Vestuvės
Pasakojo Zofija Kasciukevičiūtė Beliukevičienė iš Kalninių Mijaugonių k.
Kap apsiženijam? Tada tėvai nelaida sūnų tolimuosna kaimuosna vaikščiot’, mergų ieškot’, tai visi savi vienas aplink kitu ir sukomės. Visi kaimynai suveinam kartu, žaidžiam, žiedu dalinam, pašokam. Draugavam su jo seseria, vis lakstėm viena pas kitu, jos mama manį vis marčia vadina, šposina, ale paskui, kap jau pradiejam rimtai draugaut’, pradieja draust’. Ilgai draugavam, apie 6 metus. Jis manį vis šokt’ veda, namo palydi. Ale jis – vienturtis, mokieja spintas daryt’, buva stalius, turieja geras rankas ir žemis turieja, o aš biedna mergaiti, tėvai saka, nereikia. Ženijasi jo seseris. Liepia jam apsižiūrėt’ ir daryt’ mainus, jau tas seseries jaunikis turi seseri, tai jau tikt ir tėvam, saka jam, mainykis. O jis tėvui ir sakys: „Tai tu mamu mainyk“. Tėvas jam su lazda. Labai jį bari. Per veselijų buva mada suveit’ jaunimui kieman šokt’. Išieja jis pas manį ir atneši saldainių, tai kila didžiausias triukšmas, jiej ty susipyka, kitų dien kitan šonan nuvažiavis jis visai su tai pamerge nesėdieja, buva su kaimynka.
Aš dar net nežinojau. Vienu kart pas juos buva šokiai , tai jis man ir saka: „Ateik šokiuosna, jei tavį išvaris, išeisiu ir aš“. Nuveinu. Jis manį pašokdina ir nepalaidžia, pasisodina an zoslana. Tėvai sėdi už spintus, nieka nesaka. Tep ir praieja vakaras. Paskui jis jau manį niekam net pašokt’ neduoda. Aš sarmatinuosi, bėgu už mergų, tai jis vis tiek išlenda ir susiranda manį. Nu jau ženysimės. Ale tėvui jis nesaka. Prieš Užgavėnes praša arklia. Tėvas klausia: „Kam tau tas arklys?“ Jis ir saka: „Važiuoju ženytis“. „Tai su kuom tu ženysies?“ „Su Zosiuke“. „Jei su Zosiuke, tai tau arklia nier“. Ir nedavi. O aš laukiu, kada jis atvažiuos. Tada jis pas kaimynu, pasiskolina arkli ir važiuojam Žiežmariuosna an metrikacijos. Metrikacijos iš roza nedara, ale jis davi pinigų ir padari. Grįžam iš Žiežmarių ir kap niekur nieka kas sau namo. O šliūbu net rudenį paimim. Ir dar kap. Važiuojam dviračiu Kietaviškių bažnyčion. Nuvažiuojam – kuniga nier, išvažiavis Žiežmariuosna. Ir mes iš paskui tuom pačiu dviračiu. Radam kunigu, važiuojam atgal’. Kunigas su arkliu, o mes su dviračiu. Kai jau grįžam Kietaviškėsna, tai man nieko, aš gi an rėma sėdiejau, o jis jau visai svirduliuoja, alpsta, mat nuo ryto nevalgį, reiks ait’ spavedies, negalima. Kiek atsigavį paėmiem šliūbu ir vėl’ važiuojam tuom pačiu dviračiu namo, ale jau neskubinam, dar aš turiejau insidiejus maista, an griovia kranta susiedam, pavalgim ir vėl’namo kas sau. Tokia buvau jaunoji. Tėvai ilgai nežinoja. Susitikiniejam slapčiom. Ale buva tokia mada – insivesdyt’ bažnyčioj. Ainu bažnyčion, reikia insivesdyt’. Sakau, reikia jau, kad visi pamatyt. Tadu tik, per Kūčias liepi mani parsivest’. Davi mum kambariuku, kamarieli, jis susitvarki ir gyvenam. Paskui, kap jau gimi vaikas, mana teta išvažiava gyvent’ Klaipėdon, lika jos namai, tai ji laida mum ty gyvent’. Persikėłėm, ale neilgam, pusbrolis usimanė namus parduot’, tai vėl’ pas tėvus grįžam. Pripratam.
Pasakojo Regina Kazlauskaitė Aliubavičienė iš Migūčionių k.
Draugavam ilgai. Paskui jau, kai abi seserys ištekėja, tai jau man jau ir pasipirša. Veselia nebuva didelė. Iš vakara apėjau visu kaimu, visas drauges suprašiau, nu 9 vakarai vadinasi, suvėja pynt’ vainikų. Vainikus pina, dainuoja, gražu.
Sekmadienį jau važiuojam Žasliuosna an šliūba, važiuojam su arkliais, su barškučiais, su drapokėliais, buva spalia mėnesis. Pusbrolis iš Vilkyškių buva ir pabrolys, ir muzikantas, mokėja graint’, dar brolis, dvi pamergės. Parvažiavam, už stala pavalgėm, pasėdėjam, pavakary pradėja rinktis jaunimas, kaip vakarėlis. Prisirinka ir mergų, ir bernų, ir kaimynų. Kai pradėja giedot’, graudyt’, prisiverkiau tiek… Paskui jau ir visus apgieda, aploda, tai turi duot’ saldainių, degtinės, nu pyragų buva, tai visus vaišina.
Kitų dienų važiuojam kiton pusėn, nu pas jį. Baisu buva. Ty buva tik tėvai jo, seserys su vyrais ir brolis, svetimų nebuva. Sutika su duona, su druska, pasėdėjam ir gana. Pas mumį nebuva mados degyt’ vainikėlia, vainikėlį ilgai laikiau spintoj, ba sakydava, jei vainikėlia neišmesi, tai gražiai gyvensi. Skrynios jau nedarė, mamos dar turėja, o man jau spintu darė. Dovanojau. Mama pasiuva marškinius vyram – tėvui ir broliui, seserim nupirka medžiagos an suknučių, mamai – an bliuskutės. Kraičia atsinešiau daug austinių, divonų visokių, staltiesių, abrūsų ir dabar dar spintoj stovi.
Pasakojo Janina Sedlevičiūtė Baurienė iš Anykštos k.
Buvau dar vaikas, kai Domicelė ženijosi, menu jos veseliju, menu nuvėjau kaliošiukais apsiavus. Kaime buva mada rinktis veselion neprašytiem. Vakare jaunimas ir seniai, ir vaikai aidava, jie neja trobon, nelinda, ale kieme padara šokius, dainuoja, jiem išneša vaišių ir mum, vaikam saldainių tenka. Vainikų nepynėm, tvorų nedarėm, tik lauke rinkdavosi. Pulką apgiedodava, jaunikius kilnoja an suoliuka pasodinį.
Pasakojo Stasė Pranckevičienė iš Mustenių k.
Pasakoja, kad mana babu tėvas išvari už vyra, ji nenorieja, tai po šliūba vakare jau reikia ait’ gult’ su tuom jaunikui, o ji nenori, siedi ir vis potieriauna ir potieriauna, jau tas jaunikis žiūri ką tėvas sakys. O tėvas ir saka: „Imk vadelas, atšventyk kojas, tai ais”. Va kaip. Jokių pažinčių, jokių meilių. Ir gyvena, nesiskyri.
Ir pas manį buva piršliai. Atieja, pastati butelį degtinės, apipintu su rūtų vainiku, susieda, žiūriu tėvas jau derasi pasogu, ką reiks duot’, nu jau karvi, arkli, aš tik klausau. Kad jiej ir lika nakvot’. Jaunikis atsigułi an suola, tariasi su tėvu kada užsakus reiks duot’. O aš neturiu kur dietis, tai inlindau spintun, usidariau duris ir prabuvau per nakti. Ryte jis išeja, tada mama ir saka: „Nuva, tai ruoškis”. O aš jai rėkiu: „O pas manį pasiklausėt’?” Mama saka, kad tu nieka nesakei, ko tyłėjai, sarmata dabar. Paskui kaime šokiai. Nuveinu. Žiūriu – ir jis. Šokam. Ir sakau jam: „Žinok, veselios nebus, aš nesiženysiu” O jis man: „Kad tava gyvenimas būt toks, kap šiandien buva naktis”. Tai va. Ale tėvai neverti jau.
Pasakojo Petrutė Gackaitė Osenskienė iš Pakalnės k.
Jauna išiejau, neteka ilgai mergaut’. Jau pradėja piršliai važinėt’, dar visai vaikas buvau. Vieną kart atvažiava, o tata saka – nėr pas manį mergų, toks Uscila. Karves tik pamelžiau, sutvarkiau, kad žiūriu atvažiuoja su barškučiais. Jis manį vis kalbina prie bažnyčios, jau pažinojau, ale tata saka – ne merga. Ale kaip ateina Nenartavičius, tai aš jau merga, kap tik kitas – dar ne. Tėvas už nieka nelaida, tik už jo. 17 metų turėjau, kai tekiejau. 21 metų likau našle – jį nušovi.
Tai beveik nemergavau. 16 metų turiejau, nu nuvažiavam su tuom Nenartavičium, kur tėvui patika, žemės turieja, an užsakų, kunigas nepriima, saka, per jauna. Tai kiek palauki, paskui pas vyskupu nuvažiava, gava leidimu ir paiemi manį, išvari tata. Kap suriša ir maišan indieja. Tada tata saki, jei aš už šita neisiu, tai an mana lauka neužeik. Ir viskas.
Pasakojo Elena Čekavičiūtė Suchockienė iš Semeliškių
Prieš vestuves buva mergvakariai. Suveidinėja jaunimas. Pynė vainikus, dainava. Kai į šliūbą leidžia, tai jaunikis atvažiuoja, jaunoji sėdi už stala, dovanoja, užvalga, o paskui kai išleisdinėja, tai patiesia kokių marškų an grindų, jaunoji atsiklaupia, tėvai sėdi an kėdžių ir laimina, jaunoji dėkoja už viską, atsisveikina.
An šliūba važiuoja atskirai, palei bažnyčiu jaunikis ateina ir paima jaunąją už rankos ir vedasi bažnyčion. Po šliūba, kai jau važiuoja jaunikia pusėn, tai keli vežimai veža jaunosios kraitį, kuparus, skrynias, audeklus, rūbus. Skrynias darė meistrai staliai, apkausta ar išdaža gražiai. Skryniose buva pilna audeklų, paklodžių, divonų visokių.
Krikštynų tradicijos
Pasakojo Leokadija Kazakevičiūtė Sabonienė iš Natokų k.
Vaikam nebuvo žinduka. Tai paima gabaliuką minkštos duonos, indeda cukraus, suminka, sudeda merliun ir užriša, padara soskytę, vaikas čiulpia tą duoną su cukrum. Ir sveiki būdavo ir stiprūs.
Bobutes košė per krikštynas. Kiaušinienės bliūdą iškepa, apvožia kitu bliūdu, ant viršaus uždeda lėkštutę pinigam ir atneša kūmams ant stala, kai parvažiuoja, sėda už stala, kūmai turėja isipirkt’ tą košę. Dėja visi, ir svečiai, tada visi vaišinosi taj koše, o bobutė skaita pinigus ir šoka, džiaugiasi – ar surinkam an šlepečių, ar batukų, ar skarytės, sijonuko, kaip tik išmana. Bobutė – baba.
Pasakojo Stasė Sadauskaitė Nasutavičienė iš Semeliškių
Per atlankynas seniau dėdavo „Į vaiko lovutę“. Močiutė, baba vaiką prausia, rengia, jai krikšto tėvai turi duot’ „An muilo“. Grįžus iš bažnyčios vaiką paima iš kūmų irgi bobutė. Ir būna taip, kad dingsta vaikas, guli lovytėj tik lėlė, kur vaikas? Kūmai vėl’ turi isipirkt’. Tai daugiausiai saldainių reikėjo duot’, kūmams reikėjo nemažai saldainių turėt’.
Kūmais buvo kviečiami tvarkingi, sąžiningi žmonės, nes sakydavo, vaikas į juos panašus išaugs.
Vaikų auginimas
Pasakojo Veronika Slatkevičiūtė Šatavičienė iš Gabriliavos k.
Mana mama miri tuoj po gimdyma. Tadu tėvas, jis buva atėjis žentuosna, grįža namo ir manį visai mažiuki parsiveži. Jis pats manį augina. Vienų vienas. Saka, prisiriša su marška an krūtinės ar an nugaros ir aina dirbt’. Ir aria tep, ir sėja, ir rugius pjauna. Saka, vienųkart padėja manį suvystytu an rugių pėdų, o pats dirba. O aš vis rėkiu ir rėkiu. Ais žiūrėt’, – kad pelyti nubėga nuog tų rugių. Žiūri – man jau ausis apgraužta. Taigi, vienas ir prausi, ir rengi, ir darbus visus dirba. Dar saka, karvis ir tos nebuva, piena nebuva. Ale išaugina.
Pasakojo Vaclova Beganskaitė-Girsienė iš Lekavičių k.
Kap rugius pjovė, tai visi aidava prieg rugių. Moteris, jei vaikas mažas, paima lopšį, padeda jį po mendeliu, ir vaikas miega, o ji pjauna. Jei nemiega, jį prižiūri didesni vaikai. Jei šilta, vaiku išlaidžia pasispardyt’, ale daugiausiai tai vystydava. Labai stipriai susuka, suvynioja, viršun spavijočiom* apsuka, suriša. Vaikas nei kojų, nei rankų nepakrutina, guli kap pagaliukas.Kap suplyšta seni, išnešioti marškiniai, tai iš nugaros pridara palučių vaikui, didesnių..
Mama tai tankiai mušdava. Ko nepaklausai, nepadarai, tai saka: „Aik, atsinešk rykštį.“ Aini, atsineši kur mažesni, tai saka: „Per maža, atnešk didesni.“ Vėl’ aini, renki, renki, atneši. Tai mamai jau ir piktumas perėjis… Ale vis tiek užduoda rykšte.
Prie mūsų ažerų atvažiuodava daug ponų vasarot’. Iš Kauna atvažiuodava „saldus ponas“. Kakliniškių kaimas buva gatvinis, gale buva dideli vartai, kad gyvuliai nelįst. Tai atvažiuos prie tų vartų ir pypina, kad jam vaikai vartus atidaryt. Tai vaikai kūlversčia łakia, ba jis visada beria saujas saldainių. Tai griūnam rinkt’, paskui visi pasidalinam, ale kas daugiau surenka, nenori kitiem duot’, tai visi skubinam. Aš pas tetu dažnai ty būdavau, ji labai netoli gyvena ir manį dažnai pas savį nusivesdava, tai ir aš łėkiau tam ponui vartų atkeldinėt’ kartu su kitais vaikais.
*Spavijočius – vystyklas, juosta, kuria buvo susukamas vaikas
Pasakojo Petrutė Gackaitė Osenskienė iš Pakalnės k.
Nuo 7 metų ganiau, būdava prikelia dar saułei netekėjus ir varau ganyt’ – 4 karvės, jautukai. Turiejam ir kiaulių daug ir avių apie 20, pavalgyt’ turiejam. Šeimoj buvo 3 mano seserys ir 2 broliai. Penki vaikai pas tėvą, tai skaitės nedaug. Turiedava ir po10 vaikų.
Ilgai ganiau, kelis metus, paskui jau samdė piemenį. Tada daug vaikų ganė. Rudenį ėjam mokyklon. Baigiau tik 3 klases – skaityt’, rašyt’ išmokai, suskaičiuot’, skaitėsi ir gana.
Šventą dieną bažnyčion aja visi.
Mergas samdė prie darbų. Pjovė javus pjautuvais, tai ir aš mokinausi. Dyrbam ir mes su broliu, vis pėdus nešiojam, statim mendelius, tada jau gerbi, kad vaikai dyrba. Pagiria, saka, ot geri vaikai, tai vaikai nežinia kų daryt, kap jau stengiasi. Po rugienas basi, kur ty, badėsi, ale nejauti, paskui šienaut’ ajam, šienu tvarkyt’, vežt’. Vėliau jau kolūky vaikščiojau po dalgiu rugių paiminėt’, a, viskų dirbau.
Informaciją surinko ir paruošė Ona Rasutė Šakienė
Nuotraukos iš Petro Kananavičiaus asmeninio albumo.