Kodėl mokytojai streikavo?

Kodėl mokytojai streikavo?
Šalies mokytojai, Lietuvos švietimo profesinės sąjungos (toliau – LŠPS) ir LŠDPS Žemaitijos regiono susivienijimo nariai vasario 21 dieną surengė dviejų valandų įspėjamąjį streiką.
Streike dalyvavo 3 Elektrėnų savivaldybės mokyklos: visi darbuotojai pritarė streiko reikalavimams ,,Ąžuolyno’’ pagrindinėje mokykloje, didžioji dalis ,,Versmės’’ gimnazijos mokytojų bei Semeliškių vidurinės mokyklos, kurioje nėra profesinės sąjungos, mokytojai. Daugiau nei 300 Lietuvos mokyklų pirmos dvi pamokos antradienį buvo neįprastos: mokiniai rinkosi į klases, tačiau ten nevyko pamokos, buvo kalbėta apie pilietiškumą. Mažesni mokiniai aktų salėse žiūrėjo filmus arba sporto salėse sportavo. Tuo metu mokytojų kambariuose vyko pokalbiai apie protesto akcijos reikalavimus, Švietimo ir mokslo ministerijos arogantišką požiūrį į mokytojus bei apie prezidentės Dalios Grybauskaitės poziciją.

Mokytojus ypač papiktino streiko išvakarėse prezidentės Dalios Grybauskaitės išsakyta mintis, kad darbinius santykius reikia spręsti „dialogo forma, o ne gatvėje“. Pedagogai tvirtino net nesvarstę galimų akcijų gatvėse pamokų metu. Esą tai tebuvo laikinas darbo nutraukimas darbo vietoje, kai visi mokytojai sėdi savo darbo vietose ir kalbasi su mokiniais kokia nors tema.
Mokytojai išsakė nepasitenkinimą švietimo ir mokslo ministro Gintaro Steponavičiaus elgsena. Nuolatinis kalbėjimas, kad vaikų mažėja, bet nieko nedarymas, sakymas, kad mokytojai gerai uždirba ir nėra jiems ko protestuoti, kad vyksta dialogas ir kad mokytojų balsas girdimas, mokytojams jau nusibodo. Vasario 9 dieną Vilniuje per LŠPS suvažiavimą pritarta, kad vasario 21 dieną dalyje šalies švietimo įstaigų vyktų įspėjamasis dviejų valandų streikas. Streikui pritarė per 15 tūkst. mokytojų. Tai visai neblogas skaičius, atsižvelgiant į visas dėtas pastangas užkirsti kelią streikui. „Skaičius pakankamas, žinant, kiek bandyta gąsdinti ir klaidinti, – teigė LŠPS pirmininkas A. Jurgelevičius. – Švietimo ir mokslo ministerija tvirtina, kad sprendžia profsąjungos keliamus klausimus, tačiau iš tiesų jie nesprendžiami, nors tikinčių tuo atsiranda. Kai kuriuose miestuose merai, švietimų skyrių darbuotojai pasakė, kad streikų nebus. Dažnai mokyklų vadovai gąsdina, kad streikas sužlugdys mokymo procesą.“
Reikia pasakyti, kad pirmą kartą buvo surengtas visos šakos streikas, bandant išsiaiškinti ir kitą labai svarbų dalyką švietime – kas yra tikrasis mūsų darbdavys? Mokyklų vadovai, švietimo skyrių specialistai, savivaldybių administracijų atsakingi darbuotojai tik vykdo Švietimo ir mokslo ministerijos priimtus sprendimus, o pastarieji, deklaruodami įstaigų savarankiškumą, vienašališkai koreguoja esančius teisės aktus vienu tikslu – sutaupyti.
Įspėjamojo streiko esmė – solidariai priminti valdžiai, kad jie privalo atsižvelgti į mokytojų keliamus reikalavimus, kad būtina kalbėtis su žmonėmis. Iki jo buvo eita nuosekliai, tikint, kad kraštutinių priemonių neprireiks.
Sausio 18-ąją profsąjunga Vyriausybei bei Švietimo ir mokslo ministerijai įteikė reikalavimus:
1. Nedelsiant inicijuoti esminius dabartinės švietimo įstaigų finansavimo tvarkos (mokinio krepšelio metodikos) pakeitimus, nes ji šiuo metu neatlieka savo pagrindinės funkcijos – efektyviai naudojant švietimui skirtas lėšas, gerinti ugdymo kokybę.
2. Atidėti Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo koncepcijos metmenų priėmimą iki tol, kol skaidriai sukurta darbo grupė paruoš alternatyvų dokumento projektą, kuris būtų suderintas su profesinėmis sąjungomis.
3. Koreguoti mokytojų ir kitų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarką taip, kad būtų nustatyta 18 kontaktinių valandų pedagoginė norma, kas padidintų darbuotojų socialinį saugumą.
Visi konstruktyvūs LŠPS pasiūlymai bei argumentai keisti ar kaip nors švelninti esamą situaciją liko neišgirsti. Į 2011 m. gruodžio 6 d. mitingo prie Švietimo ir mokslo ministerijos dalyvių reikalavimus ministras G. Steponavičius vėl atsakė formaliu, nieko nesakančiu raštu, tuo aiškiai parodydamas, kad toliau laikysis savo politikos – vienašališkai, neatsižvelgdamas į mokytojų, jų atstovų ir kitų socialinių partnerių nuomonę, priiminės sprendimus, vedančius link mokytojų darbo sąlygų bloginimo ar net jų atleidimo, o mokyklų reorganizacijų antrojo etapo rezultatai dar labiau nutolins mokyklą nuo mokinio.
Lietuvos švietimo profesinės sąjungos vadovai vylėsi, kad ministerija vieną kartą liausis žaidusi žaidimus. „Švietimo ir mokslo ministras G. Steponavičius toliau žaidžia viešųjų ryšių žaidimus: neva vyksta darbas grupėse, neva visos švietimo problemos aptariamos, neva profesinių sąjungų reikalavimų mokytojai nepalaiko ar neva protesto akcijos rengiamos dėl politinių motyvų,“ – kalbėjo Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius.
Švietimo ir mokslo ministras ne kartą manipuliavo ir profesinių sąjungų reikalavimais. Juose nėra prašymo didinti darbo užmokestį ar finansavimą švietimui. Yra reikalavimas iš esmės nebloginti darbo sąlygų ir neuždarinėti mokyklų.
Lietuva turi nusistatyti prioritetą, kad, kaip deklaruojama, mokykla būtų arčiau mokinio. Šiandien Lietuvoje susiklosčiusi paradoksali situacija, kada deklaruojama, kad siekiama išsaugoti kaimą, kaimo mokyklas, bet realybėje daroma viskas atvirkščiai.
Pilietinės visuomenės instituto iniciatyva 2008 m. buvo atliktas mokytojų pilietinės galios tyrimas. Jis parodė, kad mokytojų politinio išprusimo ir pilietiškumo lygis yra gerokai aukštesnis nei Lietuvos visuomenės vidurkis (LT – 33,2 (iš 100), mokytojų – 48,6).
Mokytojai yra pati aktyviausia ir pilietiškiausia visuomenės grupė. Kaimo mokytojai yra savo bendruomenių lyderiai. Mes visi sieksime pozityvių reformų.

Asta Juknienė,
Elektrėnų savivaldybės švietimo darbuotojų profesinės
sąjungos pirmininkė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų