Kietaviškės žmonių lūpose

Kietaviškės žmonių lūpose

Seniausieji gyventojai Kietaviškių apylinkėse, netoli Kareivonių piliakalnio, pasirodė mezolito laikotarpio pradžioje – VIII tūkst. pr. Kr. Senosios Kietaviškės minimos kaip Kunigaikėčių užeigos. 1680 m. Strėvos upės krante prie Kietaviškių rastas vadinamasis Gedimino skeptras, viduramžių Lietuvos saulinis-mėnulinis kalendorius.
Ankstyviausios žinios apie Kietaviškių katalikų parapiją siekia XVI a. pradžią – 1504 metais čia jau stovėjo bažnyčia. Iki XVII a. Kietaviškių žemes valdė Giedraičiai, iš kurių dvarą perėmė Oginskiai. Vėliau Kietaviškės tapo Pociejų nuosavybe. Už dalyvavimą 1831 m. sukilime Teodoro Pociejaus dvaras buvo konfiskuotas.
Apie kietaviškiečių mokymąsi žinoma nuo 1781 m., kai čia veikė parapijinė mokykla. 1922 m. atidaroma pradžios mokykla, patalpos nuomojamos.
1918 m. pabaigoje susikūrė Kietaviškių valsčius, 1927 m. kaimai buvo išskirstyti į vienkiemius.

Senosios Kietaviškės
Apie kaimą pasakojo Veronika Puidokaitė
Mokytojas Prastienis saki, kad Kietaviškės buva senovės miestelis. Jogaila uždegi Kietaviškes, kai Vytautas jį vari iš šita krašta, tai visas miestelis sudegi, vieliau neatsistati. Buva dar ilgai malūnas, kalvi, karčema, kapinės.
Sena medinė bažnyčia stovieja saloj ant kalnelia, kur dabar tvenkinys prieš Bliujaus sodybu. Aplinkui buva pelkis, vanduo stovieja,o vidurij pelkių – sala. Tenai ir buva sena bažnyčia. Kai ji buva sudegyta, žemis ty niekas nerušina. Senais senais laikais, kadu dalina šniūrus, niekas nenorieja tos salos imt’. Tadu ir jų padalina rėžiais, ale niekas jų neari. Atsirada toks drąsuolis Puišys, jis su jaučiais vienu vagu nuvari, ale tadu an kalnelia jaučiai suklupa ir toliau neja. Tai niekas tos salos ir neari. Kai pavasari potvyniai, tai iš medžia išskaptuotum valtełim plaukioja aplink.
Senose Kietaviškėse nuog Strievos lyg pylimas koks stovi. Seniau an to kalniuka stovieja karčma. Kaimas stovėja an Semeliškių kelia, čia buvo ir kalvi. Už Skersis irgi aja gatvis kaimas, apie 6 gyventojai – Puidokai, Bliujai. Seniau visas kaimas aja karčmon. Paskui isiskirsti vienkiemiuosna, karčmos jau nebuva, Lankas pasistati čia namus.
Kai aja an sklypų, statisi sau namus vadinamoj Magazinų vietoj. Nežinau, gal koki dvara sandėliai anksčiau buvį, negaliu pasakyt’, tik pasakoja, kad kasant’ pamatus atkasi kokiu tai lazdu apdietu dviem ailiem akmenų. Paskui Žukauskas pasakoja, kad vokiečiai šitose žemėse ieškoja sava banka su žemielapiais. Kai kasi sodžełku, tai priieja tokį baltmolį, kad supasi ir buva baisu, kad neišsiverst šaltiniai, neužliet pievų. Žmonės bija ugnies ir vandenia, kų padarysi. Ir tų lazdu pameti ir tos vietos jau niekas nežina. Tik šnekieja.
Kur dabar Peliūnų kapai, ty buva girios, miškai, kur tvenkiniai – pelkis, plovai, inteit’ nebuva galima, kur Cipkūnai gyvena – girełi.
Senus vietovių vardus dar minėjo Ignas Gudelis
Buvo Avino kampas, Girełė, Kaziškės, Kemstinis dirvonėlis, Kapai, Kalnelia dirvonėlis, Kapinėłės, Išlaidžia, Paežeris, Pempełės duobė, Pempełės kalnas, Plytnika pieva, Prūdelis, Samanų raistas, Straublių pieva, Skersės upė.
