Vaizdelis „Ir nutik tu man taip“
Veikėjai: Jurgis, moteriškė (žmona), trys žandarai.
Kaimo sodyba. Senoviškais baldais ir kitais rakandais apstatytas kambarys. Kambario kampe – didelė duonkepė krosnis (pečius). Vakarėja. Eiliniai namų ūkio apydairos darbai. Moteriškė ruošiasi kepti duoną, minko tešlą. Krosnis dar neužkurta, užtat malkomis jau pakrauta. Jurgis krapštinėjasi prie stalo, taiso ližės kotą.
Jurgis:
-Veizėk, žmon, ar tik ne policininkai ten keliuku tolumoje eina.
Žmona:
-Vaje (nusišluosčiusi miltuotas rankas į prijuostę, žiūri net ranką prie kaktos prisidėjusi), teisybę, Jurgi, sakai, tikrai tie neprieteliai. Gi, žiūrėk, gal praeis pro šalį. Veizėk, veizėk, mūsų pusėn suka. Vajėzau, ką dabar darysi?
Jurgis:
-Kaip aš anksčiau nepastebėjau, juk ką tik veizėjau – nieko nebuvo.
Žmona:
– Veizėt tai veizėjai, tik kažin ką matei, jei tokios govėdos atšliaužiant nematei. Už lango laukas plynas, kur dabar dėsies?
Jurgis:
-Cit, močia, išsisuksim kaip nors.
Žmona:
-Mislyk greičiau, jau prie sodo tie nevidonai, lauk nepabėgsi.
Jurgis:
– Aikš čia, metam malkas iš krosnies. Tik greičiau.
Žmona:
– Gal kvailas esi, koks tas tavo razumas, kad už išmestų pliauskų žadi pasislėpti? (Tačiau malkas traukia, bet vis bamba).
Vos tik paskutinioji pliauska buvo iš duonkepės krosnies išmesta, Jurgis tik šast ir jau krosnyje.
Jurgis:
-Greit krauk malkas ant manęs, tik skubink, skubink.
Žmona, tik meta, tik meta ir vis dejuoja:
– O jėrgutėliau, kur tai matyta, krosnyje, kur tai matyta…
Tuo metu be baladojimosi įeina trys policininkai. Suprato Jurgio žmona, kad namas apsuptas, kad čia tik tie, kurie kratą darys, o kiti aplink trobą sergėt pasiliko – bene bėgs kas per langą ar duris.
-Sveika, moteriške, ar Jurgis namie? – paklausė raudonskruostis policininkas.
Kiti du nė nesisarmatydami jau po kambarį žiūrinėt pradėjo, rakandus tik traukioja, tik kiloja. Suprato moteriškė, kas iš viso to bus ir nedvejodama atsakė:
-Žinai tu gi tą mano Jurgį, kaip vėjas laukuose. Tai pasirodo kaip jaunas mėnulis, tai vėl jo nebėr. Čia yr, čia nėr. Jau ir pati nežinau, turiu aš tą savo žmogų ar ne. Tai gal prisėsi, ponaiti?
Raudonskruostis policininkas:
– Netauzyk niekų, moterie, tikrai namie tavasis, mums teisingai pranešė, o ir pats mūsų prietelis už krūmo veizėjo – taviškis neišėjo. Vadinasi, turi būti namie.
Žmona:
– Gi tamstai teisybę sakau, kad nėr. Kaip tamstelei kitaip paaiškinti, jau ir nežinau.
Raudonskruostis policininkas:
– Tik neišsisukinėk, o rodyk, kur Jurgis pasislėpė. Rodyk geruoju, nes galim ir bloguoju.
Žmona:
– Teisybę sakau, ponaiti, va ir tavo ponuliai žiūrinėja ir nieko neranda. O dabar leisk pečių užkurti, nes susivėlinsiu duoną inšauti, matai, kad dar nebaigta minkyti, bet kurti reikia.
Žmona priepečkyje sudėjo mažesnių pagaliukų ir užkūrė. Dūmai tiesiai į kaminą eina, nes užkurta pačiame priekyje.
Pamatę moteriškę tolimesnius darbus dirbti besiruošiančią ir neradę kambaryje Jurgio, dar kiek pasisukioję iškiūtino neprašyti svečiai lauk. Vos tik durys užsidarė, pripuolė moteriškė prie lango ir žiūri ar toliau policininkai nuėjo. Ogi, jie jau prie sodo.
Prišoko prie pečiaus ir numetė degančius pagalius žemėn. Stumdamas tolimesnes pliauskas iš pečiaus išsiropštė ir Jurgis. Visas dūmais prakvipęs, bet linksmas.
-Nu, moteriške, čiut vietoj duonos manęs neiškepei. Sakyk, kaip tau galvon šovė tas malkas užkurti?
– Labai jau išsigandau, kai tas ūsuotasis vis pasieniais, pasieniais link krosnies slinko. Nežinojau, nė kaip jį sustabdyti. Tai iš tos baimės ir šovė mintis pečių užkurti.
-Gerai, jau gerai, tik mislyti reikia, bo galėjai mane patį supleškinti, o man ir pačiam pečiuje begulinčiam kinkos drebėti pradėjo, nes iš ten nei pabėgsi, nei kur pasislėpsi. Kitą kartą gal ką geriau sugalvosim. Tai duoną ar kepsi?
– Atidėčiau rytojui, bo labai jau pavargusi esu, tik kad jau ir minkyti pradėta, tai gal abu ir šitą darbą ir padarykiva. Tu pečių kurk, o aš duonelę užminkysiu.
Vaizdelis parašytas remiantis „Knygnešio“ I tomo p.48 aprašytu atsitikimu.
Šį epizodą aprašė mokytoja Danutė Gudelienė