Kun. Povilas Tekorius: reikia pažinti, kad galėtum kartu išpažinti Tikėjimą

Julija KIRKILIENĖ

Šv. Onos atlaidai šiais metais buvo kitokie: ir liūdni, ir smagūs. Liūdni, nes šv. Mišias paskutinį kartą aukojo 12 metų Vievio ir Kazokiškių parapijose tarnavęs vikaras Povilas Tekorius, smagios todėl, kad kunigas Povilas paskirtas Žiežmarių parapijos adminis­tratoriumi, t.y. klebonu.

Kun. Povilo žodis
Atsisveikinimo žodžio tarti bažnyčios sakykloje pakviestas kunigas Povilas buvo labai nuoširdus. Apie buvusią tarnystę Vievio šv. Onos parapijoje kalbėjo padėkomis. Dėkojo už prisiminimus, už Gyvąją Evangeliją, už pamokas, o klebonui Alfonsui Kelmeliui dėkojo už pasitikėjimą, broliškus patarimus. Gražius prisiminimus išsakęs apie kleboną, kalbą baigė ypatingais žodžiais: „Jeigu Dievas duotų, kad klebonas sulauktų senatvės, o aš vis dar būčiau stiprus, norėčiau kleboną gražiai nukaršinti“. Žodis nukaršinti lietuvių k. žodyne reiškia „išlaikyti iki amžiaus galo“.

Po atlaidų bažnyčios šventoriuje pastatytoje palapinėje vyko parapijiečių sunešta Agapė. Parapijiečiai, norėdami atsisveikinti, padėkoti, asmeniškai pakalbėti, stovėjo eilėje. Parapijiečių ir kunigo pokalbiai vyko naujai susikūrusios bažnyčios choro grupės atliekamų giesmių fone.

Atsisveikinimo komentarą kun. Povilas perdavė ir laikraščio skaitytojams: „Molėtų parapijoje, iš kur atvykau į Vievį, buvo gyva tikėjimo bendruomenė. Mačiau tarnavimo vaisius, todėl atrodė logiška, kad ir Vievyje žinosiu, ką daryti, kaip darbuotis. Tada, per pirmąsias šv. Mišias Vievyje, pamačiau žmones. Kitus. Ir supratau, kad tarnauti ir darbuotis galima tik tada, kai žvilgsniai susitinka aukos altoriuje, jaučiant, patiriant kitą, kito nusiteikimą. Reikėjo būdo susipažinti.

Pagalba buvo Lietuvoje neseniai prasidėjęs Alfa kursas. Žmonės atsiliepė į skelbimą, ir tuose neformaliuose pokalbiuose apie tikėjimą, grupelėse pradėjo megztis ryšys. Pamažu pažindinantis visiems su visais, gimė bendruomenė. Reikia pažinti, kad galėtum kartu išpažinti savo Tikėjimą. Nuo pirmųjų iki pastarojo sekmadienio Mišių Vievyje užaugo bendruomenė, auginusi/ auginanti ir mane. Tai kur kas daugiau, nei liekantis prisiminimas. Svarbu suprasti, kad Bažnyčia nėra alternatyva: hobis, pomėgis ar kitoks gyvenimo būdas. Bažnyčia yra Gyvenimas, o Dievo vaikai turi visokių pomėgių. Jei esi savimi, žmonės tai pastebi, jaunimas – ne išimtis. Kai būni su jaunais žmonėmis ne todėl, kad taip reikia, o kad pačiam gera taip būti, imtis veiklų kartu, kartu bandyti, kartu kurti, kartu pažinti, skirti dėmesio vienas kitam. Nesimaivant, o todėl, kad patinka. Pačiam patinka taip būti. Tikrame santykyje yra Kristus. Nuostabiausias ir didžiausias iššūkis – kad jaunimas užauga. Ačiū Dievui, nes kitaip gali pražiopsoti, kad užaugai pats. Palinkėjimas: Kaip esate priėmę Viešpatį Kristų Jėzų, taip ir gyvenkite jame – būkite jame įsišakniję ir ant jo statykitės, tvirtėkite tikėjimu, kaip esate išmoky­ti, kupini dėkingumo (Kol 2, 6-7).

Apie kun. Povilą
Iš Elektrėnų kilęs kun. Povilas Tekorius Vievio parapijiečius 12 metų veda tikėjimo keliu. Į kunigus P. Tekorius buvo įšventintas 2006 metų spalio 7 dieną, tačiau tapti kunigu Povilas Tekorius nusprendė ne iš karto po mokyklos baigimo. „Baigęs mokyklą įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą studijuoti statybos inžinerijos. Tai buvo laikas, skirtas savęs paieškoms, susigaudymui. Pačioje pradžioje man atrodė, kad gaištu gyvenimo laiką, kad esu ne savo vietoje, bet dabar, žiūrint iš laiko perspektyvos ir atsigręžiant atgal, aš galiu pasakyti, kad tai buvo labai prasmingi metai. Tada atrodė, kad nelabai kas vyks­ta, o iš tikrųjų vyko vidinis virsmas, sprendimas, širdies troškimas ieškoti kažko daugiau nei išskaičiavimas ar sugebėjimas. Tie metai, praleisti Vilniaus Gedimino technikos universitete, buvo skirti paieškai“, – prieš keletą metų laikraščiui „Elektrėnų kronika“ atsivėrė Vievio Šv. Onos bažnyčios vikaras P. Tekorius. Nors baigęs mokyklą nesvajojo tapti kunigu, P. Tekorius sako, kad visą laiką melsdavosi ir buvo šalia Dievo. „Aš visą laiką meldžiausi. Nuo vaikystės augau katalikiškai auklėjamas ir taip formavosi tam tikri įpročiai. Kiekvienas maldą priimame skirtingai, bet man tas laikas buvo skirtas grįžti prie savęs, brandinti savo vietos, savęs atradimo klausimą, padėti sau. Dabar aš matau, kad ir kitų gyvenimuo­se yra nemažai įtampos, jie nori vieno, tačiau gyvenime daro kita. Aišku, kad ne viskas yra taip paprasta. Bet aš išdrįsau melstis ir klausyti savo širdies. Aš tuo metu rašiau dienoraštį ir tai taip pat buvo lyg priemonė pažvelgti į save“, – pasakojo kunigas. Tapęs kunigu, P. Tekorius ne vienus metus praleido ne Vievio, o kitose parapijose. Savo tarnystę pradėjo ten pat, kur ir buvo įšventintas į kunigus – Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedroje – ten taip pat turėjo parei­gas ir jaunimo centre. Kaišiadoryse P. Tekorius praleido dešimt mėnesių, o vėliau tarnauti paskirtas į Molėtų parapiją, kurioje praleido penkerius metus. P. Tekorius prisipažįsta, kad sprendimas tapti kunigu buvo netikėtas ir jam pačiam, ir jo artimiesiems. „Kunigystės pradžia man buvo ir pačiam netikėtas dalykas, nes aš negalvojau apie kunigystę, aš tiesiog buvau atviras įvairioms paieškoms. Bet vieną savaitgalį mano vienas draugas paprašė jį palydėti į Kunigų seminariją, nes tada vyko atvirų durų diena, o jam vienam eiti buvo nedrąsu. Aš sutikau jam palaikyti kompaniją ir pats sudalyvavau seminarijos gyvenimo pristatyme. Man labiausiai įsiminė viena mintis: „Į seminariją ateinama ne tapti kunigais, bet surasti savo pašaukimą“. Jei man būtų pasakę kažkaip kitaip, aš galbūt net nebūčiau pasirinkęs šio kelio. Bet ši mintis mane labai palietė. Aš niekam nieko nesakiau ir į Kunigų seminariją įstojau slapta. Nei tėvai, nei draugai apie mano tokį apsisprendimą nežinojo“, – prisipažino iš Elektrėnų kilęs kunigas P. Tekorius. Paklaustas, kaip apie kunigystės kelio pasirinkimą sužinojo ir sureagavo kunigo artimieji, P. Tekorius prisipažįsta, kad ne visiems tokį jo pasirinkimą priimti buvo leng­va. „Tėvai tuo metu galvojo, kad aš vis dar studijuoju statybos inžineriją Vilniaus Gedimino technikos universitete. Aš su jais susi­skambindavau, bet buvau atsargus ir nieko nesakiau, pasakydavau, kad yra daug darbų, dėl kurių negaliu grįžti namo. Kai prasideda gyvenimas seminarijoje, kada panorėjęs išvažiuoti negali. Namo grįžti buvo galima per Visų Šventųjų dieną ir per Kalėdas. Na, o kai aš namo ilgą laiką negrįžau, o ir tėvų į svečius negalėjau pakviesti, teko prisipažinti. Mamai šią žinią priimti buvo lengviau, tėčiui tai buvo labai sudėtinga. Po kurio laiko jie vis tiek turėjo mane suprasti ir tai priimti. Aš labai norėjau, kad tai būtų mano paties sprendimas. Aš nebuvau tikras dėl savęs, todėl labai nenorėjau, kad kiti darytų man įtaką, kad atkalbinėtų ar spaustų. Žinoma, vėliau keitėsi ir draugai arba santykis su jais. Su vienais palaikome ryšį iki dabar, o su kai kuriais ryšys nutrūko visai. Bet tai yra natūralu, nes keitėsi požiūris, keitėsi prioritetai“, – pasakoja vikaras. Kalbėdamas apie savo gyvenimo istoriją, apie tai, kaip pasirinko savo gyvenimo kelią, P. Tekorius sako, kad kiekvieno žmogaus istorija yra savita, tačiau labai svarbu yra daryti tai, ko trokšta širdis. „Reikia savyje atrasti drąsos nebūti nešamam pasroviui. Tik tas, kuris yra negyvas, yra nešamas, o kol esi gyvas, kol nori būti gyvas, turi eiti ten, kur šaukia širdis, reikia atsiverti širdies troškimui ir patirti gyvenimo nuotykį, nueiti prasmingą, gražią gyvenimo kelionę. Aš manau, kad nei vienas žmogus nesigaili to, ką gyvenime yra padaręs širdimi“, – linkėdamas visiems drąsos sako Vievio šv. Onos bažnyčios vikaras Povilas Tekorius.

Liudmilos Felčinskajos nuotr.