Virginija Šimkūnienė
Kryždirbystė yra gyva, žodžiu ir praktiškai perduodama liaudies meno tradicija. Tradiciniai lietuvių kryžiai – tai unikalūs statiniai su architektūros, skulptūros, kalvystės, kartais netgi primityviosios tapybos elementais.
Kryždirbystės amato niekada nebuvo mokoma mokyklose – paminklus kuria savamoksliai meistrai. Nors Lietuvoje užsisakoma įvairios paskirties kryžių, daugumai kūrėjų tai yra laisvalaikio arba proginis užsiėmimas ir tik nedidelei daliai – pagrindinis pragyvenimo šaltinis.
UNESCO 2001 metų gegužės mėnesį paskelbė pirmuosius devyniolika Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašo punktų. Į šį sąrašą taip pat buvo įtraukta kryždirbystė ir kryžių simbolika. UNESCO pabrėžė, kad kryždirbystė atstovauja Lietuvos kultūrai keturis šimtmečius ir išliko iki XXI amžiaus.
Kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir tuo metu, kai Rusijos imperija XIX a. antroje pusėje ir Tarybų Sąjunga 5–8 dešimtmečiais juos draudė statyti arba nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX amžiaus pabaigoje šie paminklai greta religinės ir paprotinės reikšmės įgijo ir nacionalinio simbolio statusą.
Lietuviškieji kryžiai – liaudies mažosios architektūros sakralinio krikščioniškojo (pokario metais – ir pasaulietinio turinio) statiniai, sudaryti iš architektūrinių, dekoratyvinių, skulptūrinių formų, kurių paskirtį ir prasmę nusako jų turinys, sukūrimo motyvai ir intencijos bei pastatymo vieta. Kryžių statyba susijusi su tam tikrais papročiais ir tikslais: jie statomi kaip paminklai mirusiesiems arba kaip dvasinės apsaugos ženklai tam tikrose vietose, norint išprašyti malonių ar už jas padėkoti. Vienas iš kryždirbystės meistrų, gyvenančių Elektrėnų savivaldybėje, yra Bruno Margevičius.
Bruno pakrikštytas šventojo vardu
Bruno Margevičius yra tikrų tikriausias lietuvis, nors jo vardas skamba neįprastai. Bruno buvo pakrikštytas Brunono vardu, mat gimė spalio šeštąją, kai kalendoriuje pažymima šio šventojo diena. Bruno tėvas buvo muzikantas, o mama daug metų dirbo vaikų darželyje.
Nors aplinkui giminėje nebuvo nei stalių, nei miškininkų, nuo mažens berniukui patiko drožinėti peiliuku ir svilinti medį įkaitinta viela. Todėl mama pritarė jo pomėgiui ir sprendimui mokytis dailės. Raseiniuose baigęs vidurinę mokyklą Bruno įstojo studijuoti dailės į Stepono Žuko technikumą Kaune. Skulptūra jaunam vaikinukui iš pradžių nepatiko, bet ir keramika, kai tekdavo kišti rankas į šalto molio vonias, taip pat neviliojo. Baigusį dailės studijas ir gavusį meninės medžio specialybės diplomą jauną vyrą pašaukė į kariuomenę. Nors ir nenoromis, teko vilktis kario uniformą. Bruno nenorėjo elgtis kaip draugas, kuris pabėgęs nuo tarnybos slapstėsi miškuose.
Po tarnybos Bruno lengviau atsikvėpė – Lietuva jau buvo laisva, joje pasikeitė požiūris į dailę ir menininkus.
Pirmasis jo didelis darbas iš medžio buvo jo diplominis darbas. Bruno gavo nurodymą pagaminti V. Svirskio kryžiaus kopiją. Gaminant šio šimto metų senumo kryžių teko paplušėti, nes kai kurios detalės dėl senumo buvo sunykusios. Rengiant šio didelio kryžiaus kopiją B. Margevičius gyveno Paberžėje, klebonijoje. Čia jam teko pabendrauti su kunigu Stanislovu, leidžiant dienas jis pažino ir daug dvasingų žmonių – į Paberžę atvykdavo disidentų, politinių veikėjų bei kitaip mąstančių žmonių. B. Margevičius visada buvo tikintis žmogus, jį sužavėjo tėvo Stanislovo mokėjimas kiekvienam rasti paguodos žodį. Diplominis darbas buvo atliktas puikiai, dabar šis kryžius stovi prie vienuolyno Dotnuvoje.
Dar studijų metais sutikęs Kaune būsimą medicinos seserį Rasą B. Margevičius sukūrė šeimą ir atvyko į žmonos gimtinę. Beje, didžiausią tautodailininko skulptūrų kolekciją galima pamatyti Elektrėnuose, anytos sodyboje.
Skulptūra – sunkiai pamatuojama pinigais
Ėmęs intensyviai drožti kryžius bei koplytstulpius B. Margevičius suprato, kad tai tapo ne tik jo pomėgiu, bet ir pragyvenimo šaltiniu. Jis gaudavo įvairių užsakymų – iš kaimo bendruomenių, bažnyčių, valdžios institucijų.
Antrasis jo didelis kryžius buvo išdrožtas Kurklių kaimo bendruomenės prašymu. Ten, netoli Anykščių, gyveno jo draugai, taip kaimo žmonės susirado skulptorių. Pradžioje skulptorius darbui atlikti naudojo tik kaltą, kirvuką, peilius. Tam dideliam darbui atlikti prireikdavo ir 3 mėnesių.
Štai nuvykęs į simpoziumą Žemaitijoje B. Margevičius pagamino du beveik 7 metrų aukščio kryžius. Jie stovi netoli Šiluvos bažnyčios, taip vadinamame kryžių kelyje. Tuo metu Lietuva šventė krikšto metines, tad reikėjo šią datą įamžinti.
Daug B. Margevičiaus pagamintų kryžių rastumėte prie didžiųjų Lietuvos kelių, sankryžose. Štai prie Girkalnio stovi kryžius su Madona, jo buvimas ramina ir įkvepia saugioms kelionėms.
Kitoje autostrados vietoje kryžius lydi keliaujančius nuo Kalnujų. Šis užsakymas užtruko, mat skulptorius važiavo per girininkijas, kol rado tinkamą 7 metrų ąžuolą.
B. Margevičiui simpoziumuose teko buvoti ne kartą – organizatoriai duodavo temas, parūpindavo medį skulptūrai.
Pačią skulptūros vertę kiekvienas autorius vertina skirtingai – vieni matuoja metrais, kiti sugaištu laiku. B. Margevičius sako, kad darydamas skulptūrą stengiasi ją padaryti kuo geriau, negalvoja apie pinigus. Pasak skulptoriaus, drožiant reikia nusiteikti pozityviai, nes bloga nuotaika ir neigiamos emocijos atsispindi medyje. „Ir reikia, kad darbas patiktų žmonėms, neštų teigiamas emocijas. Pinigai nėra svarbiausias dalykas“, – teigia Bruno Margevičius.
Statė kryžius palaidotiems tremtyje
B. Margevičiaus mama Ona, būdama dvylikametė mergaitė, su tėvais ir broliais buvo ištremta į Sibirą. Vienas iš brolių dar prieš tremtį žuvo miške. Tad nenuostabu, kad tremties bei skausmo ženklas likęs Margevičių šeimoje. B. Margevičius net du kartus vyko į Rusiją, į tremties vietas. 1990 metais jis su būreliu lietuvių keliavo suburti Romo Svidinsko. Keliautojai pasiekė atokią vietovę prie Lamos ežero, kur buvo ištremti Lietuvos, Latvijos ir Estijos artilerijos karininkai. Čia atvykėliai pasidarbavo – buvo išdrožtas ir pastatytas 12 metrų aukščio atminimo kryžius iš maumedžio. Kaip prisimena skulptorius, amžino įšalo žemėje nepavyks iškasti duobės. Tad teko daryti rentinį aplink kryžių, pripilti skaldos ir taip jį palikti stovėti. „Neturėjome technikos, kryžių kėlėm rankomis, su virvėmis. Bet pastatėme“, – prisimena B. Margevičius. Tai buvo 1990-ieji.
1991 metais jis vėl vyko į Sibirą. Grupėje buvo penki drožėjai. Keliautojai pasiekė Norilską. Ten taip pat tremtyje žuvo daug Pabaltijo šalių karininkų. Buvo statomas obeliskas, kiekviena šalis pastatė po kryžių. „Mūsų, lietuvių, buvo dvipusis koplytstulpis, su papuošimais, o latviai su estais pastatė paprastus kryžius, kaip dera pagal liuteronų tikėjimą“, – atsimena drožėjas.
Paklaustas, iš kur semiasi idėjų darbams, B. Margevičius sako, kad veltui nepraėjo 4,5 metų studijos Kaune. Jis naudoja lietuvių liaudies ornamentus, kitus motyvus. „Man paprasčiau išdrožti veidus nei kita. Bet pamačiau, kad jei droži be geros nuotaikos, meilės, tai tas atsispindi ir skulptūroje. Ateini kitą dieną – jau kitoks apšvietimas, paties kita nuotaika ir tenka skulptūrą taisyti“, – pasakojo drožėjas.
Atgaiva – kelionėse į urvus
Bruno Margevičius, dar būdamas studentas, susižavėjo speleologija. Su savo bičiuliu jie lankė treniruotes ir jau netrukus išsiruošė į kelionę. Jam teko pabuvoti urvuose Kaukazo kalnuose, Kryme. „Tenka save išbandyti. Buvau nusileidęs į 350 metrų gylio urvą, o jų būna ir kilometro gylio. Leidiesi tik naudodamas savo rankas ir virves. Apgalvoji ir gyvenimo prasmę, ir gyvybės kainą, nes tenka laviruoti ties galimybių riba“, – sako B. Margevičius, urvuose patyręs ir traumų, ir nuotykių. Jis pasakoja, kad yra padėjęs paklydusiems, gelbėjęs draugus. Su žmona Rasa vyras yra keliavęs dar prieš vestuves. „Juk sakoma, žmogų kelionėje lengva pažinti. Pažinome ir susituokėme“, – šypsosi vyras. Baimę ir kitus išgyvenimus atperka pamatyti vaizdai giliai po žeme. „Ten neveikia telefono ryšys, apšvietimo nėra. Turi saugotis akmenų, vandens“, – sako drožėjas. Bet, pasak Bruno, iš tokių kelionių grįžtama sustiprėjus tiek dvasiškai, tiek fiziškai. „Tai nuostabus jausmas, kalnuose labai gerai pajauti gamtos didybę, pasijauti mažas. Į kalnus kopiau tik gerai viską apsvarstęs, nes tokiems žygiams reikalinga patikima grupė“, – sako vyriškis.
Vienu metu jis turėjo speleologų būrelį vienoje iš Elektrėnų mokyklų. Pasak Bruno, iškeliavo jie su mokiniais į Borščiovo sritį Ukrainoje. „Buvo tokia didelė atsakomybė, baimė, kad svetimiems vaikams kas nors nenutiktų. Sunku buvo net su pinigais – reikėjo vežtis dolerius ir keistis pakampėse į grivinas, lietuviškų pinigų tuomet, 1993 metais, nepriėmė vietinės keityklos“, – sakė B. Margevičius. Būrelis gyvavo dvejus metus, po to B. Margevičius dar keliavo, bet jau su žmona, kitais speleologais. Jam labai patiko Tadžikijos druskos kupole, Karakumuose. O pavojingiausias žygis buvo Kaukaze į Aleko kalnagūbrį. Ten, pasak keliautojo, šulinys buvo po šuliniu, teko ieškoti paklydusių draugų. Šiuo metu speleologija elektrėniškiui liko tik nuotraukose ir prisiminimuose. „Kai nėra patikimos komandos, tai nėra ir žygių į kalnus. Be to, jau ir amžius speleologijai nebe tas“, – tvirtina Bruno. Pasak pašnekovo, žmonės visur savęs ieško. Vieni iškeliauja į džiungles, kiti – į urvus… Pačios kelionės, pastangos pažinti gamtą, suprasti kitų tautų papročius, pamatyti kitokius žmones taip pat padeda pažinti save.
Perdavė žinias ir vaikams
Bruno su žmona Rasa užaugino tris vaikus. Visi jie savarankiški, gyvena Lietuvoje. Į dailę ir menus pasidavė vyriausias sūnus Martynas. Jis yra keramikas, ilgai dirbo Rusų dramos teatre dekoratoriumi. Tėvo nuomone, menui labai imli dukra Miglė, bet ji pasirinko prancūzų kalbos studijas, dirba tarptautinėje įmonėje. Jaunėlis Jonas studijavo turizmo vadybą. Bet mokslus pabaigė prieš pandemiją, kai viskas sustojo, užsidarė. „Tad dabar jam teks savo žinias iš naujo atkurti“, – sako Jono tėtis.
Nors savo vaikams B. Margevičius neperdavė drožybos žinių ir įrankių, jis kelerius metus mokė vaikus šio amato vaikų namuose. „Ten buvo labai žingeidūs ir imlūs vaikai. Gaila, kad tuos namus uždarė. Ne vienas jų galėjo tapti geru drožėju“, – tvirtina B. Margevičius.
Elektrėnų miesto parke stovi ne viena jo išdrožta skulptūra. Tai Perkūnas, kuris skirtas marių užlietiems kaimams atminti. Dar yra skulptūra Elektrėnų savivaldybės 15 metų sukakčiai atminti. Tarp kitų drožėjų darbų randame ir skulptūrą su užrašu „Elektrėnams – 45“. Skulptūros gražios, gerai prižiūrimos, tad liks kaip atminimo ženklai ateities kartoms.
Nemažai B. Margevičiaus darbų, daugiausiai kryžių, stovi kapinėse tiek Žemaitijoje, tiek aplink Elektrėnus. Vienas įspūdingiausių darbų – skulptūros „Skausmo vyras“ kopija Elektrėnų kapinių koplyčioje, kur palaidotos kelios vietinių grafų kartos. „Tai didžiulis rūpintojėlis, o senoji skulptūra yra restauruota ir stovi Elektrėnų bažnyčioje“, – sako B. Margevičius. Paprastai žmonės, užsakydami kryžių savo mirusiam artimajam, pasako, kokio nori, kaip jį įsivaizduoja. Dar nei karto B. Margevičiaus darbai užsakovų neapvylė.
Beje, kuriam laikui, savo, kaip kryždirbio veiklą, B. Margevičius yra pristabdęs. Priežastis labai primityvi – tiesiog iš jo kiemo vagys nugvelbė visus darbo įrankius. „Rankoms reikėjo darbo. Nutariau mokytis masažo specialybės. Dabar jau kuris laikas dirbu Abromiškių reabilitacijos ligoninėje. Tad mano rankos, kūrusios kryžius, dabar padeda žmonėms atgauti sveikatą“, – patikina Bruno Margevičius.
Kryždirbystė – liaudies kultūros reiškinys
Kryždirbystė yra daugiau nei vien tradicinis amatas, apsiribojantis kryžiaus sukūrimu. Lietuviškoji kryždirbystė yra liaudies kultūros reiškinys, kurio sampratoje telpa visa tradicinio medinio paminklo istorija nuo pradžios iki pabaigos: jo idėja, vietos ir meistro parinkimas, visas kūrybos procesas, kryžiaus pastatymas, pašventinimas, lankymas ir bendravimas, sunykusio kryžiaus sudeginimas ir jo pakeitimas nauju. Įvairove pasižymintys lietuviški kryžiai, koplytstulpiai, koplytėlės, jose apgyvendintos šventųjų statulėlės tarsi peržengia mažosios architektūros paminklų statusą, įgydami gyvybės per žmonių tikėjimus, su jais susijusias apeigas bei papročius.
Tradiciniai lietuviški kryžiai – unikalus reiškinys. Kryžių statymo paprotys atkeliavo iš gilaus mūsų protėvių tikėjimo ir pagarbos dvasiniam pasauliui. Jau nuo XV amžiaus lietuviai statė kryžius norėdami paminėti mirusiuosius, reikšdami pagarbą dvasioms, tikėdamiesi malonės, siekdami padėkoti už suteiktą malonę ar ieškodami apsaugos bei dvasinės ramybės. Šie paminklai – tarsi pagarbos religijai bei gamtai išraiška. Anksčiau žmonės nepraeidavo pro šalį nenukėlę kepurės arba tiesiog sustodavo pasimelsti, išsipasakoti širdies sopulius ar džiaugsmus. Net okupacijos laikotarpiais, kuomet kryžių statymas buvo draudžiamas ar ribojamas, kryždirbystė išliko, o paminklai įsitvirtino kaip tautinės vienybės simbolis.
Dėl savo gyvybingumo ir gajumo, meninės brandos ir ypatingos vietos, kurią ji užima atskiro žmogaus bei bendruomenės gyvenime, 2008 m. kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje įtraukta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Autorės ir asmeninio archyvo nuotr.