Kietaviškiečių dainos skambėjo Ukrainoje

Kietaviškiečių dainos skambėjo Ukrainoje

Kietaviškių seniūnijos kaimo kapela „Volungė“ kartu su kolegomis iš Jonavos rajono centrinės ligoninės kapelos „Jonė“ (vadovas Ivanas Dorošas)  liepos 4-9 dienomis keliavo po Ukrainos Karpatus, Ivano – Frankovsko sritį.  Kelionę organizavo I. Dorošas, kuris porą metų  buvo aktyvus kapelos „Volungės“  dalyvis, o šią žiemą subūrė Jonavos rajono centrinės ligoninės liaudiškos muzikos kapelą „Jonė“. Volungiečiai turi gausų dainų, muzikinių kūrinių repertuarą. Balsingoji „Jonė“, nors neseniai susikūrusi, dainų skambumu nenusileidžia kietaviškiečiams.  Kai žmonės nori bendrauti, dalintis savo kūryba, praturtinti laisvalaikį, atstumas tam nekliudo.  Keletą mėnesių  vyko bendros abiejų kolektyvų repeticijos, buvo numatyta kultūrinė-koncertinė programa, siekiant   garsinti savo kraštą dainingoje Ukrainoje. Ne visi „Volungės“ nariai galėjo keliauti, kas dėl sveikatos, kas dėl kitų susiklosčiusių aplinkybių. Bet viliojo galimybė pamatyti Užkarpatę, padainuoti ukrainiečiams, kurių dainų irgi išmokome, save parodyti ir į kitus pasižiūrėti. Dauguma Kietaviškių kapelos dalyvių  pasinaudojo šia proga.

Ukrainoje numatytuose susitikimuose pasiruošėme  reprezentuoti savo seniūniją ir savivaldybę Kietaviškių seniūnės Dovilijos Cibulskienės  ir  bendruomenės pirmininko Zigmo Mažeikos parūpintais suvenyrais, leidiniais apie mūsų kraštą. Kelionę parėmė UAB „Balkesta“ (direktorius Česlovas Kulikauskas). Dėkojame jiems už paramą.
Dar su tamsa liepos 4-ąją kelionės dalyviai būriavosi prie Kietaviškių kultūros klubo, kur laukė ekskursinis autobusas. Sukrovę mantą bei muzikos instrumentus, pajudėjome link Jonavos,  čia  prisijungė kolegos jonaviečiai. Pirmą kelionės dieną vykome per Lenkiją iki Lvovo, kur ketinome nakvoti.  Autobuse  netilo dainos,  nuotaikinga kelionė panėšėjo į dar vieną repeticiją. Dainas keisdavo gido pasakojimai  apie įdomius Ukrainos ir Lietuvos istorijos tarpsnius. I. Dorošas (kilme ukrainietis) papasakojo, kad tose vietose, į kurias keliaujame, prabėgo jo vaikystė. Žaisdami vaikai dažnai grioviuose rasdavo nematytų senoviškų monetų. Kai atvyko į Lietuvą, ir teko pamatyti herbą su Vyčiu, suprato, kad tos monetos buvo iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų užsilikusios…
Kitą rytą apžiūrėjome Lvovo senamiestį, kurio centras įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą, grožėjomės  bažnyčiomis ir šv. Juro soboru. Prie senamiesčio gatvių gražiai derėjo gyvos „skulptūros“,  traukė akį senoviški vaikštinėjančių „miesto ponių“ apdarai. Pietavome Lašinių muziejuje, kur eksponatai laikomi šaldytuve. Išgirdome įdomią istoriją apie vokiečių lakūną Jozefą Boisą,  kurį pirmojo pasaulinio karo metais, išgelbėję iš numušto lėktuvo, slaugė Krymo totoriai, dėdami sužeistajam lydytų lašinių kompresus, o vokietis, grįžęs į savo šalį, pamėgo lašinius, vėliau, tapęs žymiu menininku, netgi sukūrė paminklą lašiniams (instaliacijos, kurios kopiją matėme Lašinių muziejuje, originalas įvertintas vienu milijonu dolerių). Pietums buvo patiekta degustuoti  trylika skirtingai paruoštų lašinių rūšių, pasivaišinome ir lašiniais…šokolade. Palikome svetingąjį Lvovą ir vakare  pasiekėme Jaremčią, kurortinį miestelį, mūsų kelionės galutinį tašką. Važiuodami grožėjomės kalnų upės tėkme.
Kitą dieną važiavome į netoliese esančią pagrindinę mokyklą, kur skambia daina su duona ir druska mus pasitiko vietos bendruomenės atstovai ir kaimo kapelos dainininkės. Apžiūrėjome mokyklos etnografinį muziejų, mokykloje įrengtą puikų plaukimo baseiną, šviesias jaukias klases. Po to vykome į Bukovelio slidinėjimo kurortą, kur keltuvais pakilome į kalnus, stebėjome nuostabų peizažą,  klausėmės ukrainietiškos trembitos garsų,  padainavome lietuviškų dainų. Pastebėjome, kad yra vystoma turizmo infrastruktūra, vyksta daug naujų statybų. Beje, buvome pakviesti atvykti  į Jaremčią žiemą paslidinėti  ir tuomet pamatyti tikrą Karpatų grožį. Sėkmingai nusileidę nuo kalnų, papietavome svetingoje užeigoje, ir čia skambėjo  mūsų dainos. Įdomu buvo aplankyti vietos turgus. Čia gausu vietinės produkcijos:  avių vilnos užtiesalų,  įvairių rūšių brinzos (avių pieno sūrio), namų gamybos vynuogių vyno.
Vakare laukė koncertas prie upės, kur buvo švenčiamos ukrainiečių Joninės –  „Ivan-Kupala“. Patys koncertavome ir stebėjome vietos saviveiklininkų pasirodymus. Žiūrovai negailėjo plojimų, išlydėdami norėjo turėti nuotraukų atminčiai su lietuvaitėmis, pasipuošusiomis tautiniais kostiumais.  Po koncerto išvykome, palikdami šiltai mus priėmusius žiūrovus plukdyti Joninių vainikų ir ieškoti paparčio žiedo. Mūsų laukė kita įspūdžių kupina diena.
Per kalnų perėją persiritome į Verchovinos rajoną (70 km atstumą vykome  apie 3 val.), kur susitikome su vietos amatininkais, gaminančiais avių vilnos užtiesalus, stebėjome, kaip kalnų upėje įrengta „skalbimo mašina“ plauna gatavą gaminį.  Vėl gėrėjomės kalnų pievomis (jos čia vadinamos „polonina“), visą kelią lydėjo į kalnus kopiančios išlakios smerekos (giminingi eglėms medžiai, naudojami statyboms). Pravažiuodami kalnų miestelius, matėme ir sodybas, esančias toli kalnuose.  I. Dorošas patikino, kad daugelio kalnų gyventojų  kasdienis gyvenimas teka šioje aplinkoje, labai retai išvažiuojama kur nors toliau. Žavėjomės mažutėmis koplyčiomis, esančiomis dažnoje sodyboje, kurios savo stogeliais ir bokštais priminė mažas cerkves ar bažnyčias. Beje, lietuviškas žodis „sodyba“ beveik lietuviškai užrašytas kai kurių Užkarpatės kaimo užeigų iškabose – „sadiba“. Dar stebino beveik tikra to žodžio prasme betarpiškas mirusiųjų laidojimo vietų artumas gyvųjų gyvenimams. Porą sykių teko matyti kapinaites, kurios be jokios tvoros pasibaigia panamėje,  kraštinė paminklų eilė  nesiekia  nė metro atstumo iki visai žemai esančios kaimo trobos palangės. Kapinėse nepastebimas rungtyniavimas dėl pavyzdingai tvarkomos paskutinio poilsio vietos… Pilki paminklai,  spalvoti dirbtinių gėlių vainikai ant cementinių kryžių, tarp jų aukštoka pievų žolė…
Dar po trijų valandų kelionės atgal  į Jaremčią ir trumpo poilsio nuvykome į miesto  kultūros centrą, kur vyko šventinis renginys. Vėl skambėjo lietuviškos ir ukrainietiškos dainos, po to laukė bendra vakarienė su ukrainiečių vietos bendruomenės atstovais, kurios metu I. Dorošas padėkojo už nuoširdų pimimą.
Kitą rytą išvykome iš Jaremčios.  Nors laukė ilgas kelias iki nakvynės Lvovo mieste, užsukome į Mukačiovą apžiūrėti įspūdingos pilies, kurią  XIV a. pabaigoje 18 metų valdė kunigaikščio Algirdo vaikaitis Teodoras Kaributaitis. Pakeliui nusifotografavome prie geografinio Europos centro. Kalnų kaimelyje stabtelėjome susipažinti su  avių sūrio – brinzos –  gamybos procesu.  Vakarop patraukėme link Lvovo, iš kur kitą rytą iškeliavome į Lietuvą.

Kietaviškių bendruomenės  narė,
kapelos „Volungė“ dalyvė
Irena PETKEVIČIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Aktualijos

Aktualijos

Aplinkos apsauga

Archyvas

Darbo partija

Elektrėnai

Elektrėnų kraštas gyvuose prisiminimuose

Elektrėnų krašto šviesuoliai

Europietiška savivaldybė

Keliai aukštumų link

Keliai link aukštumų