Žinoma, per mažai žiūrovų susirinko rugsėjo 26 dieną į Vytauto Suslavičiaus knygos „Džiazo jaunystės miestas“ pristatymą. Tikra meno šventė tą popietę vyko Elektrėnų viešojoje bibliotekoje. Susirinkusieji iš naujo galėjo pažinti savo kraštietį, fotomenininką V. Suslavičių, pasiklausyti džiazo muzikos bei 45 metų prisiminimų. Kaip rašoma knygos anonse, nemačiusiems ji, knyga, padėjo įsivaizduoti, buvusiems – prisiminti.
O prisiminimų tikrai buvo apstu. Pirmiausia, kaip sakė menininko žmona Aldona Suslavičienė, svarbu yra tai, kad Elektrėnuose galima surasti ausį, kuri išgirsta žodį. Tai buvo pagyra savivaldybės vadovams, suradusiems lėšų fotoalbumo „Džiazo jaunystės miestas“ leidybai.
Kūrybos kančios
Fotoalbumo „Džiazo jaunystės miestas“ sudarytojas, fotomenininkas V. Suslavičius knygos pristatyme pasidalino kūrybos kančiomis. Iš 4800 surinktų nuotraukų knygai atrinkti reikėjo tik 240. Bet tarp tų svarbiausiųjų, nebuvo nuotraukų iš pirmojo Lietuvoje džiazo festivalio, įvykusio Elektrėnuose 1968 metų pavasarį. Nebeprisiminė elektrėniečiai ir datos, kada tas festivalis vyko. Knygos sudarytojo užsispyrimu Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo surastas laikraštis „Literatūra ir menas“, kuriame buvo aprašytas festivalis, vykęs 1968 m. balandžio 26-27 dienomis, o po nuotraukomis užrašyta autoriaus pavardė. Tas autorius – Lietuvos fotomenininkas, buvęs fotokorespondentas Valerijus Koreškovas. Tai jis tvarkydamas namus jau buvo išmetęs, o vėliau susirinkęs iš šiukšlių konteinerio tuos fotonegatyvus, tarp kurių buvo ir Elektrėnų džiazo festivalio. Taip knygoje atsirado ne tik Valentino Jurevičiaus straipsnis „Kūrybinė vizija tampa realija“, 1968 metais spausdintas laikraštyje „Literatūra ir menas“, bet ir tų metų nuotraukos bei užrašai po jomis. Pirmajame džiazo festivalyje Elektrėnuose dalyvavo žinomi atlikėjai Stasys Povilaitis, Viačeslavas Ganelinas, Rimantas Brazaitis, kurių nuotraukos sutilpo į naująją knygą. Tarp žinomų atlikėjų spausdintos ir Elektrėnų džiazo kvarteto nuotraukos, kurių neturėjo net patys atlikėjai. Atlikėjai net nebeprisiminė, ar jų kolektyvas buvo kvartetas, ar sekstetas. Knygos autorius leidinyje improvizavo, spausdindamas tuometines ir šiuolaikines atlikėjų nuotraukas, ypatingai atkreipdamas dėmesį į daug talentų turintį tuometinį Elektrėnų džiazo kvarteto „Volta“ vadovą ir saksofonistą, o dabar dailininką Viktorą Voronovą, klavišininką Anatolijų Avetisovą, solistes, elektrėnietes Reginą Bartkienę ir Nijolę Kleinienę bei vėliau vadovavusį džiazo kvartetui, pavadintam estradiniu ansambliu „Volta“, Algirdą Bakutį. Susirinkusiesiems taip pat buvo parodytas filmas apie knygos spausdinimą „Petro ofsetas“ spaustuvėje.
Duoklė Elektrėnams
Į renginį susirinkę elektrėniečiai mielai dalijosi prisiminimais ne tik apie buvusį džiazo festivalį ir tuometinį nuolatinį šurmulį Elektrėnų kultūros rūmuose, bet ir apie knygos sudarytoją, fotomenininką V. Suslavičių. Tai jis, gimęs ir užaugęs Trakuose, bet Gilučiuose pas senelius leidęs vasaras, Vilniaus universitete įsigijęs fiziko specialybę gavo paskyrimą dirbti Elektrėnuose mokytoju. Buvusi Ąžuolyno mokyklos mokytoja Ramutė Liepinienė prisiminė jauną, bohemišką, labai inteligentišką mokytoją, kuris nesiskyrė su fotoaparatu. Bet mokytoja priekaištavo, kad tarp 8 jo personalinių leidinių per mažai nuotraukų iš jo pirmosios darbovietės. Lietuvos elektrinei, antrajai ir paskutiniajai Vytauto Suslavičiaus darbovietei, ir Elektrėnams menininkas atidavė didesnę duoklę nei mokyklai. Taip atsitiko, kad fotomenininkui, Lietuvos elektrinėje Technikos skyriuje inžinieriumi dirbusiam Vytautui Suslavičiui pirmasis viršininkas Lietuvos elektrinėje buvo džiazo kvarteto klavišininkas Anatolijus Avetisovas. Sutapo jų sielos ir požiūriai į meną. Jo buvęs viršininkas naujajame albume yra vienas iš daugelio personažų, o dirbdamas elektrinėje V. Suslavičius išleido albumus: „Elektrėnai (2002), „Lietuvos elektrinė“ (skirtas elektrinės 40-mečiui, 2002), „Lietuvos elektrinė“ (skirtas elektrinės 50-mečiui, 2010), tarp svarbiausių darbų pažymėtas leidinys „Elektrėnų bažnyčios istorija“ (1990-1996) ir kt.
Grojančios nuotraukos
Bet didžiausią duoklę V. Suslavičius atidavė džiazui. Jam skirti net keturi menininko fotoalbumai: „Kaunas Jazz“ (2002), „Džiazas-Lietuva“ (2008), „Kaunas Jazz” – fotografija-kalendorius (2010) ir „Džiazo jaunystės miestas (2013). Kaip sako džiazu vyro užkrėsta matematikos mokytoja Aldona Suslavičienė, kūrėjui Dievas davė trečiąją akį tam, kad pamatytų ir užfiksuotų džiazą fotografijoje. Pasak Aldonos, Vytauto, skirtingai nei kitų fotomenininkų, nuotraukos groja ir dainuoja. Tų grojančių ir dainuojančių nuotraukų apstu ir naujajame leidinyje. Knygoje, pasak bibliotekos direktorės Genės Dapkevičienės, autorius supažindina su Elektrėnų džiazo festivalio istorija, joje užfiksuotos įdomiausios ir meniškiausios džiazo festivalio „Jaunystė“ fotografijos, kurias papildo susitikimuose su festivalio pradininkais atgaivinti prisiminimai, plakatai iš pirmojo ir kitų festivalių bei neseniai vykusių renginių akimirkos. „Žodinė ir statistinė informacija gražiai papildo bendrą albumo turinį. Sparčiai bėgant metams, šis leidinys įgis vis vertingesnę kraštotyrinę vertę, nes vienoje vietoje surinkti vertingi mūsų krašto muzikinio žanro faktai. Laikas sparčiai retina pirmojo Elektrėnų džiazo kolektyvo gretas, todėl šis albumas yra paminklas jų muzikinei veiklai“,- kabėjo G. Dapkevičienė.
Kelias iki meno kūrėjo
Tarp gausybės fotonuotraukų, albume svarbi vieta skiriama muzikuojančiam jaunimui. Knygoje daug Elektrėnų, Vievio, Kaišiadorių, Vilniaus, Trakų bei kitų rajonų meno mokyklų atlikėjų, per penkerius paskutiniuosius metus dalyvavusių Elektrėnų džiazo festivaliuose, nuotraukų.
„Džiazo spalva mėlyna“,- kalbėjo menininkas, paimdamas iš buvusios bendradarbės Eugenijos Purienės gėlę. Mėlyname fone džiazuojančio jaunimo nuotraukos patalpintos ne tik į naująją knygą, jų yra ir 88 personalinėse parodose, vykusiose visose pasaulio šalyse ir Elektrėnuose. Paroda „Džiazo įspūdis“ (1997-2009) Lietuvos fotomenininkų sąjungoje pažymėta tarp svarbiausių Vytauto Suslavičiaus darbų. Nuotraukose įamžinti „Elektrėnų žiburiukai“ (taip pavadintas Elektrėnų meno mokykloje organizuojamas respublikinis džiazo festivalis) liks istorijai. Kai Elektrėnų pirmasis džiazo festivalis švęs šimtmetį, solidaus amžiaus dabartinis jaunimas dalinsis mielais prisiminimais, kaip dabar knygos pristatyme dalijosi buvę atlikėjai, suradę savo nuotraukas. Prisiminimais taip pat dalijosi fotomenininko mama Joana Suslavičienė. Tai ji, pasak Vytauto, kalčiausia dėl jo fotomenininko pašaukimo, nes dar paaugliui nupirko gerą fotoaparatą „Zenit“. Vėliau, studijuodamas universitete, Vytautas vis ieškodavo geriausio fotoaparato, bet vienas dėstytojas jį pamokė ieškoti ne gero fotoaparato, bet geros nuotraukos. Ir pridėjo posakį, kad nusipirkus smuiką, smuikininku netampama, o nusipirkus fotoaparatą – fotografu tampama iš karto… Bet Vytautas Suslavičius iki pripažinimo ėjo nuo vaikystės iki 2005 metų, kol buvo pripažintas Lietuvos Respublikos meno kūrėju.