„Knygnešystės kelias – valstybingumo kelias“

„Knygnešystės kelias – valstybingumo kelias“

Kauno turistų centras šiais metais skelbė konkursą „Knygnešystės kelias – valstybingumo kelias“, kuriame dalyvavo Kietaviškių pagrindinės mokyklos moksleiviai ir laimėjo dvi  pirmąsias ir antrąją vietas. Pasak mokytojos Danutės Gudeliūnienės, Kietaviškių moksleiviai  nuoširdžiai darbuojasi savivaldybės kraštotyros srityje ir nelieka neįvertinti. Lietingomis vasaros dienomis siūlome paskaityti Kietaviškių moksleivių rašinius, kurie buvo pateikti  konkursui.

 

Kelias, pažymėtas knygos šviesa


1864-1904 metai mūsų tautai buvo be galo sunkūs. Tačiau nors ir nedidelė, pavergta ir su tiek mažai gyventojų, Lietuva sugebėjo stoti į kovą su milžiniška Rusija dėl spaudos ir dėl kiekvienos lietuviškos raidės.
Knygnešystė – XIX amžiaus Lietuvos istorijos pasididžiavimas, nukreiptas prieš carinę Rusiją ir jos politiką, kuri draudė lietuvišką spaudą ir raidyną. Tai truko net 40 metų. Na, o knygnešys – tai ne tik asmuo, slapta gabenantis į savo gimtąjį kraštą knygas, bet ir žmonių švietėjas.
Toks buvo ir knygnešys Mykolas Račkus. Šis žmogus taip pat be galo stengėsi dėl mūsų tautos. Knygnešys gimė 1866 metais, Pagausantyje. Jis buvo ne tik knygnešys, bet ir leidėjas, knygininkas.
„Knygnešio“ pirmame tome aprašomas toks įvykis: „Atvykęs į Škaplernos atlaidus, Mykolas pasistatė savo balaganėlį ir išdėstė ant lentų dėžutes su galanterija. Žmonės apspito. Knygų, kiek tik su savim turėjo, išpardavė. Buvo likę keletas kalendorių, bet tuos, į  kišenių įsidėjęs, nė nesiūlė per daug žmonėms“. Pasiskaičius toliau, matosi šio žmogaus sumanumas. Jis atrodė kaip prekiautojas galanterija, bet iš tiesų buvo kalendorių, maldaknygių, laikraščių ir kitokių draudžiamų knygelių platintojas. Žmonės apie Mykolą Račkų jau buvo girdėję ir į jį kreipdavosi knygelių, nors matydavo išdėliotas galanterijos prekes.
Kad ir kiek būtų puikių žmonių aplinkui, visuomet atsiras bent vienas, kurio reikia saugotis. Taip atsitiko ir šiuose atlaiduose. Kur buvęs, kur nebuvęs, pasirodė Muskatovas – mėgėjas išgerti ir dorus žmones apskųsti. O kas gi bėdos susilaukti norėjo? Tad ir Mykolas pažįstamos moterėlės paprašė kalendorius paslėpti, nes ištikimi draugai pranešė, kad vėl kliauzių bus ieškoma. Taip ir atsitiko. Pirmiausia Muskatovas „nusilakė“ iki žemės graibstymo, o tik po to jau atėjo tvarkos daryti, nors pats vos ant kojų laikėsi. Eidamas tarp škaplierininkų, vis tikrino, ar ko draudžiamo neturi. Keturi žmonės jau buvo patikrinti ir atėjo Mykolo eilė. Pradžioje viskas klojosi kaip sviestu patepta, bet tikrintojas dar sugalvojo į „škapą“ pasižiūrėti, o ten Mykolas buvo pamiršęs šventuosius paveikslėlius su lietuviškais užrašais. Tikrintojas juos pamatė ir kartu su lenkiškais pasičiupo. Suprato Mykolas, kad jau papuolė ir bus visiškai blogai, tai čiupo ir ištraukė paveikslėlius iš tikrintojo rankų. Muskatovas, nors ir buvo girtas, tačiau šoko peštis, atiminėti ir juodu susistumdė. Pats Račkus buvo stambokas vyras, tad stipriau stuktelėjus, tikrintojas išsitiesė ant žemės, o pro šalį einantis piemuo dar botagu siūbtelėjo. Taip tikrintojas ne tik dulkėtas ir nuskriaustas buvo, bet ir su rambu ant veido pajuokos objektu tapo.
Šis atsitikimas baigėsi gerai, bet Mykolui Račkui daug nervų kainavo. Toliau tikrintojas vėl smuklėje girtuokliavo, o Mykolas planavo, kaip išsisukti. Ir sugalvojo puikų būdą. Žinojo, kad kitas škaplierininkas pardavinėjo caro ir carienės paveiksliukus, tad iš jo nupirko ir kartu su šventųjų paveiksliukais dalį aplamdė, o dar kelis suplėšė. Susikišo į kišenes, susitarė su savo draugais, kad paliudys teisme, kad tikrintojas, būdamas girtas, pats prikibo ir dargi caro  ir carienės paveiksliukus suplėšė, ir iškeliavo tolimesnių įvykių laukti. Neramu Mykolui buvo ir jau sekančią dieną buvo iškviestas pas pristavą pasiaiškinti. Mykolo suplanuota įvykių seka pasiteisino, jis ne tik nubaustas nebuvo, bet dar ir uriadnikas jo atsiprašė. Taigi, gudrybė tikrai pavyko ir kuriam laikui Mykolas buvo paliktas ramybėje.
Tikrinamas Mykolas buvo ne vieną kartą, bet vis pavykdavo bausmės išvengti, nes geri žmonės padėdavo, tai knygutes paslėpdavo, tai įspėdavo, nors daboklėje  keletą naktų praleido. Šiam knygnešiui padėdavo įvairių parapijų klebonai.
1920 metais Mykolas Račkus apsigyveno Kaune ir ten, senamiestyje, atidarė knygyną, veikusį iki 1935 metų. Šis žmogus taip pat buvo vienas iš Vaikelio Jėzaus draugijos prieglaudos organizatorių. Savo darbais ir nuopelnais knygnešys padėjo Lietuvoje skleisti spaudos šviesą. Jis nepabūgo žandarų, šalčių ir visokių kitų negandų.
Tik dėl tokių žmonių, kaip Mykolas Račkus, Lietuva laimėjo kovą su Rusija, o mes galime džiaugtis ir didžiuotis savo kalba. Aš nepažinojau šio žmogaus, bet iš to, ką jis darė ir kaip tai darė, supratau, kad tik tokie gudrūs ir atsidavę Lietuvai žmonės galėjo šviesą Lietuvai nešti ir tikrais Lietuvos patriotais būti. Norėčiau, kad šis žmogus būtų mano senelis.

Erika Puidokaitė,
9 klasės mokinė, Elektrėnų savivaldybės Kietaviškių
pagrindinė mokykla
Petras Arminas

Petras Arminas gimė Dekšniškių kaime, Vilkaviškio paviete, Suvalkų gubernijoje, 1853 m. rugsėjo 16 d. Jo tėvai buvo Vincentas Arminas ir  Elzbieta Golekiūtė. Vaikystė jo buvo tikrai nelinksma, nes tėvai mėgo degtinę ir mažai rūpinosi vaikais. Pats Petras buvo labai guvus vaikas, tačiau kietokos širdies.
Pradžioje Petras mokėsi keturklasėje pavietinėje mokykloje Starapolėje. Jo mokslais rūpinosi svainis, nes taip buvo tėvo liepta. Įstojęs mokyklon Petras mokėsi gerai. Buvo gabus ir darbštus, tačiau mokyklos nebaigė, nes tėvas iš trečios klasės jį paėmė ir leido mokytis į seminariją Veiveriuose. Seminariją baigė su pagyrimu ir pradėjo dirbti Alvito kaime tik ką įsteigtoje mokykloje mokytoju  (Vilkaviškio paviete) 1871 m.
Pradžia savarankiško gyvenimo buvo labai sunki. Jis neturėjo nei pinigų, nei reikalingų daiktų. Saviškiai jam nieko nedavė.  Petras nežinojo, ką daryti. Pasigailėjo jo bernas, kuris  pas svainį Miežlaiškį tarnavo, ir paskolino Petrui 5 rublius. Dideli tai buvo pinigai. Įsikūręs ir gavęs atlyginimą, skolą savo geradariui dvigubai sugrąžino, o dėkingas buvo iki gyvenimo pabaigos.
Dirbo Alvito kaime ketverius metus. Buvo švelnus, šnekus ir linksmas. Tokį mokytoją mylėjo visi. Jis buvo kviečiamas į svečius, vestuves, žmonių susiėjimus. 1875 m. rugsėjo 13 d. valdžia Petrą perkėlė į geresnę vyresniojo  mokytojo vietą į dviklasinę miestišką mokyklą Naumiestyje. Palydėti išvažiuojančio mokytojo susirinko didelis  vyrų ir moterų būrys. Naujoje vietoje, Naumiestyje, gyveno du metus ir gyventojų buvo vertinamas kaip geras ir doras. 1877 m. buvo paskirtas mokytoju parengiamosios mokyklos prie Marijampolės gimnazijos. Būdamas linksmo būdo, greitai buvo jaunimo pastebėtas ir suprastas. Jo butas buvo lietuvių jaunuomenės susirinkimų vieta.   Kai Marijampolės gimnazijoje mokytoju pradėjo dirbti  P.  Kriaučiūnas, Petras su juo susidraugavo. 1880 metais pradėjo versti į lietuvių kalbą trumpas Ignoto Krasicko eiles. Išvertė „Žuvytė“, „Kur geriaus“ ir kitus kūrinėlius. Vėliau vertė Krylovo sakmes. 1881 m., vieną ilgą žiemos vakarą, skaitydamas su savo draugu Kundroto poeziją,  sumanė ir pats pabandyti. Pradžia lengvai pavyko. Tai paskatino Petrą  tolimesniam darbui. Savo sukurtas eiles perskaitė pavyskupiui Kauno vyskupijos A. Baranauskui ir buvo pagirtas. Savo laimėjimais labai džiaugėsi. Slėpdamasis nuo artimųjų, pasiuntė  savo darbus į Tilžėje leidžiamą laikraštį „Aušra“. Kai jo kūriniai  „Aušroje“ buvo išspausdinti, džiaugsmui  nebuvo galo. Petras suprato, kad gali būti naudingas savo  tautiečiams.
Tačiau džiaugtis ilgai neteko. Jo darbai tėvynės naudai ir suartėjimas  su  lietuvių   jaunimu nepatiko tuometinei valdžiai. Jo viršininku tuomet buvo  Varšuvinio mokslo apskrities globėjas Apuktinas, kuris buvo nuožmus žmogus ir nemėgo kitataučių. Vietiniai   viršininkai, ypač gimnazijos direktorius Solaviavyčius, pradėjo persekioti Petrą, kuris esant kitokiai valdžiai būtų labai gerbiamas.
Jausdamas neteisybę, labai  pergyveno: sielvartavo, krimtosi, nuolat bijojo, kad gali jį pašalinti ir atimti paskutinį duonos kąsnelį. Direktorius netgi jį  pravardžiavo „grapu Zborovskiu“.  Nepatiko direktoriui  ir Petro išvaizda. Jausdamas kasdienines patyčias, labai pergyveno ir 1883 m. pradžioje susirgo.  Vos tik pakilo iš ligos ir pamažu  pradėjo  sveikti,  direktorius  Salaviavyčius įteikė jam raštą su nurodymu pasiduoti į dimisiją, kitaip sakant, atsistatydinti.
Tai visiškai pakirto silpnas jo  jėgas, pasipylė iš  burnos kraujas ir paaiškėjo, kad serga neišgydoma liga.  Džiova arba sausligė buvo visų tuometinių inteligentijos atstovų liga. Netekęs vietos ir neturėdamas iš ko gyventi, Petras su dideliu vargu gavo kitą vietą ir 1883 m. lapkričio 10 d. buvo paskirtas mokytoju dviklasėje miesto mokykloje Augustave. Čia būdamas labai  ilgėjosi  savųjų ir Lietuvos. Iš čia persiuntė savo moteriai eiles „Dūsavimas“, prasidedančias  žodžiais   „Dieve mano, Dieve brangus“… Būdamas tarp svetimųjų, darbo varginamas, nelaimių persekiojamas,  vėl susirgo. Pasikartojus kraujavimui, turėjo mesti darbą ir grįžti į savo namus į Starapolę. Tai atsitiko  1884 m. spalio 12 d. Čia atsigulė į lovą, iš kurios daugiaus nesikėlė… Kaip kasdieniniame gyvenime buvo visuomet malonus, ramus ir kantrus, taip ir mirtis jo buvo pavyzdžiu kitiems. Paklaustas, ar nebijo mirti, atsakė: „Niekam pikto nedariau, iš niekieno akių ašarų neišspaudžiau, tikiu, kad Dievas gailestingas nebaus manęs; gailiuosi tiktai jaunos gyvatos, kuri gal būtų atnešus naudą mano tėvynei, bet kitokia Dievo valia!“
Prieš mirtį atsisveikino su visais namiškiais ir draugais prašydamas, kad jam dovanotų, jei kokią kartybę kam nenorėdamas padarė. Merdėdamas baisiai kentėjo ir ieškojo palengvinimo maldoje. Taip besimelsdamas ir mirė.
Daug pažįstamų ir nepažįstamų žmonių miniomis jo kūną lankė. Dar daugiau žmonių šv. Juo¬zapo dienoje jo kūną į bažnyčią ir į kapus lydėjo. Gimnazijos mo¬kiniai prašė direktoriaus, kad leistų jiems paskutinį kartą pagerbti velionį. Leidimas buvo duotas tiktai vyresniosioms klasėms, bet ir jaunesniųjų klasių mokiniai per ilgesnę pertrauką į bažnyčią pagerbti mokytojo atėjo. Buvo pasakyti du lietuviški pamokslai: vienas bažnyčioje, kitas ant kapų. Pamokslus sakė kunigas Senkus, laikraštyje „Aušra” buvo išspausdintos eilės, aprašančios velionio mirtį ir laidotuves. Po kelių metų ant Armino kapo draugų ir tautiečių buvo pastatytas akmeninis paminklas su iškaltomis P. Kriaučiūno eilėmis ir užrašu:

Viengenti! Prie šito kapo atėjęs
Atmink, kad tšia ilsis mus geradėjas,
Kurs Dievą ir brolius savo mylėjo
Ir meilę viengentšių tarpe jų sėjo.
Paliko jis gražų mums atminimą.
Kiekviens už paveikslą jį tegul ima.
viengentšiai PETRUI ARMINUI
Mokintojui prie Starapolės gimnazijos
TĄ PAMINKLĄ PASTATĖ
Gimė 18 kovo 1853 m.


Giedrė Česonytė,
8 kl.
Vaizdelis „Paslaptis“

Veikėjai: Jurgis, kaimynas (sermėgius) ir žandaras.
Miško pakraštys. Netoli matosi drūtas ąžuolas.
Keliuku iš skirtingų pusių pėdina du kaimo žmogeliai. Vieno žmogelio sermėga tokia sunki, tokia sunki, gal į vandenį  žmogus buvo įsmukęs. Kitas – maiše kažin ką nešasi, vis pasitaiso ir pasitaiso. Gal kiek jam našta per sunki, o gal iš toli jis eina, nes ėjimas jau toks varganas, kad žmogelis, atrodo, tik atsisės ir daugiau nebeatsikels.
-Labas, – sako pirmasis, kiek arčiau priėjęs ir savo kaimyną pažinęs,- ką, ir tu užsiimi lietuviškų raidžių gelbėjimu?
-Tai iš ko mūsų vaikai mokysis, jei nebus lietuviško druko, – atsiliepė kaimynas.
Už krūmo, visą dieną laukdamas ant ko čia savo pyktį išlieti, tūnojo pasislėpęs žandaras. Jam buvo įsakyta sugauti Bieliaką, nes jis šitose vietose pasirodė. Mat „patikimi“ žmonės pranešė. Gal ir nelauktų, gal ir nestypsotų per dieną, jeigu paaukštinimo nenorėtų. O kas gi gali susilaikyti nuo aukštesnių pareigų. Mat tada visi ponu vadins, kepures susitikdami kaimo žmogeliai nusivoš. Taip užsisvajojo, kad išgirdęs žodžius iš to netikėtumo net šaką netyčia nulaužė, mat pamatyt norėjo, kas tokie ant kelio susitikę šneka.
-Ša, tyliau kažkas yra krūme ana tenai, -prašneko sermėgius.
-Gal tai žandarai?- pasitaisė maišą kitas.
-Gali būti, geriau bus, jei mes dūmsim iš čia, kol niekas mūsų nesulaikė, kas žino, nuo ko tos šakos braška, – paantrino sermėgius.
Ir bėgte pasileido į mišką. Tik ne tiesiai, o kiek pabėgėjo keliuku, persiropštė per griovį ir į krūmus. Tiek juos ir tematei.
-Ot, nereikėjo  man išsiduoti, nereikėjo man sušlamėti! Čia tikriausiai ir buvo Bieliakas su savo sėbru. Tas sermėgius man kažkur tikrai matytas. Gal būčiau sužinojęs,  kur jie slepia savo knygas, jeigu čia tikrai jie buvo, – susinervinęs net nepajuto, kaip balsu tarė žandaras.
-Na va, atrodo nuo jų atsiplėšėme, – pasakė Jurgis, – ausylas esi, jeigu šaką lūžtančią išgirdai. Dėkui tau.
-Kaip manai, jie mus pastebėjo? – paklausė sermėgius.
-Na, šito tai aš jau nežinau. O tu gal žinai, kokią gerą vietelę, kur galėtume paslėpti šias knygas kol kaime apsižvalgysim?
-Vieną vietelę tai žinau šiame miške. Tik nežinau ar jos dar niekas nesunaikino.
-Tai tada vesk mane prie jos, kol nepasivijo mūsų žandarai. Man atrodo, kad ten tikrai galėjo tūnoti tik koks parsidavėlis, jau tikrai ne mūsų žmogus.
-Na gerai, bet mes turėsime bėgte bėgti, nes vakaras jau ant nosies, o patamsyj tai ir aš tos vietos nerasiu.
-Tada pirmyn, į priekį.
Abu pribėga išdegusį storą ąžuolą. Ąžuolo drūtgalyje drėvė, gal pati pasidariusi, o gal kas praplatino.
-O kaip mes ten pateksime ?
-Pakentėk truputėlį ir pamatysi. Palaikyk mano knygas.
Padavęs savo sunkiąją sermėgą, praskleidęs senus lapus ir šakas, kaimynas nuima seną medžio žievę ir pro skylę įlenda į ąžuolo vidų.
-Nagi jau gali paduoti vieną maišą, o paskui ir kitą.
-Atsargiai imk.
-Na, dabar kitą.
-Jau gali išlįsti.
Išlindęs  sermėgius  užslėpė įėjimą į ąžuolą ir tarė:
-Šitos vietos niekam negali sakyti. O kai bus saugiau – grįšime pasiimti knygų. O dabar prisiek, kad niekam šitos vietos neparodysi.
-Prisiekiu, o dabar jau į kaimą eikiva.
-Nu gerai, galime grįžti, kol niekas manęs nepasigedo, o tave, Jurgi, pamatę – džiaugsis.

Giedrė Česonytė,
8 kl. Išgalvotas nutikimas,
bet galimas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami Video


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aktualijos


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Aplinkos apsauga


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Archyvas


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Darbo partija


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Elektrėnų krašto šviesuoliai


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Europietiška savivaldybė


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai aukštumų link


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69

Keliai link aukštumų


Warning: in_array() expects parameter 2 to be array, null given in /home/kronika/domains/kronika.lt/public_html/wp-content/themes/true-news-child/single.php on line 69