Kaimą prisimena Vytautas Gauba
Kadaise čia palei Strėvu gyvena Krivickai, o jau an mana babos Krivickaitės žentuosna atieja Gauba iš Pagrendos. Krivickai čia gyvena iš senų senovis. Senų Kietaviškių kaime buva karčema, kur dabar Cipkūnai, o kur Lankučiai, saka, buvis vienuolynas. Pasakoja, kad šita Lankučia Zigma tėvas, ardamas rada skyłi kokiu žemėj, lyg koki rūsiai yra, yra kas tai. Kai dari va šitu nauju keliu an Pastrievia, tai išverti senobinių plytų, tokių didelių, raudonų.
Prieškarij čia toks mokytojas gyvena, tai jis pasakoja, kad šitiej kapai nuo Vytauta laikų. O Cipkūna diedukas, iš Klenaukos atiejis žentuosna, baina, kad čia buva miestelis, jau menam, kad buva kalvi, buva malūnas, kapiniese buva koplyčia, atvažinieja kunigas, laiki mišias, šventina kiaušinius per Velykas.
Kitoj Strėvos pusij, va šitas kaimas, iki Paškevičia aja ir buva vadinamas Babiliai. Tėvas tarnava kariuomenėj ir čia, šitoj pusij Strėvos gava žemis.
Čia palei Strėvu vyka mūšiai. Ir ano kara metu aja ,,na štyki”, vokiečiai su rūsais, kazokais, ir šitam kare buva biski susiėmį vokiečiai su rūsais. Čia stovieja vokiečiai. An mūs klojima buva išsitempį radijas visokias ir numati iš kur ateina rūsai. Vis šnekėja ,,rūs, rūs”,tai pirmiausiai susprogdina tiltu per Strėvu. Buva rugiai pasėti, jau suaugį, nėr matomuma, užaugį krūmai, tai naktį uždegi mūs pirkełį, palei kapines biski susišaudi, ale nedaug.
Žmonys bėga. Mana tėvukas su tokiu Strasevičium, vadina Anaseičiku, vienu reisu paiemi skryniu su rūbais, paršingu kiaułi ir nuveži Šoliuosna. Grįžtant’ juos paiemi ,,po abazu”, va taip. Tėva nier, negrįžta, nežinam nieka. Paskui jį pałaida net nuog Raudondvaria anos pusis, jam važiuojant sulūža vežima ratas, tai meti ir raitas namo parjoja. Mamos broli iš Raistinės paiemi, o pirkiu uždegi, tai paskui mama išžarsti sudegusios pirkios nuodėguliukus, saka, gal’ kaułalius rasiu, o jis paimtas.
Pažinojau kunigu Petru Valatku, pas jį dirbau, daug šnekiejam. Saka, kai jis dirba Paparčiuose, nu kunigava, tai pas jį po altorium rada partizanų gynklų, kas tai liežuvį kyštełieja ir rada. Saka – dvidešimt penki metai ir Sibiran. Tai jis daug metų ir atpyłi Sibire, be jokių amnestijų. Grįžo Beižionysna, buva ir Kietaviškiese kiek, ale viel’ gryža Beižionysna, labai draugava su mūs klebonu Petru Ašaka. Tai jis pasakodava apie Sibiru, saki tenai jam visko teka – ir mišku pjaut’ ir betonuot’, an gala ir muštis, visko buva. Jis labai supratlingas buva, jis žmones suprata, užjauti, buva praiejis geras Sibira mokyklas.
Apie senuosius mūšius pasakojo seserys Ciziniauskaitės
Vieškeliu an Semeliškių aja mūšis an durtuvų. Kraujas Strėva ir Skersės upeliu tekieja. Paskui žmonys pakavoja tuos kareivius Kietaviškių kapinėse, abiem pusėm taka, ailėm. Apie 32- us metus, gerai neatsimenu, atvažiava vokiečiai ir juos isikasi, kur isiveži, nežinau.
Pasakojo ir Juozas Kučinskas
Lanka Alberta tėvas, pravarde Tambukas pasakoja,kad čia, Senose Kietaviškėse, kur jiej gyvena buva baisus mūšis – kazokai sumušė daug vokiečių, kardais iškapoja, tai visa žemė prie kapinių ir Skersės upelis buva raudoni nuo krauja. Žmonės juos palaidoja kapinėse.
Naujosios Kietaviškės
Kietaviškių dvaras
Senąjį dvaravietės vardą prisiminė Veronika Puidokaitė
Dvaras buva pastatytas ant Spenglos upelia kranta, labai gražioj vietoj, dar nebuva malūna, nei tvenkinia, nei bažnyčios. Šitos vietos senas pavadinimas – Duoneliškės. 14 metų kara metu vokiečiai turieja žemėlapius su šitu pavadinimu ir ieškoja Duoneliškių, tai seni žmonys tadu ir prisimini, kad tai yra dabartinės Kietaviškės.
Apie dvaro likimą pasakojo Elena Tamoševičiūtė Bukinienė
Už Kietaviškių, kur duobis, buva radį kokį tai senobinį papuošalu. Žmonės ty jau kavoja bulbas. Kap anksčiau neturieja sklepų, tai kur žemi sausa, prieg žvyrui, ty dari kapčius ir kavoja. Visko ty buva, buva, kad ir pavagia. Vienu kart moteriškė inlipus tan kapčiun rinka bulbas, tai, saka, tas kapčius jų ir užgriuva. Rodžias Piraškevičieni buva jos pavardė, seniai jau, baina dar sena Bukinieni, mana anyta. Paskui ty iemi žvyru, daug išveži. Kap kasi, tai rada vyriškų kaulų, tai nustoja toliau kast’.
Kietaviškių dvaras, kap ponai išvažinėja, priklausi Bukinui. Menu, stovieja dar mūras be langų, be nieka. Bukinas buva mėgėjas išgert’, nežiūrieja kas ty bus, vaikam ar kam liks, jis tas plytas senobines pardavinieja, dar vogi kas norieja, tep ir isinešioja. Mana vyras ir kriaudavoja, saka, možnėja kų padaryt’, ale matai kų arielka padari. Ty už Kietaviškių, an Šuolių pusės turieja sklypu, tai ir tų 9 hektarų sklypų pragieri. Aja pas Cibulsku krautuvėn ir gieri, ir gieri. Už ką jis užmokies? Namie šeimyna, 16 – ka vaikų, iš kur jis atiduos, tai tų sklypu išporceliava. Platona name Mickevičiai gyvena, tai vienu kart pas juos tep pasigieri, kad guli ir nepaaina. Pasaki bobai, kad vestūs namo, tai menu, kap ji atiejus jį lupa su lazda ir bari: ”Kur tava žemi, kur tava pinigai?’’ Jis nesibara, tik rankas atkišis: ”Motka, motka, motka”,tep ir nusivari namo. Saka, iš ryta klausia: ”Musėt’ tu manį mušei, kad rankas sopa?” Tai va.. O iš Kietaviškių dvara tai jau likis tik sklepas. Ty dar žmonys bulbas pyłi. Laiptai tai dabartiniai, ale apačioj, sklepe dar senoviškai apvaliai išmūryta, pertvaros łantinis likį, senobinis.
Apie dvaro išpustymą pasakojo ir Juozas Kananavičius
Mana abudu tėvai kilį iš Kareivonių kaima. Mama – Vaiciukevičiūtė. Tėvas buva Amerikoj, usidirba pinigų ir nupirka Kietaviškėse žemės, statėsi namus. Kol buvau vaikas, miesteliu vadina Senas Kietaviškes, vis siųsdava miestelin. Dabar jos visai sunykį, o naujos Kietaviškės labai isistatį. Naujose Kietaviškėse buva gražus dvaras. Kap buvau vaikas, tai senis iš Gilūšia, gal jau koks šimtametis, pasakoja koki čia gražūs dvarai buvį, jis minėja, kad labai gražūs kambariai, durys, langai, skambėjį viskas. Dar ir aš atsimenu. Kap ponai jau negyvena, tai dvarų perėmi Bukinas, dar senis. Kai mana tėvas numiri, mama ištekėja už jo sūnaus. Mana patėvis turieja ganyklas toli nuog namų, ba kap aja an sklypų, tai sodybu, namus, iš Kietaviškių nekiełi, tik žemi isidalina, tai rūmų antra aukšta balkius, kreklas, visu medi nuėmi ir nuveži ganyklon, pastati tokį tvartu gyvuliam vasarai. Ir avys, ir karvės, ir kiaułės ty buva. Pirmas aukštas buva mūrinis, tai kap Bukinu nušovi, kas tik norėja, tas ir draski, po plytu isinešioja, nuardi sienas, tik pamatai lika.
Kietaviškių Cibulskai
Apie giminę pasakojo Apolonija Cibulskaitė Granickienė
Kietaviškėse gyveno Juozas Cibulskas, Smetonos laikais jis dirbo Kietaviškių seniūnu, turėjo namus miestelyje, turėjo krautuvę. Juozas Cibulskas turėjo 7 sūnus. Mano tėvas Boleslovas, vienas iš sūnų, dirbo Vievio seniūnu, Pranas buvo kunigas, dirbo Birštone, Perlojoj, paskui buvo ištremtas į Sibirą, grįžęs dirbo Žąsliuose, tenai ir palaidotas.
Aš būdavau Kietaviškėse, menu labai ilgėdavausi namų, tai kad neverkčiau mane nuvesdavo krautuvėn ir leisdavo valgyti saldainius.
Pasakojo ir Kaune gyvenantis Juozas Cibulskas
Knygnešio V. Balasevičiaus iš Šakaldonių kaimo sesuo Elena Balasevičiūtė ištekėjo už mano senelio Juozo Cibulsko, gyveno Kietaviškėse. Jie išaugino 7 sūnus – Praną kunigą, Mykolą, agronomą, baigusį Dotnuvos žemės ūkio akademiją, Vincą, sovietų ištremtą į Sibirą ir tenai sušaudytą, Boleslovą, buvusį Vievio miesto seniūną, Joną, Vievio vidurinės mokyklos ilgametį direktorių, Juozą, buvusį Kietaviškių seniūną, Romą, kuris baigiantis karui pasitraukė į Vakarus, vėliau apsigyveno Australijoje Sidnėjaus mieste.
Kietaviškėse diedukas Juozas turėjo kuklią užeigėlę, krautuvę, turėjo žemės, visa šeimyna kasdien plušėdavo laukuose, darbo buvo daug. Cibulskų užeigoje buvo galima ne tik pavalgyti, bet ir išgerti savo darbo alaus, giros. Iš Kauno atsiveždavo ir stipresnių gėrimų, tačiau nebuvo mados tiek daug gerti. Iš prekybos lėšų sutaupę pinigų, Cibulskai buvo nupirkę vilnų karšimo mašiną.
Mano tėvas Boleslovas su dviem savo broliais Jonu ir Mykolu jaunystėje pasiprašė savanoriais į Lietuvos kariuomenę ir ketverius metus tarnavo kovodami su lenkų okupantais Lietuvos kariuomenėje. Tarnavo Trakuose, Čiobiškyje, Radviliškyje, Kaišiadoryse. Tarnaujant Kaišiadorių karinėje komendantūroje jam teko vykdyti karines užduotis, dalyvauti mūšiuose.
1936 metais tėvas buvo išrinktas Vievio seniūnu ir tarnavo iki 1945 metų. Tarnavo ir vokiečių okupacijos metais. Gyvenome Vievyje.
Kunigas Pranas Cibulskas
Iš Juozo Cibulsko ir iš kunigo Prano Cibulsko užrašų (sutrumpinta)
Kunigas Pranas Cibulskas gimė 1892 metų sausio 2 d. Kietaviškėse.
Dar būdamas vaikas Pranukas domėjosi istorija, skaitė lietuviškas knygas. Baigęs Kietaviškių pradinę mokyklą pėsčiomis 40 kilometrų nuėjo į Trakus, kur išlaikė stojamuosius egzaminus į gimnaziją. 1914 metais, baigęs Trakų gimnaziją, įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, 1920 metais buvo įšventintas į kunigus. Jaunasis kunigas dirbo Kietaviškių, Žaslių, Merkinės, Paparčių parapijose. 1927 metais buvo perkeltas į Perlojos bnyčią.
Perlojoje dar kunigaikštis Vytautas pastatydino senąją medinę bažnyčia, kurią numalšinus 1963 metų sukilimą caro valdžia uždarė. 1930 metais klebono Prano Cibulsko pastangomis buvo pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. Aikštėje prie bažnyčios iškilo ir Vytauto Didžiojo paminklas, pastatytas Lietuvos nepriklausomybės metais, išstovėjęs visą sovietmetį.
1946 metais kunigas areštuojamas ir ištremiamas į Sibirą ir tik po aštuonių tremties metų, neradus kaltės paleistas ir grįžo į Lietuvą. Be sveikatos, beveik invalidas paskiriamas Semeliškių bažnyčios altarista, po metų sunkiai susirgęs perkeltas į Žaslius, kur miršta ir palaidojamas prie bažnyčios šventoriuje.

Puslapį parengė
Ona Rasutė Šakienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų