Ilgiausios vasaros dienos, kai užburia augalų žiedai ir kvapai, vakarais ilgai naktinėdami kartais net nepastebime, kaip po kelių valandų jau pradeda brėkšti – įstabus metų laikas. Dar reikšmingesnis šis gamtos virsmo metas buvo mūsų protėviams, kuriems gamta ir augalų derlius buvo svarbiausias pragyvenimo šaltinis. Šis metas nuo seno apipintas daugybe tikėjimų ir tradicijų, viena kurių yra visą trumpiausią metų naktį nė neiti miegoti, o praleisti ją gamtoje, prie laužo, nusipynus žolynų vainiką, o galbūt ieškant paparčio žiedo.
Šiemet iš birželio 23-čios į 24-ąją tūkstančiai Lietuvos Jonų ir Janinų šventė Joninių ar Rasos šventes, priklausomai nuo ryšio su senąja kultūra ir savo pomėgių. Labai panašią šventę ukrainiečiai švenčia pora savaičių vėliau, iš liepos 6-osios į 7-ąją – ten maginių reiškinių kupina naktis vadinama Kupalos ar Ivano Kupalos švente.
Minima daugelyje šalių
Etnologai pastebi, kad Joninės švenčiamos daugelyje Europos valstybių, jų tradicijos yra panašios, nors pavadinimas ir net minėjimo laikas ne visada sutampa. Rusijoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje pagal senąjį kalendorių liepos 7-ąją minima Kupalos ar Ivano Kupalos šventė. Ji siejama ne tik su vasaros saulėgrįža (ilgiausia diena, trumpiausia naktis), bet ir su šv. Jono Krikštytojo (Ivano) vardu. Taigi daugelyje šalių ši vidurvasario šventė yra tapusi tiek Bažnyčios, tiek nacionaline, visuomenine švente, kurioje susipynusios įvairios tradicijos.
Ši šventė neatsiejama nuo ugnies ir laužų bei vandens, maudynių – Joninių ar Kupalos ar Ivano Kupalos naktį žmonės eidavo maudytis į upes, ežerus, tvenkinius. Nes tikėta, kad apsauginę funkciją nuo piktųjų dvasių turėjo ne tik ugnis, bet ir vanduo. Taip pat buvo renkamos įvairios žolelės, atliekami skirtingi ritualai, tikėta nepaprasta šios nakties galia.
Ir Ukrainos kurorte Bukavelyje
Šio straipsnio autorei 2019-aisiais atsitiktinai liepos mėnesio pirmąją savaitę teko būti Ukrainoje, prie Karpatų, ir net dalyvauti Ivano Kupalos šventėje Bukavelyje, Vakarų Ukrainos kalnų slidinėjimo kurorte Karpatų kalnuose, už 110 km nuo srities centro Ivano Frankivsko.
Kurorto pakraštyje buvo sudėtas didelis laužas, prie kurio būriavosi žmonės, skambėjo muzika. Einant prie laužo pastebėjome kelis gėlėmis papuoštus medelius. Kelios šventėje dalyvavusios moterys vilkėjo tautinius kostiumus, nemažai moterų vaikščiojo su vainikais, vos sutemus nemažai vainikų jau plaukiojo tvenkinyje.
Šventė nustebino mastu – panašiai, kaip mūsų Kernavėje.
Tad raginama tų prisiminimų ir paprašiusi talkos VDU Švietimo akademijoje Vilniuje įsikūrusio Ukrainos centro atstovų bei pažįstamos Ukrainos artistės Olenos Slepsovos, dabar gyvenančios ir dirbančios Kaune, sumaniau papasakoti apie Kupalos (Ivano Kupalo) šventę Ukrainoje ir paieškoti jos sąsajų su lietuviškomis Joninių ir Rasos šventėmis.
Iš liepos 6-osios į 7-ąją
Ukrainietės Olena Slepsova ir Hana Davbach, dabar gyvenančios Lietuvoje, pasakojo, kad nuo neatmenamų laikų Ukrainoje žmonės liepos 6-osios vakarą kuria laužus ant kalno ar kur nors miške prie upės, renkasi prie jų, dainuoja ir šoka ir šokinėja per laužą. Merginos ir moterys puošiasi kvepiančiais žolynais, pina iš jų vainikus. Merginos tą naktį buriasi, spėlioja, ar jų troškimai išsipildys. Ryte prieš saulėtekį žmonės prausiasi rasa, kuri esą yra labai naudinga grožiui ir sveikatai palaikyti.
O. Slepsovai labai įsiminė 2019 m. Ivano Kupalos šventė jos gimtinėje Dniepropetrovske, kur gyvena jos giminaičiai.
„Ten žmonės renkasi gražiame erdviame Dniepro slėnyje, kuriame papuošiamas šventinis medelis, dažniausiai berželis ir pastatoma Marės iškamša. Slėnyje liepsnoja ir laužas, per kurį žmonės šokinėja poromis ir po vieną. Ten vyko ir ugnies šou, kažkokia nevyriausybinė organizacija virė ir vaišino žmones koše. Man šventė ypač įsiminė vasaros žiedais ir čiobrelių kvapu – ten auga daug čiobrelių, kai žmonės juos mindo, jie kvepia. Sunkiai nusakomas įspūdis“, – pasakojo ponia Olena.
Pasak H. Davbach ir O. Slepsovos, labai svarbūs Ivano Kupalos šventės atributai Ukrainoje – išpuoštas medelis ar jo šaka ir padaryta iškamša, kuri šventės pabaigoje yra paskandinama. Daug žmonių tądien stengiasi vilkėti tautinius kostiumus.
Kadangi H. Davbach ir O Slepsovos bandžiau išklausinėti kuo daugiau šventės detalių ir jų prasmės, moterys patarė tuo pasidomėti keliuose ukrainiečių tinklalapiuose ir knygose. Taip ir padarėme.
Iš ukrainietiškų tinklapių
„Šventas Kupala, Kupalos, Ivano Kupalos šventė (Купа́лa, Ива́на Купа́ла, Купа́йла) – viena iš senųjų, ikikrikščioniškų rytų slavų švenčių, susieta su saulėgrįža, kuri įvedus krikščionybę, susieta su Jono Krikštytojo vardu. Šventės kvintesencija yra apsivalymas ugnimi ir vandeniu“, – teigiama uk.wikipedia.org/wiki/Свято_Купала. Esą ši data pagal senąjį kalendorių yra birželio 24 d., pagal naująjį – liepos 7 d. Taip pat pabrėžiama, kad Kupalos naktis ir diena kaip nacionalinė ukrainiečių šventė pasižymi daugybe savitų apeigų ir dainų.
„Senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose Kupala apibūdinamas kaip pagoniškas žemės vaisių dievas, kuriam buvo aukojama duona – pagrindinis žemės vaisius. Keliose kronikose yra užfiksuota, kad Kupala buvo gausos, derlingumo dievas, kaip ir romėnų mitologijoje Cerera ar graikų mitologijoje – deivė Demetra“, – pastebima Alekso Voropai knygoje „Mūsų žmonių papročiai“, kuri apibūdinama kaip etnografiniai eskizai. Leidinys išleistas 1958 m. Miunchene, pakartotinai – 2010 m.
Liudijimas iš XVII amžiaus
XVII amžiuje ukrainiečių istorikas Inokentijus Giselis (Innokenty Gisel) apibūdino, kad Kupala yra žemės vaisių dievas, kuriam labai mielas yra žemės derlius ir todėl jis aukotas.
Lenkų botanikas Martinas, aprašęs XVI amžiaus pabaigą, teigė, kad tais laikais merginos pynė vainikus ir jais puošėsi, aukojo vaistažoles. Tą velnišką dieną, kaip botanikas sakė, buvo kūrenama ugnis, išgauta trinant medžio gabalus vieną į kitą, o Dievas pamirštas. Prieš uždegant ugnį, moterys ėjo į lauką ieškoti įvairių žolelių, o tą dieną surinktos vaistažolės turėjo stebuklingą galią. Svarbiausios iš vaistažolių buvo: jonažolės, varnalėšos, čiobrelių žolė, įvairių tūbių, bitkrėslių, ramunėlių, gvazdikėlių žiedai, gelsvių, žiemių lapai. Merginos pynė iš jų vainikus, plukdė ant vandens ir pagal jų plaukimą spėjo, ar ta mergina ištekės ar ne. Kiti iš čiobrelių pintus vainikus pašventindavo bažnyčioje ir saugojo visus metus, o susirgus žmogui ar gyvuliui, jiems duodavo gerti tų vainikų užpilo.
Šis lenkų botaniko Martino įrašas baigiamas žodžiais: „Toks paprotys buvo Galicijoje“. Paaiškinsime, kad Haličas arba Galicija ukr. Галичина́, rus. Гали́ция, lenk. Galicja, vok. Galizien – istorinis regionas Rytų Europoje, skirtingais laikotarpiais (visiškai ar iš dalies) priklaususiam Kijevo Rusiai, Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, Lenkijai, Austrijai-Vengrijai, Ukrainos TSR.
Centre – papuoštas medelis
Svarbiausi Kupalos šventės simboliai, atributai Ukrainoje yra Kupala ir Marena arba Marė, kurie šio straipsnio autorei pasirodė kiek panašūs į lietuviškuosius stebulę ir Morę.
Kaip pastebima Alekso Voropai knygoje „Mūsų žmonių papročiai“, skirtinguose Ukrainos regionuose Kupala ir Marena ar Marė buvo daromi skirtingai. Taigi, Podolėje ir Voluinėje merginos iš gluosnio šakos padaro Kupalą, papuošia ją gėlėmis ir vainikais, o paskui įbeda į žemę, aplink ją eina ratelius, dainuoja ir šoka. Tądien dainuojamos specialios dainos apie Kupalą. Kai kur vaikinai meta gėles ant takų, kuriais vaikšto merginos.
Kitur Kupala daroma iš vyšnios, gluosnio, klevo ar kito lapuočio medelio, kai kur – ir iš pušelės, eglutės.
Po kurio laiko Kupala nupuošiama, nuo jos nuimami vainikai ir gėlės, o pati šaka įmetama į vandenį. Tada užkuriamas laužas, o kai jis įsidega, visi susirinkusieji šokinėja per ugnį: vaikinai ir merginos, moterys ir vyrai.
Prie laužo buvo ir vaišinamasi: jaunos merginos atsineša koldūnų, saldumynų ar kitų skanėstų, o vyrai ir moterys – degtinės ir įvairesnio maisto. Pasivaišinus pradedama šokti.
Beje, susidarė įspūdis, kad apeigos, ritualai prie Kupalos, kaip ir ji pati, skirtinguose regionuose buvo gana skirtingi.
Marena ar Marė, čiučela
Marena ar Marė – kitas svarbus Ivana Kupalos šventės atributas – yra kiek panašus į lietuviškų Užgavėnių Morę. Tai dažniausiai moteriškais marškiniais aprengta šiaudų iškamša, pasak O. Slepsovos, neretai vadinama ir čiučela. Tačiau nebūtinai ji daroma iš šiaudų. Kai kur Marena Ukrainoje daryta iš išsišakojusios vyšnios šakelės, vienas jos galas tampa galva, o kiti du – kojomis. Marena daryta ir iš kitų lapuočių medžių, kai kur – iš sausuolio gabalo, kurį apvyniodavo šiaudais. Tokiu atveju prie iškamšos būdavo pririšamas akmuo, nes įmetus jį į vandenį, Marena turi nuskęsti, o ne plaukti. Kartais iš geltono molio lipdyta kaliausė-lėlė, veidas ištepamas raudonu, o antakiai – suodžiais. Molio Marena taip pat būdavo įmetama į vandenį ir paskandinama.
Prie Marenos buvo atliekamos labai įvairios apeigos: prie jos dainuodavo tam tikras dainas, eidavo ratelius. Ir ne tik.
Aplink tą Mareną kai kur apkabindavo krūvą dilgėlių ir šokinėdavo per ją basomis kojomis. Vėliau ant tos dilgėlių krūvos uždėdavo šiaudų ir uždegdavo, o tada per laužą šokinėdavo ir merginos, ir vaikinai. Vakaro pabaigoje, kai šventė artėdavo į pabaigą, Mareną nunešdavo prie upės ir nuskandindavo vandenyje.
Kai kur merginos, užsidėjusios žolynų vainikus ant galvų, eidavo į mišką, nupjaudavo klevo šaką ir parsinešusios į gyvenvietę iš žolės padarydavo lėlę, kurią apvilkdavo vaikiškais marškinėliais ir pririšdavo prie klevo šakos. O ši lėlė kartu su šakele – taip pat buvo Marena.
Peršokot per laužą?
Daug ukrainietiškų šaltinių aprašoma, kad Ivano Kupalos naktį susikibę už rankų merginos ir vaikinai poromis šokinėdavo per ugnį. Jei šokinėjant pora neišsiskiria, tai yra ženklas, kad jie taps draugais, gal net susituoks. Linksmi šūksniai ir plojimai paprastai lydėdavo kiekvieną sėkmingai laužą peršokusią porą.
A. Voropai knygoje „Mūsų žmonių papročiai“ aprašyta, kad kai kur prieš šokinėjant per laužą jaunuolis nuimdavo mergaitei nuo galvos vainiką ir užsidėdavo sau ant galvos, o mergaitei uždėdavo savo kepurę. Taip pasikeitę plaukų dangalais jie laikydamiesi už rankų ir šokdavo per laužą, o po to apeidavo Kupalą ir atsistodavo už kitų dalyvių ir vėl pasikeisdavo kepurėmis ir vainikais.
Svarbu ir maudynės
Kalbintos ukrainietės sakė, o ir perskaityti Ukrainos etnografų tekstai byloja, kad Kupalos šventėje labai svarbu ir maudynės.
Pasak A. Voropai etnografinių etiudų „Mūsų žmonių papročiai“, kai kuriuose Ukrainos kaimuose buvo paprotys maudytis upėse prieš ruošiantis šventei ir šokinėjant per laužą. Po maudynių mergaitės ant galvų užsidėdavo vainikus, pintus iš lauko ir sodo gėlių, o vaikinai nupjaudavo jauną gluosnį ar kitą lapuotį medį – Kupalą. Merginos ant jo uždėdavo savo vainikus ir nunešdavo į pasirinktą vietą, kur įsmeigdavo į žemę, o vainikus vėl užsidėdavo ant galvų ir kitaip puošdavo šventės simbolį.
Tačiau susidarė įspūdis, kad dažniau visgi maudytasi šventinei nakčiai besibaigiant, paryčiu.
Vainiką padėkim iki kitų metų
Merginos ir moterys tądien vainikus pindavo iš labai įvairių žolynų: čiobrelių, kanapių, žilvičių, rugiagėlių, mėtų, rūtų, razetų, tūbių, bitkrėslių, ramunėlių, žiemių ir daugybės kitų žolelių. Stengtasi, kad vainikas būtų ne tik gražus, bet ir kvapus. Vyrai savo ruožtu dažnai puošdavosi pindami vainikus iš ąžuolo šakelių.
Sulaukus nakties vainikai būdavo leidžiami į upę plaukti ir stebimi. Iki šiol tikima, jog susitikę du vainikai reikš jų savininkų susibičiuliavimą ar santuoką, o nuskendęs – nesėkmes.
Grįžusios namo po šventės, vienos merginos ir moterys nusiimdavo vainikus nuo galvų ir mesdavo ant namo stogo, o kitos laikydavo palėpėje ar tvarte, manydamos, kad tai bus apsauga nuo įvairaus blogio, o prireikus vainiko žolynus galės panaudoti kaip vaistus šeimos nariams ar gyvuliams.
Ir netikėtos detalės
A.Voropai knygoje „Mūsų žmonių papročiai“ pastebima, kad kai kurių Ukrainos regionų kaimuose, gyvenvietėse žmonės nekūrė laužų, o sudėdavo didelę krūvą dilgėlių ar dygliuotų erškėčių ir per tas krūvas šokinėdavo. Dažniausiai tai darydavo paaugliai, vyresnieji tame paprastai nedalyvavo. O po tų šokinėjimų dilgėles ar erškėčius paprastai sumesdavo į vandenį, tik retai kur sudegindavo.
Minėtuose A. Voropai etnografinuose etiuduose pastebima, XIX amžiaus antroje pusėje Kijevo srityje, Ivano Kupalos šventės dieną, ryte, prieš saulėtekį, merginos paimdavo ilgą kartį, prie jos pririšdavo šluotą ir išbėgusios į gatvę ja mojuodavo ir dainuodavo vaikinus pašiepiančias dainas. Šie puldavo atiminėti lazdą su šluota, jas sulaužydavo ir išbarstydavo gatvėje. Kartais patys vaikinai paimdavo pagalį su šluota ir atšaudavo pašaipius žodžius mergaitėms.
Alekso Voropai etnografiniuose eskizuose pastebima, kad dar 1871 m. užrašyta, kad moterys pasakojo, kad prieš pusšimtį metų Kupala buvo aprengtas daug geriau, o pati ceremonija vyko iškilmingiau. Esą tuo metu Kupala buvo daroma iš didelės bet kokio medžio šakos aprengiant ją moteriškais drabužiais ir priešais pastačius uždegtą žvakę.
O kokie lūkesčiai ir viltys?
Su ukrainietėmis H. Davbach ir O. Slepsova bandėme svarstyti, ką mūsų ir ukrainiečių protėviams galėjo simbolizuoti laužas ir maudynės vandenyje. Spėjome, jog susitikimą su svarbiausiomis gamtos stichijomis, moralinį apsivalymą. Galbūt tikėta, kad išskirtinę naktį šalia laužo išsakytos svajonės, lūkesčiai, ateities viltys turėtų išsipildyti, o maudynės ežere, upėje arba ryto rasoje padėtų būti stipriems ir sveikiems.
Vėliau, skaitydama etnologų mintis, aptikau, kad protėviai manė, jog kuo labiau laužas apšvies laukus, tuo gausesnis bus rudenį derlius. Todėl stengdavosi kurti didelius laužus. Su deglais būdavo lankomi ir javai, deginamos šiaudinės baidyklės, o laužų pelenai išbarstomi po laukus ir pievas, kad apsaugotų derlių nuo raganų ir kitų blogybių.
Rytinė rasa iki šiol laikoma gyvybės simboliu. Esą kuo didesnė ji bus šventės rytmetį, tuo gausesnio derliaus galima tikėtis rudenį. Ši rasa taip pat turi gydomųjų galių, tad ja rytmetį nusiprausęs žmogus jausis žvalesnis, o jo veidas taps skaistus. Protėviai šventinio ryto rasa prausė ir ligonius, tikėdami, jog ši suteiks jiems sveikatos ir padės pasveikti.
O paparčio žiedo Joninių naktį, pasak etnologų, lietuviai leisdavosi ieškoti tikėdamiesi rasti ne turtų, o išminties. Šviesaus atminimo žymioji mūsų farmacininkė, gamtos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė, vadinta Lietuvos žiniuone, yra sakiusi, kad jeigu žmogus paparčio žiedo ieškos ne dėl savo naudos, o norėdamas gero visiems – tas pats įkris į jo batą.
Daiva Červokienė
Sauliaus Červoko nuotr.