Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčiai – 100 metų (2)

Kietaviškių  Švč. Trejybės bažnyčiai – 100 metų    (2)

Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčia šiemet švenčia 100 metų jubiliejų. Šis didingas sakralinio paveldo statinys su vietinės reikšmės dailės kūriniais džiugina žmonių akis ir sielas iki šių dienų.

Istoriniuose šaltiniuose minima, kad 1504 metais Kietaviškėse jau stovėjo pirmoji bažnyčia. 1676 m. Kietaviškių dvaro savininkas Leonardas Pociejus su žmona Regina Kietaviškių bažnyčiai dovanojo palivarką (atskira dvaro dalis su reikalingais trobesiais; nedidelis dvaras) ir kaimą su 12 valakų žemės. Taigi, Vitebsko vaivados, Kietaviškių dvaro savininko Leonardo Pociejaus lėšomis buvo pastatyta antroji medinė Kietaviškių bažnyčia.

Dar 1782 m. buvo rašyta, kad bažnyčia susenusi ir būtina ją perstatyti, o ji išsilaikė dar daugiau kaip šimtą metų. XX a. pradžioje bažnyčia braškėjo ne tik nuo vėjo gūsių, bet ir nuo susirenkančių žmonių – ji tapo per maža. Todėl nuspręsta statyti naują didelę mūrinę bažnyčią. To ėmėsi kunigas Domininkas Vėlavičius. Jis užsakė bažnyčios projektą, kuris patvirtintas buvo 1906 m., o po trejų metų gautas leidimas bažnyčią statyti. Kadangi kunigas D. Vėlavičius buvo jau garbingo amžiaus, jis buvo iškeltas į Giedraičius, o bažnyčios reikalais paskirta rūpintis naujam klebonui – kunigui Kajetonui Čepanui (1872–1922), kurio iniciatyva pradėta statyti nauja, iki šiol esanti mūrinė Švč. Trejybės bažnyčia. Tai neobarokinio stiliaus architektūros paminklas, statytas 1906–1915 m. (archit. V. Michnevičius, kitais duomenimis – V. Soninas). Manoma, kad naujajam klebonui bažnyčios projektas nepatiko, todėl jis užsakė naują. Pagal naują projektą statomai bažnyčiai klebonas sukvietė parapijiečius. Čia pat įrengta plytinė, kurioje gamintos gelsvos plytos. Pinigus statybos darbams aukojo parapijiečiai. To meto spaudoje rašoma, kad bajorai prie statybos niekuo neprisidėjo. Bažnyčios statybos prasidėjo 1912 m., o jų pabaigą labai paspartino Pirmasis pasaulinis karas. 1915 m. rugsėjį Kietaviškes užėmė vokiečių kariai, aplinkiniai nerimavo, kad jie nepaverstų nebaigtos įrengti bažnyčios sandėliu. Todėl naktį buvo sukviesti viso kaimo vyrai ir jie iš senosios bažnyčios į naują pernešė altorius ir liturginį inventorių. Tada jau buvo uždengtas stogas ir ištinkuota pusė bažnyčios interjero. Kitą rytą pamaldos vyko jau naujoje šventovėje.

Taip per karą mišios ir vykdavo nebaigtoje statyti bažnyčioje: nebuvo išlietos grindys, nutinkuota tik pusė sienų, nesutvarkyti altoriai, kampai užversti plytomis ir statybinėmis medžiagomis. Svarbiausi remonto darbai baigti tik 1921 m. Tada jau kaimą puošė dvibokštė bazilikinio tūrio lotyniško kryžiaus formos trijų navų šventovė. Pagrindinis jos fasadas turi neorenesanso ir neobaroko bruožų. Tai vienas iškiliausių architekto V. Michnevičiaus kūrinių. Į naują bažnyčią perkeltas senasis altorius, jis rekonstruotas tada, kai įrenginėti naujieji – tarp 1922 – 1925 m. Senojo altoriaus motyvai datuojami maždaug XVIII a. Altoriuje yra du paveikslai: „Švč. Trejybė“, tapytas paveikslas Kietaviškėse minimas dar 1872 m. VII a. pab – XVIII a. pr. (pertapytas XX a. pirmoje pusėje), „Kristus, Švč. Mergelė Marija ir šventieji malonių tarpininkai“, tapytas XVIII a. pradžioje, pertapytas XX a.

Naujus altorius 1922 m. įrengė kun. Matas Cijūnaitis. Bažnyčia yra istoristinė, stačiakampio plano, su apside, 2 bokštais, kurių šalmai barokiški, trijų pakopų. Vidus yra 3 navų, vyrauja aukšta vientisa centrinės navos ir presbiterijos erdvė, užsibaigianti pusapvale apside, už kurios yra zakristija. Navos viena nuo kitos atskirtos arkomis. Ant arkų iš vidurinės navos pusių sovietmečiu tapyti evangelistų Luko, Morkaus, Mato ir Jono portretai.

Bažnyčios langų arkos dvejopos: pusapvalės ir segmentinės. Altoriai turtingai išpuošti, daug lipdinių, statulų. Šventorių juosia plytų mūro tvora su arkiniais vartais.

Iki šių dienų bažnyčioje išlikę 4 vietinės reikšmės dailės paminklai: kun. K. Čepano portretas (dail. P. Kalpokas, 1922), arnotas, kilnojamas altorėlis su paveikslais „Marijos apreiškimas”, „Marija Rožančinė” (XVIII a. pab. – XIX a. pr.) [17].

Dėmesio vertos bažnyčios klausyklos. Dvi, stovinčios arčiau prisbiterijos, šalia šoninių altorių, kartu su kampiniais transpeto suolais buvo perkeltos iš senosios bažnyčios. Šie kruopštaus darbo barokinių bruožų turintys medžio dirbiniai pagaminti XVIII a. Bažnyčioje kabo įspūdinga Nukryžiuotojo skulptūra. To paties skulptoriaus darbai, kaip spėjama, yra ir Semeliškių bei Žiežmarių bažnyčiose. Ekspresyvi velykinė Prisikėlusio Kristaus skulptūra datuojama XVIII a. viduriu – antrąja puse. Seniausias paveikslas bažnyčioje – XVIII a. malonėmis garsėjančio „Trakų Švč. Mergelės Marijos“ atvaizdo kopija. Paveikslas gerokai nukentėjo nuo nevykusio restauravimo. Jis kabo kairiojo sparno altoriuje.

Kaišiadorių muziejaus išleistame leidinyje „Kaišiadorių rajono vargonai“ rašoma, kad Kietaviškių bažnyčios vargonai galėjo būti pagaminti apie 1915 m. Neatmetama galimybė, kad jie pradėti daryti dar prieš karą, bet pabaigti – jau po jo. Vargonai čia vadinami pernelyg paprastais dėl neogotikinio fasado kokybės ir estetinės išvaizdos. Vis dėlto pats instrumentas pagamintas profesionaliai. Ypač kruopščiai padirbta yra manualo sklendinė oro paskirstymo dėžė.

Pokario metais bažnyčios interjeras dekoruotas kunigo Rapolo Juknio pastangomis, vėliau jo darbą nuo 1959 metų tęsė klebonas Petras Ašaka. Bažnyčia visus sovietmečio metus savo interjere išsaugojo Lietuvos trispalvę, 1956 m. dekoratorių sumaniai įkomponuotą į šv. Jurgio paveikslą. Metams bėgant Kietaviškių bažnyčiai vėl būtinas remontas.

Dar prieš statant Kietaviškėse naują bažnyčią čia dirbo kun. Silvestras Gimžauskas, aktyvus veikėjas prieš Rusijos vykdomą tautinę ir religinę priespaudą, buvo knygnešystės pradininkas šioje vietovėje. Kietaviškių parapijai tai buvo atgimimo metai.

Per 100 metų Kietaviškių bažnyčioje pasikeitė daug kunigų. Savo dvasininko kelią čia pradėjo JE kardinolas Vincentas Slatkevičius. 1918-1919 m. kunigas, kompozitorius Teodoras Brazys,   lankydamasis Kietaviškių parapijoje, surinko apie 400 liaudies dainų.

Po kunigų Domininko Valavičiaus ir Kajetono Čapano, kurie prieš 100 metų pastatė Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčią, čia dirbo kunigai švietėjai, nešantys į žmonių širdis tikėjimą, meilę ir viltį. Tai – Matas Cijūnaitis, Antanas Pakštys, Rapolas Juknys, Petras Ašaka, Petras Valatka, Antanas Jurgilas, Jonas Sabaliauskas, Robertas Grigas, Nikolajus Novickis, Leonas Klimas, Jurgis Kazlauskas, Virgilijus Banys, Rolandas Bičkauskas,Jonas Zubrus, Alfredas Rukšta, Gediminas Tamošiūnas, Dainius Jančiauskas. Dabar Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčiai vadovauja Aurymas Tarasevičius.

Didžiausia šventė parapijiečiams – Švč. Trejybės atlaidai, kurie sutraukia į Kietaviškių bažnyčią būrius žmonių. Šiais metais Kietaviškėse gegužės 31 d. Švenčiausios Trejybės atlaidų metu vyks bažnyčios 100 metų iškilmingas minėjimas.

Straipsnį parengė

Janina Černiauskienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų