UAB „Elektrėnų komunalinis ūkis“(EKŪ) – savivaldybės įmonė, kurios darbą dažniausiai kritikuoja elektrėniečiai. Vieni piktinasi dėl didelių mokesčių už patarnavimus, kiti nesupranta, kodėl sąskaitoje vis atsiranda naujų mokesčių. Tokius skundus Lietuvoje, kurioje mokesčiams kartais išleidžiama daugiau nei uždirbama, girdėti jau tapo įprasta. Tačiau ką daryti žmogui, kuris sąžiningai moka mokesčius, tačiau bijo išeiti iš namų? Bijo, nes grįžęs į namus gali rasti per grindis tekančias išmatas.
Virginija JACINAVIČIŪTĖ
Sena problema
Felicija Krilavičienė – garbaus amžiaus močiutė – Sodų 14-ame name gyvena nuo 1968 metų. Ji pasakoja, kad jau antraisiais gyvenimo metais šiame pastate prasidėjo su vamzdynais susijusios problemos. Ypač daug nepatogumų patirdavo elektrėniečiai, gyvenantys pirmame aukšte. Krilavičių bute, tualete ir vonioje, dažnai kildavo vanduo, todėl problemą bandyta spręsti iš vonios į lauką išvedant nutekėjimą. Tokia gudrybė suveikė, ir ilgą laiką Krilavičiai gyveno be tokių avarijų. Tačiau šių metų kovą iš klozeto ėmė veržtis ne tik vanduo, bet ir baisiai dvokiančios išmatos, kurių kvapas net viską kruopščiai išvalius juntamas dar savaitę. Tuo metu Felicijos vyras sunkiai sirgo, negalėjo pakilti iš lovos ir dar buvo priverstas kvėpuoti smarve.
Fekalijos išsiliejo po kambarius
Šių metų rugsėjo 21 dieną situacija vėl pasikartojo. Felicijos sūnus ir anūkas buvo ką tik baigę sudėti naujas grindis ir nusiprausę dulkes išvyko savais reikalais. Močiutė nieko neįtardama pjaustė obuolius, kai jos giminaitė išsigandusi suriko, kad kažkas veržiasi pro tualeto duris. Felicija suprato kas nutiko, puolė kviestis kaimynes pagalbos. Kai atskubėjo dvi kaimynės, fekalijos jau buvo nutekėjusios net iki miegamojo. Pagalbininkės atsinešė iš namų rankšluosčių, paklodžių ir metė jas ant naujai sudėtų grindų, o močiutė darbavosi pačiame tualete, dvokiančią masę semdama semtuvėliu ir pildama į kibirus. F. Krilavičienės kaimynė Rasa Škadauskienė, kuri atskubėjo padėti, taip pat gyvena pirmame aukšte ir ne kartą pati susidūrė su tokiomis bėdomis. Moteris prisimena, koks nemalonus buvo tas darbas, tačiau nebuvo kada delsti, reikėjo susikaupti ir gelbėti už sunkiai sukauptus pinigus sudėtas grindis. Deja, ne visas pavyko išgelbėti, dalį jų teko sudėti iš naujo, o kai kur liko nuo drėgmės iškilusios vietos.
Kalti kaimynai
Felicijos sūnus Alfonsas mano, kad dėl šito kalti EKŪ darbuotojai, kurie neteisingai valė užsikišusius vamzdžius. Tokias išvadas vyras padarė dėl to, kad abiem atvejais, kai fekalijos išsiveržė iš tualeto, šalia namo speciali mašina valė nuotekų šulinį. Trumpai tariant, Alfonsas mano, kad jie turėtų pilti vandenį ne iš šulinio į namą, o atvirkščiai, tuomet ir nekils fekalijos iš klozeto.
EKŪ direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Jasukaitis nelinkęs dėl šio įvykio kaltinti darbuotojų ir teigia, kad tokie Alfonso pastebėjimai nėra teisingi. Pasak pavaduotojo, speciali mašina dirba tokiu principu, kad pilant vandenį, visos nuotekos teka atgal į lauką, o ne į butus. K. Jasukaitis šiam įvykiui turi tik vieną logišką paaiškinimą. Esą kažkas iš viršutinių aukštų gyventojų tuo metu kai dar nebuvo išvalytas vamzdynas išleido nemažą kiekį vandens. Šis pasiekęs kamštį neturėjo kur dėtis, tad iškilo paprasčiausiu būdu, per F. Krilavičienės klozetą.
K. Jasukaitis sako suprantantis, kaip jaučiasi tokios bėdos ištikti žmonės. Jis pasakojo, kad jo name irgi buvo pradėjęs kilti vanduo. Pirmame ir antrame aukšte gyvenančios kaimynės savo praustuves užkišo skudurais, tad vanduo atitekėjo net iki trečio aukšto, kur jis ir gyvena.
Kaip išspręsti problemą
Yra keli šios problemos sprendimo būdai, tačiau sunku ir pasakyti, kuris iš jų lengviausias. Labiausiai, žinoma, dėl tokių įvykių yra kalti aukščiau gyvenantys kaimynai, kurie išmeta į klozetą įvairiausių daiktų, užkemšančių vamzdžius. Pasak K. Jasukaičio, jų būna įvairių: žmonės meta ten agurkus, mišraines, grybus. Kartą kartu su raugintais kopūstais ištraukta ir marlė, kuria, matyt, jie buvo uždengti. Tą kartą, kai išmatos išsiveržė Felicijos namuose, kamštis buvo susidaręs dėl to, kad kažkas į klozetą sumetė statybines medžiagas. Todėl kaltininko reikėtų ieškoti tame bute, kuriame dar dvelkia remonto kvapas. Kamščiai susidaro ir dėl popierinių rankšluosčių, kurie sušlapę ima pūstis. O jei žmogus supila į tualetą miltų, panaudoto aliejaus, tai susidaro tokia masė, kurią apskritai sunku išvalyti. Tačiau rasti bendrą kalbą su žmonėmis dažnai būna sunku, todėl reikia ieškoti kito būdo. Galima pasistatyti tualete atbulinį vožtuvą, kainuojantį 600-900 Lt. Šis slėginis įrengimas neleidžia vandeniui nei į butą patekti, nei iš jo ištekėti. Žmonėms reiktų išeinant iš namų nuleisti prietaiso rankenėlę ir nereikėtų, kaip Felicijai Krilavičienei, nerimauti, ar tik parėjus namo neras nemalonios staigmenos. Žinoma, šiam maždaug kompiuterio procesoriaus dydžio prietaisui reikia rasti vietos, kurios vonios kambaryje dažniausiai nebūna daug.
Yra ir trečiasis, tačiau sunkiai įgyvendinamas problemos sprendimo variantas, – pakeisti visą vamzdyną. Tačiau, pasak K. Jasukaičio, tuomet dar tektų gilinti ir nuotekų šulinį, keisti nutekėjimo trasas – susidarytų visa virtinė darbų, kuriems lėšų nėra.
Vykdykime pareigas
Sodų 14 namas, pasak K. Jasukaičio, nėra vienintelis, kuriame nuolat užsikemša vamzdžiai. Skelbimų lentose ir EKŪ internetinėje svetainėje nuolat prašoma nemesti minėtų produktų į kanalizaciją, tačiau panašu, kad blogą įprotį išsiugdžiusiems gyventojams tie prašymai – nė motais. Turbūt jiems tik savos bėdos svarbios, o į devintą dešimtį kopianti ir tris valandas išmatose besimurkdanti močiutė neatrodo verta gailesčio.
Negana to, tokių problemų šalinimui EKŪ išleidžia daug pinigų. Šiuo metu savivaldybė nuomojasi specialią valymo mašiną, kuri per valandą „praryja“ 350 Lt. Per metus įmonė nusiperka 200 valandų darbo su šia mašina, iš kurių naudoti liko ketvirtadalis. Dabar EKŪ planuoja nusipirkti tokią mašiną. Į naujas nesidairo, nes ji kainuoja milijoną litų, tačiau panaudotą įpirks.
„Žmonės, būkite žmoniški! Tai svarbiausia Jūsų pareiga“, – sakė žymus XVIII amžiaus prancūzų filosofas ir rašytojas Žanas Žakas Ruso. Jo žodžius, pasakytus dar prieš tris amžius, vertėtų prisiminti ir XXI-ojo amžiaus žmogui.