Virginija Jacinavičiūtė
Vikaras, kun. teol. lic. Gintas Petkevičius tarnystę Elektrėnuose pradėjo beveik prieš metus,ir dėl raiškių, prasmingų pamokslų bei aktyvios veiklos jau užsitarnavo Elektrėnų ir Kietaviškių parapijos tikinčiųjų pagarbą. Kunigas be tarnystės Elektrėnų ir Kietaviškių parapijose dar skaito paskaitas Lietuvos policijos mokykloje. Artėjant Šv. Velykoms su naujuoju bažnyčios tarnu kalbamės apie Šv. Velykų prasmę, sakramentus ir misijas, kurios Elektrėnų parapijoje startuos jau šį pavasarį.
Gegužę sukaks metai, kai esate paskirtas vikaro tarnystei Elektrėnų bažnyčioje. Koks Jums buvo šis laikas? Ar jau apsipratote Elektrėnuose?
Taip, baigiu pirmuosius metus parapijoje. Negaliu sakyti, kad pažįstu vietos bendruomenę, veikiau tik pradedu pažinti. Vis dar yra naujienų, vietų susipažinti ir augti. Štai jau netrukus laukia pirmosios Velykos kartu. Jei mane pakviečia į renginius, dalyvauju, bet artimiausiai pažįstu žmones lankydamas ligonius. Ketvirtadieniais 11 valandą aukoju mišias Elektrėnų socialinės globos namuose bei aplankau ten gyvenančius žmones. Vėliau, jei pakviečia, lankau ligonius namuose, o antrą valandą lankausi Elektrėnų ligoninėje. Ir kolektyvas, ir pacientai jau priprato, kad kunigėlis ateis: vieni nori eiti Išpažinties, kiti – Komunijos, kas sunkiau serga – Ligonių patepimo. Taip susidraugavome su kolektyvu, kad sulaukėme kvietimo įtraukti ligoninę į misijų savaitę, kad misionieriai redemptoristai pakalbėtų su žmonėmis apie bioetiką, abortus, eutanaziją ir kitus aktualius dalykus. O po Elektrėnų ligoninės skubu į Abromiškių reabilitacijos ligoninę lankyti ligonių, ketvirtą valandą koplyčioje aukoju mišias. Žydai turi tokį posakį – karavanas pajuda tiek, kiek pajudėjo paskutinis kupranugaris. Rūpinantis silpniausiais, pamatai, kiek juda Elektrėnai, kiek jiems rūpi patys silpniausi. Tuomet gali pamatyti žmones – koks bendruomeniškumas, šiltumas, artimųjų rūpestis.
Artėja viena didžiausių metų švenčių – Šv. Velykos. Su kokiomis mintimis jas pasitinkate šiemet? Apie ką laukiant Šv. Velykų vertėtų pagalvoti ne tik katalikui?
Na, Velykos yra didžiausia pamoka leistis būti mylimam Dievo. Labai nepatogi pamoka, matant kenčiantį dėl mūsų Jėzų. Vertėtų pagalvoti apie artimiausią draugą, kurį turime, ir kaip jaustumėmės, jei iš meilės mums jis ar ji nuspręstų kentėti mums paskirtą bausmę. Ir, žinoma, prisikėlimo šviesa, kuri nudžiugina ir moko, kad kančia dėl kito niekuomet nebus bevaisė. Didžiausia pamoka? Verta aukotis dėl kito žmogaus Dangaus.
Neretai pasitaiko, kad Šv. Velykos žmonėms tiesiog gausesnis stalas, svečių priėmimas ar kiaušinių marginimas. O šventės esmė lieka antrame plane. Kaip reikėtų švęsti, kad šv. Velykos įgautų tikrąją prasmę?
Na taip, pasaulis su savo reikalais neretai pasiglemžia mūsų širdis ir laiką.Turime būti dėmesingi, kad nepražiopsotume tikro džiaugsmo ir vienos didžiausių galimybių – augti. Juk dalis šventės yra pasiruošimas – todėl gavėnia yra laikas mirti kartu su Kristumi, keisti savo gyvenimą. Tai labiausiai puošia Velykų šventę. Todėl Bažnyčia ragina atlikti Išpažintį, paruošti savo širdį, pasninku atsisakyti kažko, kad kartu su Kristumi mirtų ir senasis, nuodėmingas AŠ. Tai pražiopsojus Velykos tampa teatru, šou, kuriam pasibaigus belieka tik pabaigti valgyti mišraines. Tad palinkėsiu būti dėmesingiems ir nepražiopsoti šios nuostabios galimybės augti Dievui padedant ir vedant. Velykos turi keisti žmogų, daryti mus geresnius. Turime paklausti savęs, kaip pernai Velykos padarė mane geresniu žmogumi, kaip šiemet Velykos gali padaryti mane geresnį? Nebūtinai tai turi būti didelis pokytis. Keistis galima ir mažais žingsneliais – atsisakyti to, kas kenkia sveikatai, išmokti suvaldyti neigiamas emocijas ir kt. Būna, kad žmogui sunku suvaldyti pyktį, bet reikia sukurti planą, ką galėčiau padaryti, kad pykčiu neįskaudinčiau kito ir savęs. Gal reikia tiesiog išeiti pasivaikščioti, pasportuoti, paklausyti muzikos, kol pyktis praeis. Keistis reikia su Dievu. Dieve, sukūrei mane, pažįsti, koks esu, tai padėk susitvarkyti.
Ar priimtina švęsti Velykas, bet neiti į bažnyčią?
Gal reikėtų klausti, ar galima švęsti Velykas be Dievo? Yra žmonių, kurie namuose švenčia Velykas labiau tikėdami, nei tie, kurie ateina į bažnyčią tik dėl to, kad reikia: atstovi klausydamiesi pamaldų dvi valandasir burbėdami eina namo. Teko lankyti močiutę, nežinau, ar ji švęs Velykas viena ar aplankys anūkai, bet ji paprašė švęsto vandens, per Velykas ji melsis. Ši močiutė pasisodins prie stalo Dievą, švęs su tikėjimu, bet be bažnyčios ir tai yra begalinės vertės. Dievas dėl to ir atėjo, jog parodytų, kad jis prieinamas, jis kartu bet kokiame gyvenimo rūpestyje. Kai Kristų palieki už durų, tai jau ne Velykos, o kita šventė, kuriai reikėtų kito pavadinimo.
Tad jei šventi su Dievu, nieko blogo, jei neateini į bažnyčią?
Daug žmonių turi nuoskaudų bažnyčiai, nes kunigas aprėkė ar kokia kita skaudi patirtis buvo. Kiti galvoja, kad dėl santuokinio/ nesantuokinio gyvenimo yra atskirti ar save atskyrė nuo bažnyčios, jaučia kaltę ar gėdą… Yra daug atvejų, kai pamaldūs žmonės jaučia pagarbią baimę ar požiūrį į Dievą. Bet svarbu paminėti, kad žmogaus tikėjimo augimui yra svarbi bendruomenė. Dievo tikslas buvo suburti bendruomenę, juk ir savo mokinius Dievas subūrė aplink stalą. Tai, kad žmogus ateina į bažnyčią tik iš reikalo, nepadaro jo geresnio.
Kaip paprastai ir suprantamai paaiškinti vaikams, kodėl švenčiame Velykas, marginame kiaušinius, o ant stalo dedame sviestinį avinėlį? O gal ir suaugusieji ne visada žino apie Velykų simbolius.
Vaikai visuomet viską lengviausiai priima per pasakojimus ir palyginimus su jų pažįstama kasdiene realybe. Matome, kaip Evangelijose Jėzus puikiai įvaldęs šį kalbėjimo būdą. Ir retai kada nepavyksta rasti palyginimo šeimoje. Vaikams paprastai atskleidžiu, kiek tėvai aukojasi, kad pasirūpintų jais. Tėvai anksčiau keliasi, mažiau ilsisi, dirba, stengiasi, dažnai aukoja savo poilsį, svajones, laiką, kad vaikams nieko netrūktų. Mama keliasi anksčiau, kad pagamintų pusryčius? Keliasi. O ką? Nenori miego? Nori. Kenčia dėl jūsų – kenčia. Tėveliai nepavargsta? Pavargsta, bet vis tiek pagamina valgyti, pasirūpina šiltais namais, žaislais ir net atostogom. Pasirūpina? Pasirūpina. Taip pasirodo mūsų buityje labai daug kryžiaus realybės, daug aukos iš meilės vieni kitiems. Dėl kitų miršta mūsų svajonės, poilsis, finansai, laikas… Ir neturime jokio kito būdo parodyti meilės be aukos. Nagi – pabandykite parodyti kažkam, kad mylite, kad nekainuotų laiko, pastangų, sveikatos… Nemokame kitaip sverti meilės – jei žmogus aukojasi – myli. Ir žvelgdami į kryžių matome, kaip Dievas myli, aukoja viską, kad mums Dangų dovanotų.
Kiaušinis – naujos gyvybės simbolis, juk iš jo išsirita viščiukas. Kodėl marginame? Visas spalvingumas mums primena prisikėlimo šviesą. Mirtis – asocijuojasi su tamsa, liūdesiu, o prisikėlimas su šviesa ir džiaugsmu. Todėl ir švenčiame su šviesa ir džiaugsmu, spalvingai…
Avinėlis yra biblinis simbolis: Jonas Krikštytojas pavadina Jėzų Dievo avinėliu, per Mišias jį tokį išpažįstame. Šis įvaizdis atkeliauja iš apokaliptinės literatūros. Avinėlis valdys pasaulį laikų pabaigoje. Skamba kvailai, juk jis nebaisus, švelnus. O Dievas save apreiškia, pasak apaštalo Pauliaus: „Bet Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus.“ Nepamirškime, kad Jėzus yra ir Judo Liūtas. Liūtas avinėlyje, didis mažutėlyje, drąsusis nuolankiajame, stiprusis silpname – toks mūsų Dievas.
Kad jau prakalbome apie vaikus, papasakokite, kaip sekasi dirbti su jaunaisiais parapijiečiais. Jūsų misija parengti vaikus Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentams. Ar randate bendrą kalbą su vaikais ir jaunimu?
Labai džiaugiuosi šia misija. Mane patį ypač augina laikas, praleistas su jaunimu ir jaunomis šeimomis. Čia artimai sužinau, kuo gyvena parapijos bendruomenė ir žmonės. Čia išgirstu apie buitį ir kasdienį jų gyvenimą, tai neretai praturtina homilijas. Noriu kalbėti apie Dievą jiems aktualiais, suprantamais ir prieinamais būdais. Jei pamokslininko teologija tik apie dangų ir nenusileidžia iki purvinos žemės – ji žmogui taip ir lieka nepasiekiama. Taigi santykis su jaunimu ir šeimomis gaivina patį kunigą. Džiaugiuosi radęs bendrą kalbą su Pirmajai Komunijai besiruošiančių vaikų tėvais, jie mane skatina augti, pasitempti ir nemažai paskaityti. Su Sutvirtinimui besiruošiančiu jaunimu keliaujame nelengvą kelionę ir labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi jų atvirumu. Nė vienoje grupėje nejaučiu vienpusio ryšio, visur augame kartu, keliaujame kartu. Pasirodo, jei kvieti – žmonės atsiliepia.
Pavasarį Elektrėnų parapijoje planuojama rengti misijas, kurių anksčiau nepavyko suorganizuoti dėl pandemijos. Gal galite skaitytojams plačiau papasakoti, kokia šiais laikais yra misijų paskirtis ir kas misijų metu numatyta Elektrėnų parapijoje?
Aš čia dar visai naujokas, žinau, kad pandemija bent du kartus sutrukdė įgyvendinti misijas. Bet jose neteko dalyvauti, todėl man kaip ir pirmas kartas organizuojant tokį dalyką. Brolių redemptoristų bendruomenė tuo gyvena – misijonieriška veikla šiandieniame pasaulyje. Jei anksčiau misijonierius keliaudavo į pagoniškus kraštus supažindinti žmonių su Jėzaus Kristaus žinia, tai šiais laikais misijonierius primena atitolusiems krikščionims apie Dievą, kviečia atsinaujinti. Įvairiais būdais mūsų parapijoje gegužės 13–20 dienomis bus gaivinamas mūsų krikščioniškos tapatybės suvokimas. Ką reiškia tikėti? Koks mūsų Dievas? Šie ir kiti klausimai dažnai aplanko, bet kas turi laiko gilintis… Misijos yra vieta ir laikas kartu su pagalba iš šalies (misijų komanda), parapija, su savo kunigais atsinaujinti ir iš naujo ieškoti ne tik savo asmeninės krikščioniškos tapatybės, bet ir bendruomeninio gyvenimo su Dievu kelio. Kas mes, kaip Elektrėnų parapija? Kam esame pašaukti? Detali programa bus skelbiama visomis galimomis priemonėmis, kviečiame domėtis ir dalyvauti. Atverkime tikėjimui savo širdis.
Ačiū už prasmingą pokalbį ir skaitytojams skirtą laiką.
Kalbino Virginija Jacinavičiūtė