Kultūros vertybės Semeliškių bažnyčioje

Kultūros vertybės Semeliškių bažnyčioje

Ineta BRICAITĖ

Semeliškių šv. Lauryno bažnyčia skaičiuoja 231 metus. Prieš pastatant šią bažnyčią, toje pačioje vietoje stovėjo kita bažnyčia, tad natūralu, kad per ilgus gyvavimo metus šventovėje sukaupta daug vertingo liturginio inventoriaus. Į Semeliškes per ilgus metus atkeliavo ir kitų bažnyčių meno vertybių. Vienos bažnyčios užsidarė, kitos buvo perstatomos, todėl jų inventorius keliaudavo po apylinkes ir dažniausiai užsilikdavo Semeliškių bažnyčioje, nes ji paskutinius 231 metus nebuvo perstatoma. Apie garsiausius kultūros paveldo objektus – varpą ir šv. Lauryno paveikslą – jau rašėme. Dabar kviečiame susipažinti su kitais kultūros paveldo objektais Semeliškių šventovėje.

Altorius

Semeliškių bažnyčios interjere, kaip ir daugelyje tradicinių bažnyčių, erdvė suskirstyta į tris navas. Vidurinioji, pagrindinė nava yra plačiausia ir svarbiausia, o šoninės navos pasibaigia zakristija ir pagalbine patalpa bei balkonais virš abiejų patalpų. Balkonuose įrengtos atviros galerijos.

Puošniausias bažnyčios akcentas – didysis altorius. Jis čia atsirado visai neseniai. Anksčiau Semeliškių bažnyčioje pagrindinio altoriaus visai nebuvo – jį atstojo išpiešta siena – iliuzinis altorius. Šis altorius į bažnyčią perkeltas buvo 1975 metais. Jis – tikras barokinis šedevras. Altorių puošia angelų skulptūros, aukso elementai, daugybė smulkių detalių, kuriamas puošnumo, prabangos, didingumo įspūdis. Pagrindinis bažnyčios elementas pagamintas maždaug XVIII a. viduryje. Semeliškių šv. Lauryno bažnyčios klebonas Gintautas Jančiauskas sakė, kad vienas pirmųjų jo darbų, kai atėjo į bažnyčią, buvo sutvarkyti altorių. Maždaug prieš 10 metų jis sušvito naujomis spalvomis. Čia naujasis klebonas sukabino tų šventųjų paveikslus, kurių atlaidus semeliškiečiai švenčia: viduryje – šv. Lauryno, virš jo – šv. Roko, kairiajame kampe – Trakų Švč. Mergelės Marijos, dešiniajame kampe – šv. Jurgio.

Vargonai

Tiesiai priešais altorių, kitoje bažnyčios pusėje, puikiai dera raiškių architektūrinių formų rokokinis vargonų prospektas, gausiai puoštas drožybiniais elementais. Pirmieji vargonai minimi Semeliškių bažnyčios inventoriaus knygoje apie 1750 m., kurioje rašoma, kad vargonai susidėvėję ir reikalauja remonto. Tai – nedideli, skrynios formos vargonėliai – portatyvas (šie vargonėliai išliko).

Apie 1784 – 1791 m. jau paminėti naujai pastatyti 10 balsų vargonai – vieno manualo pozityvas. Vargonai, kaip įprasta šio laikotarpio instrumentams, turėjo Akustinį būgną bei Žvaigždinius varpelius. Apie vargonus pastačiusius meistrus duomenų nėra. Greičiausiai, tai kuris nors, tuo metu Vilniuje dirbęs vargonų meistras.

1899 m. inventoriuje jau kalbama apie naujus 5 balsų vargonus. Tai – visiškai naujas instrumentas, sumontuotas už senųjų vargonų prospekto. Naujuose vargonuose senųjų vargonų vamzdžių ar mechanikos dalių nebuvo panaudota, išskyrus Akustinio būgno bei Žvaigždinių varpelių įrenginius.

Iki dabar išlikęs prospektas rokokinis, pastatytas apie 1784-1791 m., vieno tarpsnio, penkių ašių, banguoto reljefo, remiasi į aukštą cokolinę dalį, kurios priekyje aiškiai išsiskiria. Viršuje cokolis baigiasi laužytu antablementu (perdanga). Prospektą sudaro trys bokšteliai ir dvi tarpinės plotmės. Kraštiniai bokštai pusapskričio plano, daugiabriauniai. Vidurinysis bokštelis, mažesnis už šoninius, trikampio plano. Jungiamosios plokštumos lygios, jų viršutiniai pakraščiai išlenkti. Penki prospekto langai užpildyti alaviniais vamzdžiais, po vargonų perstatymo (apie 1890-1899 m.), netekusiais savo funkcijos. Prospekto viršutinė dalis užbaigiama plačiu, laužytu antablementu. Kraštinius bokštelius karūnuoja masyvios, užkeltos ant postamentų, drožinėtos vazos.

Prospektą puošia gausūs ažūriniai drožiniai – vamzdžių pėdas ir viršūnes dengia rokailiais (asimetrinis, įmantraus piešinio ornamentas susidedantis iš kriauklių, stilizuotų augalų lapų ir skiautelių motyvų) puoštos juostos, prospekto šonuose yra rokailių juostomis puošti banguoto kontūro sparnai.

Centrinio bokštelio viršutinėje dalyje (virš centrinio didžiausio vamzdžio, drožinių viršuje) yra skylė, šioje vietoje tikriausiai buvo įmontuota žvaigždė, kuri buvo sujungta su Žvaigždinių varpelių įrenginiu (įrenginys išliko, tik dabar įmontuotas kitoje vietoje – vargonų viduje). Panašiai įkomponuota žvaigždė yra Stakliškių Švč. Trejybės bažnyčios vargonų prospekte, jos būdingos ir kitiems barokiniams prospektams.

Dr. Girėnas Povilionis rašo, kad Semeliškių vargonų portatyvai ilgą laiką buvo išmėtyti po bažnyčią, tačiau laiku susigriebta, ir jie vėl surinkti.

Skulptūros

Šoninėse bažnyčios navose įrengti du altoriai. Kairiajame įkomponuota Nekalto prasidėjimo Švč. Mergelės Marijos, dešiniajame – Švč. Jėzaus Širdies statulos. Bažnyčioje saugomas skulptūrų rinkinys atspindi skirtingų laikotarpių bažnytinės dailės plastikos ir ikonografijos kaitą. Viena seniausių – šv. Jono statula – neišlaikė autentiško savo dekoro. Ji pagaminta XVII a. ir tikriausiai puošė senąją Semeliškių bažnyčią, kuri buvo pastatyta 1644 m.

Profesionalią Lietuvos didžiosios kunigaikštystės barokinių skulptūrų dirbimo tradiciją liudija medinės porinės angelų statulos, išdrožtos XVIII a. viduryje. Jos čia pateko iš Barboriškių bažnyčios. Panašiu metu tikriausiai vietinis meistras pagamino ir medinę Nukryžiuotojo skulptūrą, kuri dabar kabo pagalbinėje patalpoje. Priebažnytyje esantis Nukryžiuotasis kur kas naujesnis – pagamintas XIX a. IV ketvirtyje.

Paveikslai

Semeliškių bažnyčioje gausu paveikslų. Didžiojo altoriaus kairėje kabo „Trakų švč. Mergelės Marijos“ paveikslas. Jis kabėjo dar 1664 m. pastatytoje bažnyčioje. Tai yra viena ankstyviausių pakankamai tiksli stebuklingojo Trakų švč. Mergelės Marijos atvaizdo kopijų. XVII a. paveikslas buvo puoštas karūnomis, XVIII a. – ornamentuotais sidabro skardos aptaisais. Paveikslą iš naujo atrado klebonas Gintautas Jančiauskas ir grąžino į altorių.

Dešiniajame bažnyčios balkonėlyje kabo neįprastas mediniais auksuotais aptaisais dengtas paveikslas „Pieta“. Jis pagamintas maždaug XVIII a. viduryje. Svarbūs ir kiti paveikslai: XIX a. nutapytas šv. Jurgio paveikslas, XIX a. pabaigos „Švč. Mergelės Marijos ir Elzbietos susitikimas“, 1881 m. įsigytas Kryžiaus kelio stočių ciklas. Tarp nenaudojamo inventoriaus rastas XVIII a. šv. Dovydo paveikslas, tapytas ant lentų. Šv. Lauryno paveikslas minimas 1721 m. inventoriuje.

Bažnyčioje yra ir kitokio tipo vertybių: iš XVI a. itališko aksomo raudonos spalvos arnotas (liturginis drabužis), auksakalystės ir alavo dirbiniai, seniausias mišiolas, spausdintas 1582 m. Italijoje, ir kita.

Naudota literatūra: Kaišiadorių Vyskupija „Semeliškių šv. Lauryno bažnyčios vargonai“, Juozas Bardauskas, Svetlana Polingienė „Elektrėnų dekanato sakralinis paveldas“, „Kultūros paminklų enciklopedija: Rytų Lietuva“, Bronius Kviklys „Mūsų Lietuva“, Kazys Misius., Romualdas Šinkūnas. „Lietuvos katalikų bažnyčios“. www.vargonai.com „Istoriniai Lietuvos vargonai“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų