Kraštotyros muziejus (2000-2014)

Kraštotyros muziejus (2000-2014)

Danutė GUDELIENĖ

1999 metų rudenį muziejus įsikuria naujose Kietaviškių pagrindinės mokyklos patalpose, vienoje klasėje. Iš eksponatų formuojame teminius kampelius. Tai darome tam, kad muziejaus eksponatus mokytojai ir mokiniai galėtų panaudoti savo veikloje. Kraštotyrininkai dalyvauja Kaišiadorių rajono etnografinėje viktorinoje „Duona buityje ir papročiuose“ Rumšiškių liaudies buities muziejuje. Pelnome Padėkos raštą, o būrelio vadovei įteikiamas Padėkos raštas „Už rajono dvasinės kultūros puoselėjimą“.

Prasideda 2000 metai. Mes jau Elektrėnų savivaldybėje. Naujos pažintys, nauji draugai, bet kraštotyrinis darbas teka sena vaga. Esame jau išdirbę metodikas, visur suspėjame ir viskas puikiai sekasi.

Nuo 1995 metų rašėme projektus ir rengėme dienines stovyklas. Šį darbą tęsiame toliau. Mūsų kraštotyrinės dieninės stovyklos „Tėviškėlė“ trukdavo vieną savaitę. Kiekviena stovykla turėdavo pagrindinę temą, kurią ir išnagrinėdavome stovyklos metu. Pavyzdžiui – „Kryždirbytė Kietaviškėse“. Pirmiausiai susipažįstame su metodine medžiaga, išsiaiškiname, kaip fotografuoti, kaip fiksuoti, kaip aprašyti, o tuomet keliaujame į aplinkines kapines ir ten dirbame. Vieną dieną skirdavome vienoms kapinėms. Sugrįžę, sukauptą medžiagą susistemindavome, piešinius perpiešdavome. Stovyklai baigiantis jau būdavo paruoštas kraštotyrinis darbas, kurį teikdavome konkursui ar konferencijai.

Toliau įrenginėjame muziejų. Panaudojome spintas, imitavome namo sieną. Įsirengėme tikras „gonkas“. Ten pastatėme du suoliukus, visi svečiai čia labai mėgdavo pasėdėti. Gonkas padirbo mokytojas Zigmas Mažeika, langus ir langines nupiešė mokytoja Ramutė Stočkūnienė, stogą iš nendrių nusipynėme patys. Berniukai pjovė nendres, o mergaitės rišo saujas. Taigi, uždengėme, kaip tikri stogdengiai. Prie lango iš šatrų susikalėme tvorą ir ten įkurdinome radinių skyrių, o ant kitos sienos mokytoja Ramutė Stočkūnienė nupiešė kareivoniečius, pareinančius namo rugiapjūtės metu.

5Mūsų iniciatyvas palaikė, patarė ir įvairiapusiškai padėjo mokyklos direktorė Elena Janavičienė. Aktyviausi kraštotyrininkai buvo Gediminas Jacinavičius, Virginija Jacinavičiūtė, Mantas Seredokas, Povilas Ivanovas, Žydronė Čižaitė, Vytas Pucėta ir kiti. Pakviesti Kaišiadorių muziejaus direktoriaus Olijardo Lukoševičiaus mokiniai dalyvavo kraštotyrinėje ekspedicijoje Paparčiuose. Vieni iš jų piešė Paparčių bažnyčios medines skulptūrėles, kiti gilinosi į archyvinius dokumentus, užrašinėjo gyventojų pasakojimus ar atkasinėjo senojo Paparčių vienuolyno vartus. Kraštotyrininkai dirbo vadovaujami tos srities specialistų, mokėsi dirbti ir įgijo daug žinių, gyveno palapinėse prie senojo vienuolyno, vakarojo, bendravo su kitų mokyklų kraštotyrininkais. Vėliau visa tai, ko išmoko ekspedicijoje, pritaikė mokykloje kraštotyros būrelio užsiėmimų metu ar kraštotyrinėse stovyklose „Tėviškėlė“ bei dirbdami muziejuje.

6Įrengtame muziejuje labai mėgo lankytis Elektrėnų savivaldybės svečiai ir įvairių mokyklų mokiniai ir mokytojai. Čia buvo vedami metodinių būrelių užsiėmimai, pamokos, ekskursijos. Tuo mes buvome labai patenkinti.

2000 m. būrelio vadovei įteikiama Ilinojaus valstijos premija (JAV) ir 2000 m. gegužės 13 d. Kaišiadorių rajono savivaldybės švietimo ir kultūros skyriaus vedėjos L. Žukauskienės Padėkos raštas „Už moksleivių paruošimą Nacionalinei jaunųjų kraštotyrininkų konferencijai ir kraštotyrinių darbų parodai“, o 2001 m. spalio 30 d. Švietimo ir mokslo ministerijos Padėkos raštas „Už kūrybingą kraštotyrinę veiklą“ bei 2001 m. gruodžio 28 d. Elektrėnų savivaldybės mero Kęstučio Vaitukaičio Padėka „Už aktyvią kraštotyrinę veiklą“. Visi 2001 metai buvo skirti tremtinių atsiminimų užrašymams, anketų pildymui, medžiagos sisteminimui. Kartu su kitais atsiminimų rinkėjais, būrelio vadovė 2001 m. gruodžio 14 d. dalyvavo atsiminimų rinkėjų pagerbime Vilniaus miesto savivaldybės salėje ir gavo asmeninę dovaną bei Padėkos raštą, kurį įteikė Seimo narė Rasa Juknevičienė. Ką gi veikė, jeigu net Vilniuje buvo apdovanota? Kaip ir kiti savivaldybės atsiminimų rinkėjai, užrašinėjo tremtinių pasakojimus, pildė anketas, sistemino surinktą medžiagą ir teikė savivaldybės specialistui. Šiam darbui mokytoją pakvietė Ramutė Strebeikienė.

Tokia buvo muziejaus veiklos pradžia Elektrėnų savivaldybėje. Kietaviškių mokyklos kraštotyrininkai vėl tampa respublikinių konkursų „Tėviškės kultūros žemėlapis“ (paminklai), „Tėviškės kultūros žemėlapis“ (tautodailininkas Zigmas Mažeika), „Archeologiniai paminklai“, „Gamtinė kraštotyra“, „Kryždirbystė Kietaviškių apylinkėse“, „Vaikų žaislai ir žaidimai“ laureatais, o kraštotyros muziejus 2002 metais pripažintas geriausiu Suvalkijos-Dzūkijos regionuose. Šis įvertinimas skirtas už muziejaus švietėjišką veiklą. Muziejus vertinamas už funkcionalumą, atvirumą, puikias idėjas ir jų įgyvendinimą.

2004 metais muziejuje sukaupta kraštotyrinė medžiaga skelbiama leidinuko „Kietaviškės“ puslapiuose, parašoma daug straipsnių į savivaldybės spaudą, nes Kietaviškės švenčia 500–ąsias Kietaviškių paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose metines. 2005 m. gegužės 16 d. muziejaus vadovei įteikiamas Švietimo ir mokslo ministerijos Padėkos raštas „Už nuoširdžią kūrybingą švietėjišką veiklą puoselėjant mokyklos muziejų“ , o vėliau – Elektrėnų savivaldybės premija.

2005-2006 metai skiriami muziejaus renovacijai. Parašomas projektas. Gaunamos lėšos, sukuriama projekto įgyvendinimo grupė. Prasideda darbas. Sienine tapyba užsiima mokytoja Ramutė Stočkūnienė, prieangį, tvorelę ir stendus pagamina tautodailininkas, mokytojas Zigmas Mažeika, langines padaro 9 klasės mokinys Tautvydas Binkulis, nameliui pastatyti samdome meistrą. Mums padeda administracijos direktorius Henrikas Petrauskas ir mokyklos direktorė Elena Janavičienė. Turint tokius patarėjus, vykdytojus ir būrį jaunųjų kraštotyrininkų darbas „rankose tirpte tirpsta“. 2006 m. lapkričio 17 d. iškilmingai atidaromas renovuotas Kietaviškių pagrindinės mokyklos muziejus. Sulaukėme svečių iš savivaldybės, kurie muziejui padovanojo įvairių vertingų daiktų. Svečius sveikino ir gražiomis dainomis bei posmais linksmino muzikos ir etnokultūros mokytojos Gražinos Žalienės puoselėjamas mergaičių ansamblis.

Įsikūrus naujame muziejuje, prasideda ir nauji darbai. Respublikinėse parodose puikiai įvertintas tiriamasis darbas „Kietaviškių seniūnijos gyventojų vardai, jų paplitimas ir reikšmė“, labai gerai įvertintas darbas „Kietaviškių seniūnija 1918-1935 metais“. Vien 2007 metais baigiamas vykdyti projektas „Tėviškės kultūros žemėlapis“, įvykdomas projektas „Mano kelias visad valnas“. Šie projektai įvertinami labai gerai, gaunami Padėkos raštai iš Kietaviškių pagrindinės mokyklos direktorės ir Lietuvos jaunimo turizmo centro. Konkurse „Šakotas giminės medis“ laimimas III laipsnio diplomas ir Padėkos raštas.

Šiame konkurse mokyklos kraštotyrininkai dalyvavo keletą metų. Visi darbai buvo puikūs. 2008 metais mes vėl jaunųjų kraštotyrininkų ekspedicijos nugalėtojai. Dalyvaujame konkursuose „Mokinio kalendorius“, Suvalkijos ir Dzūkijos regionų mokyklų muziejų apžiūros, istorinio projekto „Mūsų protėvių takais“ plakatų konkurse „Žalgirio mūšiui-600“, aktyviai dalyvaujame pilietinio ir tautinio ugdymo projekte „Matau Tėvynę širdimi“(organizavo Kauno jaunųjų turistų centras). Pelnome prizus ir Padėkos raštus „Už Kietaviškių ir mokyklos vardo garsinimą Lietuvos Respublikoje“, „Už senolių tradicijų puoselėjimą“, „Už reikšmingą, aktyvią veiklą ir nuopelnus Elektrėnų savivaldybei“ .

2009 metais burelio vadovei suteikiamas Elektrėnų savivaldybės 2008 m. „Metų žmogaus“ vardas kaip „Metų kultūros ir meno puoselėtojui“. Tai nepaprastai didelis įvertinimas mokytojui.

2010 metais mokyklos kraštotyrininkai – laureatai šalies mokinių konkurse „Seniausi žmonių gyvenimo pėdsakai“ (autorius Mantvydas Tamkutonis), pilietinio ir tautinio ugdymo programoje „Knygnešystės kelias – valstybingumo kelias“. Puikiai įvertintus darbus atliko Giedrė Česonytė, Erika Puidokaitė, Lukas Taparauskas. Mokiniai gauna diplomus, o būrelio vadovė – Švietimo ministerijos Padėkos raštą „Už ilgametę ir nuoširdžią švietėjišką veiklą, etninės kultūros ir tautos tradicijų puoselėjimą“. 2011 metais mokiniai šauniai dalyvauja šalies mokinių eskizo konkurse „Laisvės ženklas“, istorinio – kūrybinio konkurso „Ką mena Lietuvos pilys?“ mozaikų konkurse.

2012 metais trijų penktokų pasakos patenka į knygą „Lietuvos vaikai kuria pasakas“, tai buvo Lietuvos rekordas. Nacionalinės mokinių ir jaunimo kraštotyros ekspedicijoje parašomas itin vertingas darbas „Kraštietis tautodailininkas Zigmas Mažeika“. Vėl prizininkai projekte „Raktas į mokyklos muziejaus skrynią“. Paruošiami darbai apie knygnešį Motiejų Grybauską, rašytoją Juozą Kralikauską. Puikiai dirbo berniukų komanda: Mantvydas Tamkutonis, Nerijus Lekavičius, Egidijus Saikevičius, Egidijus Mikalauskas ir Deividas Prochorovas. Jie fotografavo, rinko tekstus, tvarkė muziejaus eksponatus, atliko paieškos darbus. 2012 – ieji buvo Muziejų metai. Už aktyvią veiklą respublikinėje konferencijoje šie mokiniai apdovanojami Padėkos raštais ir medaliais. 2013 metais antrąją vietą respublikoje kraštotyrininkai pelnė projekte „Tautos dvasios beieškant“. Daugiausiai pasidarbavo Asta Negatinaitė, Aurimas Vrubliauskas ir Gediminas Gumbis. 2014 metais mokyklos muziejus laimi pirmąsias vietas (kraštotyros kryptis) Suvalkijos – Dzūkijos regiono ir respublikiniame mokyklinių muziejų konkursuose. Mokinių darbai eksponuojami Kaune ir Vilniuje.

9Nueitas ilgas kelias: nuo kraštotyros kampelio iki mokyklinio muziejaus laureato: dalyvauta daugybėje konkursų, ekspedicijų, parodų ir stovyklų, gauta daug diplomų, padėkos raštų ir dovanų, laimėtos ekskusijos ir prizai, vykta kitur, dirbta vietoje, mokytasi, sužinota, pritaikyta. Prie kraštotyrinio darbo prisilietė kiekvieno Kietaviškių mokyklos mokytojo ir mokinio rankos. Visų jų tiesiog įvardinti neįmanoma, tačiau jų dėka mokyklinis muziejus šiandien turi sukauptus eksponatus, dokumentus, atliktus įvairius tiriamuosius ir pažintinius darbus. Kiekvienas mokytojas ar mokinys čia prisiliečia prie vietovės etninio palikimo, randa kuo papildyti mokyklinę įvairių dalykų programą.

Neįsivaizduoju mokyklinio muziejaus be mokinių būrelio, kurie čia dirba. Gali jie vadintis kraštotyrininkais, muziejininkais ar tiesiog muziejaus draugais. Jie yra ta varomoji jėga, kuri saugo, tyrinėja, puoselėja ir turtina vietovės palikimą. Neįsivaizduoju mokyklinio muziejaus be pritaikymo. Muziejaus eksponatai „kalba“, „pasakoja“ apie praeitį, mūsų tautos šaknis įvairių dalykų pamokose ir renginiuose.

Mokyklos muziejaus veiklą (mokinių ir vadovės) visuomet skatino Kaišiadorių rajono ir Elektrėnų savivaldybės administracijos, patarimais, pasiūlymais ir įvairių galimybių paieška labai aktyviai prisidėjo mokyklos direktoriai Jonas Cibulskas ir Elena Janavičienė. Jų dėka muziejus visuomet turėjo patalpas, tapo toks, koks yra dabar, o mokiniai ir mokytoja buvo įvertinti ir skatinami. Ačiū jiems už tai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų