasijusti Mindaugo laikų kariu, žygiuojančiu į Saulės mūšio vietą. Manau, kad užsiauginę raumenis ir supratę, kas yra Tėvynė, tauta, kodėl tai reikia vertinti, ginti ir visą tai mokęsi karinėje disciplinoje, mokiniai būtų žymiai geresni, mandagesni piliečiai. Na ir, žinoma, neapsieinama be trečiosios veiklos srities, tai – kovinio rengimo, kuriame mokiniai mokosi įvairių taktikos, inžinerijos, pirmosios medicinos pagalbos, išgyvenimo laukinėje gamtoje, kovinės savigynos ir kitų veiksmų, kurie be abejonės praverstų karo atveju. Su tokiais gebėjimais mokiniai galėtų pagelbėti kovotojams už laisvę, kaip pavyzdžiui partizaninio karo metu 1944–1953 m. Šaulės, baigusios slaugytojų kursus, slaugydavo sužeistus miško brolius ar dėl karo veiksmų pagalbos negalinčius sulaukti civilius asmenis. Jei būtų būtinybė, manau, brandus septyniolikmetis galbūt galėtų ir ginklą paimti ir apginti gimtuosius namus ar mylimą merginą. Svarbu tai, kad šios žinios pasitarnauja ir civiliniame gyvenime. Ne kartą pačiam teko pritaikyti pirmosios medicinos pagalbos žinias, suteikiant pagalbą nelaimėje ištiktiems žmonėms, ar kelionėse pritaikyti išgyvenimo laukinėje gamtoje įgūdžius, pagerinti kelionės sąlygas. Šie dalykai tikrai pasitarnautų ugdant patriotiškai nusiteikusį ir senovės Lietuvių dvasioje užaugintą Lietuvos pilietį su garbės, moralės ir pagarbos etalonais. Labai svarbus būtų mokytojo vaidmuo, jei bent vienas dalykas iš šių trijų būtų išaukštintas, kiti primiršti ar kitaip, galutiniai rezultatai nebūtų tokie geri ar netgi prasti, nes šių dienų karuos reikia piliečių, karių, gebančių ne iššauti milijonus kulkų ir jomis nukauti tiek pat priešų, bet savo darbais, laikysena ir gyvenimu sugebančių įkvėpti tautą, atgrasyti priešą ir gyventi dorą gyvenimą.

Todėl manau, kad visi šie rezultatai idealiausiai būtų pasiekti grąžinant karinį pasirengimą mokyklose, kuris buvo 1929 – 1940 m. Nepriklausomoje Lietuvoje, pritaikant šiandieninėms aktualijoms.

Daugiau nuomonių apie karinio parengimo pamokas skaitykite kitame numeryje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų