Gydytojas – irgi žmogus

Gydytojas – irgi žmogus
„Kur jų žmogiškumas?“,- redakcijai atsiųstame laiške klausė Gyvenimą palikusio Kazimiero Jegelavičiaus artimieji. Jie – tai Elektrėnų ligoninės gydytojai, pasak laiško autorių, ligonį iš Reanimacijos skyriaus perkėlę į Vidaus ligų skyrių ir netinkamai jį prižiūrėję. Laiške rašoma, kad ligonis „nuo 12 val. iki 17.30 val. buvo paliktas likimo valiai“, jam nesuteikta jokia reikalinga pagalba. „Artimiesiems jis guodėsi, kad kvietėsi pagalbos, dejavo, prašėsi, kad kas nors iš gydytojų ar seselių prieitų prie jo, kad padėtų jam… bet niekas, visiškai niekas nekreipė dėmesio į prašymus padėti“- rašoma laiške.

Beširdžiai

Ar galėtų taip būti? Juk medikai irgi yra žmonės: sergantys, turintys asmeninių ir profesinių rūpesčių, klystantys bei išmanantys savo darbą. Įsivaizduokime kiekvienas save gydytojo vietoje, ar galėtume taip pasielgti? Ar galėtume neatsiliepti, jei mus šauktų ligonis? Juk atsilieptume, jeigu net nebūtume gydytojai, o būtume tik praeiviai. Todėl nenoromis esame priversti susimąstyti, kodėl tie gydytojai tokie beširdžiai? O gal tik bėdos prispaustam žmogui taip atrodo? Nes ligonių daug, o gydytojas – vienas.
Kai kartą su viena gydytoja lankėme žurnalistikos profesines studijas ir kalbėjomės apie skundus, man ji labai suprantamai paaiškino: gydytojas, pirmiausia, yra žmogus, besidomintis savo darbu, nes specialybės įsigijimui padovanoja daug savo gyvenimo metų, išgyvenantis kiekvieno paciento skausmą ar mirtį. Bet jei gydytojas yra toks, kaip mes visi, gal irgi kartais pavargsta ar dėl aplaidumo tinkamai neatlieka savo darbo.
Todėl gavę skaitytojo skundą, jį persiuntėme ligoninės vyr. gydytojai Laimutei Matkevičienei ir patys pakalbinome skunde minimas gydytojas.

Netrukdžiau

Gydytojos Gitanos Kalinauskienės nepakalbinau. Kai atėjau į ligoninę, ji apžiūrinėjo ligonį ligoninės priimamajame: darė ligoniui kardiogramą, lankstė, tikrino, tukseno į nugarą, į krūtinę, klausinėjo, ar skauda, bet neištarė nė vieno nereikalingo, nė vieno saldaus žodžio. Atrodo, kad net nekviestos prie ligonio atsirado slaugytojos, paėmė kraują, palydėjo į rentgeno kabinetą. Tuo metu už durų garsiai kalbėjo kito ligonio artimieji. Kalbėjo maždaug taip: „Kiek ilgai čia dar reikės laukti. Ar todėl, kad medikas medikui kyšio neduoda?“. Negalėjau trukdyti gydytojos, nes ji turėjo skubėti pas kitą ligonį.
Ligoninės vyr. gydytoja L. Matkevičienė sakė išgyvenanti dėl skundo, įvykis buvo aptartas pasitarime, ligoninės darbuotojai, slaugę ir gydę K. Jegelavičių, parašė pasiaiškinimus. Visi rašė atlikę savo darbą gerai, prie lovos, kurioje Vidaus ligų skyriuje gulėjo ligonis, yra mygtukas, kuriuo galima išsikviesti personalą, ir dujų kaukė. Vyr. gydytoja sakė, kad jos vadovaujamoje įstaigoje paslaugos teikiamos kokybiškai ir savalaikiai, gydytojų darbą ne kartą tikrino Valstybinė medicininio audito inspekcija ir pažeidimų nenustatė. Gydytoja pareiškė užuojautą mirusiojo, kuris sirgo nepagydoma liga, artimiesiems ir sakė apgailestaujanti, kad artimieji netekties skausmą malšina šmeiždami medikus.

Misija

Reanimacijos intensyvios terapijos skyriaus vedėja Dalytė Matulevičienė po naktinio budėjimo dirbo visą dieną. Toks gydytojų grafikas. Ji sakė esanti sujaudinta ne tik dėl sunkaus ligonio, neseniai paguldyto į skyrių, bet ir dėl klasės draugo telefoninio skambučio. Klasiokas, perskaitęs laikraštyje žinutę, kad gydytoja neva iš savo skyriaus „išmetusi“ ligonį, klausęs, kaip ta Dalytė, kuri nuo vaikystės gydė kiemo vaikus ir gyvūnėlius, taip galinti pasielgti su ligoniu.
33 metus medikės stažą turinti D. Matulevičienė sakė beveik visus tuos metus dirbusi Reanimacijos skyriuose Kaune, Kaišiadoryse, Elektrėnuose. Elektrėnuose dirbti pradėjo prieš du metus, uždarius tokį skyrių Kaišiadoryse. Pasak gydytojos, skunde aprašytas įvykis esąs tikras šmeižtas. Gydytoja ligonių artimuosius sutikusi tik po jo mirties, o skunde rašoma, kad „… jos teigimu ligonis vis tiek greitai mirs ir jam gyventi liko nedaug“, todėl jis buvęs perkeltas į palatą. Gydytoja sako, kad per 33 darbo metus, ji negalinti priprasti prie mirties, kiekvienas išeinantis žmogus „išsineša ir dalelę manęs…“. Dalelę ne tik kaip gydytojos – nuolatinis tas sąžinės graužimas, ką aš galėjau kitaip padaryti –, bet ir kaip žmogaus. Nors gydytojas gerai žino, kas paslėpta po žmogaus oda, bet ta filosofinė mirties paslaptis išlieka nežinoma. Todėl gydytoja sako niekada nekalbanti apie baigtį, niekam nėra pasakiusi, kiek žmogui likę gyventi. Kiek žmogui skirta gyventi, pasak gydytojos, žino tik Aukščiausiasis. Kiekvienas, jaunas ar pagyvenęs, pasak gydytojos, yra kažkam artimas, brangus, kiekvienas atlieka savo misiją Gyvenime.

Žmonės

Žmonės esame mes visi: valdžios vyrai, gydytojai, mokytojai, įvairūs pareigūnai… Kai pasiklausome, pamatome įvairias rietenas dėl pinigų, o kartais ir patys jose dalyvaujame, įsitikinę, kad visada kaltas kitas, bet ne pats, tai tas skundas apie beširdžius gydytojus gali daugumai atrodyti įtikinamas. Bet nenorėdama patikėti tuo, kas parašyta, ir žinodama, kad gydytojams, kaip ir kiekvienam iš mūsų, moraliniam tobulėjimui erdvės yra plačios, pateiksiu keletą pavyzdžių iš savo susitikimų su gydytojais ir jų pacientais.
Pirmas atvejas:
Vienos ligoninės palatoje gulėjome keturios. Dvi viena per kitą garsiau gyrėsi, kiek ir kuriam gydytojui davusios ir kaip jas gerai prižiūri. Į kitas dvi ligones dosniosios palatos draugės žiūrėjo pažeminančiai: matyt, mažai davėte arba nieko nedavėte, kad prie jūsų taip retai prieina gydytojas.
Antras:
Girdėjau, kaip vieno mirštančio ligonio artimiesiems gydytoja kalbėjo: „Jūsų ligoniui jau pasibaigė skirtas ligoninės dienų skaičius. Deguonis mums kainuoja 80 Lt. Nežinau, ką reikės daryti“. Bet tą ligonį, „pasikalbėjus asmeniškai“, paliko palatoje su deguonimi. Po paros jis išėjo. Vėliau susirgo pati gydytoja. Jai reikėjo nuolatos vartoti vaistus. Atėjusi pas jauną gydytoją pati buvo pikta ant medikės, kuri neparašė jai recepto, nes buvo pasibaigęs gydytojos darbo laikas. Gydytojos abejingumas atsigręžė prieš ją pačią.
Trečias:
Vis dėlto ryžausi prieš operaciją nunešti gydytojui pinigų. Padėjau nedrąsiai, atrodo, kad žmogų pažeminau. O jis: „Kad duodi, ačiū, bet aš negaliu tavęs kitaip nei kitų operuoti, kitaip gydyti“.
Ketvirtas:
Žmogus ruošiasi širdies operacijai. Artimieji glamžo operacijai skirtus pinigus, nežino, kaip ir kam paduoti. Anesteziologė pamačiusi suglumusius žmones, suprato juos ir paauklėjo: nedarykite taip, kaip tie lietuviai, kurie jus išmokė taip daryti. Mes dirbame savo mėgstamą darbą ir už tai gauname atlyginimą.
Tokie yra gydytojai, tokie esame mes, trokštantys gyventi tame blogame Gyvenime. Ir kai tik sunegaluojame, skubame pas gydytojus, tikėdamiesi stebuklo… Deja, stebuklai įvyksta retai…

Julija Kirkilienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų